infa.lt

1 dalis

Būtina užrašyti – pasikartoti – jog egzistuoja trijų rūšių erdvės: mūsų kiekvieno vidinė, subjektyvi; išorinis mus supantis pasaulis – objektyvi realybė, ir mitinė, kurioje laikosi simboliais ir mitiniais motyvais užkoduota informacija, mūsų bendras paveldas ir turtas. Mitinė erdvė prieinama visiems, kas tik netingi pasakose, sapnuose, padavimuose ir legendose pasikapstyti… Tai yra teorinis teiginys, kažkada atsispindėjęs ir praktikoje. Dabar nebe… Čia ir problema, kad kiekvieno mūsų vidinė erdvė ar subjektyvi realybė, kaip kam patogiau vadinti, protinės veiklos skatinama, yra tiek išsibujojus, jog panašėja į kilti padėtą ir pamirštą duonos tešlą, iš puodo išlipusią ir viską aplinkui padengusią – objektyvią realybę užgožusią.

Esu jau irgi seniau citavus profesorių A.Jokūbaitį, aiškinantį studentams, kaip, Apšvietos įtakoje, žmonija palaipsniui prarado sąlytį su objektyvia realybe, jos egzistavimą pamiršo (ir netgi juo nebetiki).

Mūsų laikais žmogaus vidinis pasaulis supa jį iš vidaus ir iš išorės.

Dėl šios priežasties ir į mūsų visų bendrą mitinę erdvę irgi retas kuris be užeina, ji jau kaip ir tik vaikams palikta… net menininkai užsiima pagrinde saviraiška – greičiau, paprasčiau ir netgi madingiau yra visa, ko kūrybai reikia irgi traukti iš savęs – gyvenimo nuoplaišas, košmarus, ateities baimės vaizdinius. nekeista, kad šiuolaikinio meno žiūrovas nesupranta – kiekvieno mūsų vidinė kalba yra būdinga tik mums – logiška, kad nesusikalbam… O pasaulyje, kur kiekvienas savam burbule laikomės ir tik savo vidumi domimės, dėl to nesusikalbėjimo per daug niekas ir nepergyvena: menininkui ir pačiam, kiti žmonės, kontaktas su jais neaktualu…

Kitame žmoguje irgi matome vėl, dar vieną save . Skirtumų nematom, matom tik tai, ką ir patys turim, viską suvokiam pagal save, matuojam pagal save…

Tada ateina kokie ten kompiuterinių ar kibernetinių mokslų mokslininkai ir pareiškia, jog žmonija gyvena kompiuterinėje simuliacijoje – visi pasiklausom, apsičiupinėjam ir pagalvojam: “ale tikrai taip! nes kaip ir nelabai reali ta mus supanti realybė“…

O dar ir šiais laikais mūsų kiekvieno vidinėje erdvėje prisikaupę tiek visokių nuosėdų ir prigrūsta visokio š… ir todėl mus supantis pasaulis atrodo toks blogas, šlykštus ir gyventi nebe tinkamas, kad kai vienas ar kitas iš tų minėtų mokslininkų ( pats būdamas garantuotai autistas) pareiškia „gal netgi būtų geriau, kad tą kompiuterinę simuliaciją, kurioje randamės, išjungtų kas ant visai“, tai niekas labai dėl to net neprieštarauja, galvodami, jog tokiu būdu švara, tvarka ir paprastos tiesos laimės… Kad išnyksim patys, neatrodo jau nei baisu, nei didelis nuostolis, tuoj patys eutanazijos piliules griebsim, kad tik kas duotų.

Žinoma, dabar tikrai gyvename mūsų kiekvieno smegenų suprojektuotame ir kiekvieną akimirką iš naujo atkuriamame pasaulyje, nieko bendra neturinčiame su visiems bendra, objektyvia realybe… Yra net toks populiarus pasakymas, jog „realybės gatvės tuščios, kiekvienas žmogus sėdim kino teatre ir žiūrim savą privatų filmą“.

Ir, tiesą sakant, tai dar pusė bėdos, kol mes esam savimi, sėdim savyje ir tik traktuojam savą pasaulį, savą gyvenimą kaip filmą… Bet sėdime vis didesnę laiko dalį mes jau nebe savyje, koncentruojame savą dėmesį net ne į mus supantį, pagal mūsų vidų sukonstruotą pasaulį – mes į jį, tiesa sakant, jau nebe pakeliame žiūrėti, mums nuo jo jau negera. pagrindinį laiką visu savo dėmesiu sėdime kitokiame ekrane – tv, kompiuterio, telefono ir pan. – pramogaujame mums technikos ir technologijų siūlomose virtualiose erdvėse. Ir ko pasekoje, tą virtualų pasaulį išjungus, mūsų sąmonė užges kartu su juo, nes randasi jau jame – kur koncentruoja žmogus savo dėmesį, ten eina ir jo energija. Gyvybinė energija. Jinai jau nebe mumyse bazuojasi ir tik grįžta permiegoti. Kol kas.

Gali būti, jog liks ne tik tuščia objektyvi realybė, bet ir kino teatruose su užgesintais ekranais sėdės tik sąmonės likimo valiai palikti kūnai.

Tik kaip tai gali būti, jei tokia situacija mus užklupo nuo per didelio, neproporcingo proto vartojimo, ir, tuo pačiu metu degraduojame į nesavarankišką gyvulių bandą, nes savo protu nebesinaudojame visai, jei tik įmanoma? – kad toks klausimas iš viso nekiltų, ateina vėl kiti mokslininkai su svarbiu pranešimu, kad, girdi, „negalime paaiškinti, kodėl taip yra, bet nustatėme, jog smegenys priima sprendimus anksčiau, nei pats žmogus tai suvokia“… žodžiu, tu, žmogau, net savyje esi nesvarbus, net tavyje tavęs nereikia, kad gyventum ir funkcionuotum – kokia tada prasmė tau gyventi ir kam gintis, kai tave pribaiginės?

Bet yra ir mokslininkų, teigiančių, jog mūsų smegenys yra laidininkas – kuo sudėtingesnis ir geriau veikiantis, tuo daugiau ką į mūsų sąmonę praleidžiantis.

O informacija, atmintis, valdymo pultas, visa tai randasi ne smegenyse, bet už jų fizinės formos ribų – biolauke, žmogaus energetikoj, dvasiniame mūsų parametre – čia koks pavadinimas kam priimtinas. Tik kad ne tik mokslas dvasinio parametro nenori pripažinti egzistuojant, bet ir pats žmogus nebesigilina, turi jį ar ne, kaip juo naudotis, kam jis iš viso reikalingas… O ko nevaldai tu, tas valdo tave.

Jei atmeti pačių didžiausių ir svarbiausių savęs gabalų netgi egzistavimo galimybę, visiškai nuo jų susvetimėji ir atsisakai, tai paskui nesiskųsk, kad tavo smegenyse šeimininkauja kažkas – tu nežinai, kas – ir kad tai darai ne tu pats.

2 dalis

Darvino Evoliucijos teorijai prieštarauja ne religija ir teorija, jog Žemę su visais mumis sukūrė dievas. Žmogaus evoliucijos iš beždžionės teorijai prieštarauja žmogaus involiucijos į beždžionę gyvūnus teorija. – Taip, egzistuoja ir tokia. Ir nereiškia, kad rimti žmonės jos rimtai nepagrindę, jei jūs tokios nesate girdėję. Be kitų, ją nuosekliai ir labai įtikinamai dėsto antropologas ir etnografas A.Belovas, tikinantis, jog visuomenės mauglizacija (nuo Mauglio, Kiplingo pasakojimo vaikams herojaus vardo) labai greitai pasibaigia jos sugyvulėjimu.

Kai žmonės vis mažiau susiliečia su kultūra, dvasingumu… kai iš vaikystės jų smegenys nepakankamai ar visai neužkraunamos socialinėmis programomis – neišmokstama gyventi kaip žmogus tarp žmonių, o tik žiūrėti į ekranėlį, siųsti žinutes, maudytis informacijos sraute ir domėtis tik pačiu savimi, savo interesus laikyti pačiais svarbiausiais.

Iš vienos pusės, gyvename vis daugiau galva: ne pojūčiais, o pagal paveikslėlius – ne citrinos žievę jaučiam, ją palietę, ne jos kvapą užuodžiam, bet matom geltoną spalvą, tai čia turėtų būti citrina… Susijaudinam, ne paliesti ar palietę kitą žmogų, bet iššaukę pornografiją savo smegenų ekrane… Gyvename ne jausmus jausdami, o apie viską tik kalbėdami. Ir vis mažesnio žodžių kiekio tam pakanka – fet, cool, fuck ir OMG, totaly amaizing… Toliau dar paspaudžiam šypsenėlę.

Kad smegenys dirbtų, jos turi būti užkrautos duomenų baze – aparatu, įrankiais, vertybių sistema, ko pagalba paskui galima toliau pažinti pasaulį, rasti ar suteikti jam reikšmes. O kai smegenys likę tuščios, jos negali dirbti – neturi kuo, net prie geriausių norų. Ir būtent toks, su tuščiomis smegenimis, jaunimas dabar vis labiau iš mokyklų išleidžiamas – gi bet kuri pirminė duomenų bazė, bet kuri sistema smegenyse juk jau suvaržytų, apribotų jaunų žmonių pasirinkimo laisvę!.. Bet kuri hierarchija – vertybių, pirmenybinė, pagrindus ir antrinius dalykus atskirianti, pvz, jau yra prievarta, jau įneša diskriminaciją!

Nežinojimas šiais laikais turi tas pačias teises, kaip ir žinojimas, išsilavinimas, o kompensacijai, kaip buvęs taip ilgai mažiau vertingu, netgi susiruošęs ateityje užimti labiau vertingo, pirmenybinę vietą… Mano laikais buvo skundžiamasi, kad mokykla nebeišmoko savarankiškai mastyti – dabartiniai absolventai jau nebeturi idėjos, apie ką… Ir neturi kuo, jei ir užsimanytų pabandyti.

Pagal žmogaus involiucijos teoriją, kai į Žemę atėjo ar kažkokiu kitokiu būdu joje radosi ( iš kosmoso? – pradžia atvira…) dabartinės žmonijos protėviai – Kramanjono epochos žmonės – jų smegenys buvo žymiai talpesnės, nei mūsų.

Ir, visais kitais atžvilgiais, jie buvo už mus pranašesni, pakanka tik pasidomėti senais civilizacijų pėdsakais, apie kuriuos mes neturim supratimo, nei kaip tai sukurti, pastatyti, suprojektuoti, nei kaip tai galėjo būti įmanoma… Jau vien per XX amžių vidutinės žmogaus smegenys parado apie 10 gramų svorio, degradacija vyksta nesustodama. Pvz, žmoguje yra kaulų ir raumenų konstrukcijų, kurios mums funkcionalios, o pas gyvūnus jos irgi yra, bet jau jokios funkcijos nebeatlieka. Rašytojas fantastas Jefremovas iš profesijos buvo antropologas ir geologas, įrodęs, jog manoma gyvybę iš vandenyno išlipus į sausumą todėl, kad vandenyne išsilaikę fosilijų klodai, o sausumoje jie labai lengvai sunaikinami ir sunyksta, išlieka tik retais atvejais, kaip išimtys. Ir jos rodo kaip tik atvirkštinę kryptį – kad gyvybė iš sausumos nuėjo į vandenį.

Kramanjono epochos žmogus nebuvo ant dviejų kojų atsistojusi beždžionė, įrodymų tam besidomintys ras. O nauja beždžionių rūšimi greitai tapsime mes, atsistoję ant keturių, kaip jau labai gali būti, kas ne kartą Žemės istorijoje yra buvę.

Protingas žmogus valdo bet kurią situaciją, išgyvena bet kuriose sąlygose, rasdamas sprendimus, pritaikydamas tas situacijas sau. O žmogus su tuščiomis, neveikiančiomis smegenimis tampa situacijų vergu, nišos, kurioje jis įsitaisęs, įkaitu – palankių sąlygų sau jis turi išmelsti iš gamtos, valstybės ar dievų. Išgyventi jis jau gali tik apsirengęs, valgydamas iš kažkur kitur atsirandantį maistą, tik po stogu, apšildytuose ir apšviestuose namuose, spoksodamas į ekraną, jei ne tv, tai kompiuterio ar telefono… Ir tada jau kelias į sugyvulėjimą trumpas ir tempas greitas – niekam jokie dvasingumai ar kultūringumai nerūpi, rūpi kaip išgyventi, kaip įsitaisyti šiltai ir sočiai – dėl to kaunamasi, dėl to pjaunamos gerklės…

Tada labai greitai sugyvulėjama, supaukštėjama, sužuvėjama – senosios, išnykę gyvūnų rūšys nėra dabartinių gyvūnų protėviai, tai irgi lengvai įrodoma, turint ideologiškai ne visai sumanipuliuotas smegenis.

Žmogus yra visa ko protėvis, pradininkas ir išeities taškas, iš naujo ir iš naujo.

Ilja Prigožinas (1918- 2014) gavo Nobelio premiją už Sistemų sinergetikos teoriją. Atviros sistemos auga ir vystosi, o uždarose entropija auga ir jos tyliai, bet stabiliai miršta. kai Žemėje gyvenantys žmonės ėmė save suvokti tik kaip žemiškus, vietinius, kai ryšys su kosmosu buvo prarastas, o dabar dar ir žmogiška dvasia, dar taip neseniai buvusi visa galinti ir visa apimanti, nurašyta į nieką, galima suprasti, kodėl Žemė, civilizacija ir žmonija esame įsibėgėjusiame mirimo procese.

Ir į tokią situaciją buvo nesunku pakliūti, žinant, kaip procesas vyksta. Pavienės asmenybės, kurių smegenys pakankamai sudėtingos ir sąmonė yra aukšto, plačiai apimančio lygio, iš kosminio interneto – Akašos kronikų ar Noosferos ar dar kaip pavadinkit – sugeba paimti, suformuluoti ir išsakyti informaciją. Mokslinę, religinę, filosofinę ar techninę, nesvarbu. jo pasekėjai jau ją girdi tik iš jo lūpų ir patys tampa antriniu jos šaltiniu, skleidžiančiu ją toliau. Toliau atsiranda organizacijos – laboratorijos, bažnyčios, akademijos ar eksperimentiniai biurai, kurie organizuoja vystymą jau pagal sau patogias ar naudingas taisykles ir liaudis, jų produkcija besinaudodama, susidaro, vėlgi, pati ir pagal savo lygį, nuomonę, požiūrį ar tikėjimą…

Tai va, jei paskelbti, kad kiekvienas, kas iš bendros masės išsiskiria, yra depresuotas, šizofreniškas ar kitaip nenormalus. Kad nepageidautina yra būti savarankiškam, sudėtingam ar plačiai apimančia sąmone – naujų įžvalgų nereikia, nes jos griaus nusistovėjusias hierarchijas, ir sistema taps uždara ir jos degradacija bus greita ir negrįžtama.

Trečia dalis čia

Gaiva Paprastoji