infa.lt

ES pagrindinių teisių chartijos, kuri atkartoja dalį Europos žmogaus teisių konvencijos 10 straipsnio, 11 straipsnyje saugoma Europos piliečių teisė „turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, nesikišant valstybės valdžiai ir nepaisant sienų” ir patvirtinama, kad „turi būti gerbiama žiniasklaidos laisvė ir pliuralizmas”, praneša „Substack” platformoje David Thunder.

Deja, dabar saviraiškos laisvės Europoje likimas labai priklauso nuo pusiausvyros, nes Europos Sąjunga ką tik priėmė įstatymą, kuriuo Komisijai suteikiami įgaliojimai gerokai apriboti piliečių galimybes naudotis skaitmeninėmis platformomis, įsitraukti į tvirtą ir nuoširdų demokratinį diskursą.

Pagal neseniai priimtą Skaitmeninių paslaugų aktą Europos Komisija gali daryti didelį spaudimą skaitmeninėms platformoms, siekdama pažaboti „neapykantos kalbą”, „dezinformaciją” ir grėsmes „pilietiniam diskursui”, o visos šios sąvokos, kaip žinia, yra neaiškios ir slidžios – kategorijos, kurios istoriškai buvo naudojamos valdančiosios klasės naratyvui stiprinti.

Suteikdamas Europos Komisijai plačius įgaliojimus savo nuožiūra prižiūrėti didžiųjų technologijų turinio politiką, šis teisės aktas žodžio laisvę paverčia nerinktų Europos pareigūnų ir jų „patikimų vėliavnešių” armijos ideologinių polinkių įkaite.

Skaitmeninių paslaugų įstatymo tikslas

Ką tik Europoje įsigaliojusio Skaitmeninių paslaugų akto (angl. Digital Services Act, DSA) tikslas – užtikrinti didesnį sąlygų, darančių poveikį „tarpininkavimo” skaitmeninėms paslaugoms, visų pirma interneto platformoms, kuriose talpinamas naudotojų dalijamas turinys, „suderinimą”.

Įstatymas apima daugybę klausimų – nuo vartotojų apsaugos ir reklamos algoritmų reguliavimo iki vaikų pornografijos ir turinio moderavimo. Tarp kitų įstatymo formuluotėje minimų tikslų galima rasti „saugios, nuspėjamos ir patikimos interneto aplinkos” puoselėjimą, piliečių saviraiškos laisvės apsaugą ir ES reglamentų, turinčių įtakos interneto skaitmeninėms platformoms, kurios šiuo metu priklauso nuo atskirų valstybių narių įstatymų, suderinimą.

DSA nėra tokia nekaltas, kaip atrodo

Iš pirmo žvilgsnio Skaitmeninių paslaugų įstatymas (angl. Digital Services Act, DSA) gali atrodyti gana nekaltas. Jame „labai didelėms interneto platformoms”, tokioms kaip „Google”, „Twitter/X”, „Facebook” ir „TikTok”, keliami gana formalūs reikalavimai turėti aiškias apeliacinių skundų pateikimo procedūras ir skaidriai reglamentuoti žalingą ir neteisėtą turinį.

Pavyzdžiui, Įstatymo 45 skirsnis skamba kaip gana lengvas reikalavimas, kad internetinių skaitmeninių paslaugų teikėjai („tarpininkavimo paslaugos”) informuotų klientus apie sąlygas ir bendrovės politiką:

Tarpininkavimo paslaugų teikėjai savo sąlygose turėtų aiškiai nurodyti ir nuolat atnaujinti informaciją apie priežastis, dėl kurių jie gali apriboti savo paslaugų teikimą. Visų pirma jie turėtų įtraukti informaciją apie bet kokią politiką, procedūras, priemones ir įrankius, naudojamus turinio moderavimo tikslais, įskaitant algoritminį sprendimų priėmimą ir žmogiškąją peržiūrą, taip pat savo vidaus skundų nagrinėjimo sistemos darbo tvarkos taisykles.

Jos taip pat turėtų pateikti lengvai prieinamą informaciją apie teisę nutraukti naudojimąsi paslauga.

Tačiau pradėjus gilintis į šį įstatymą, labai greitai paaiškėja, kad jis nuodija žodžio laisvę ir neatitinka ES pagrindinių teisių chartijos 11 straipsnio dvasios, kuriuo piliečiams užtikrinama „laisvė turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, nesikišant valdžios institucijoms ir nepaisant sienų”.

Toliau, rašo autorius, išsamiai aprašau tam tikrus Akto aspektus, kurių visuma kelia precedento neturinčią grėsmę žodžio laisvei Europoje:

1. Skaitmeninių paslaugų įstatymu (DSA) sukuriami subjektai, vadinami „patikimais pranešėjais”, kurie praneša apie didelėse interneto platformose aptiktą „neteisėtą turinį”. Įstatyme reikalaujama, kad interneto platformos nedelsdamos reaguotų į pranešimus apie neteisėtą turinį, kuriuos pateikia šie „patikimi pranešėjai”, paskirti valstybės narės paskirtų „skaitmeninių paslaugų koordinatorių”.

Įstatyme reikalaujama, kad didelės interneto platformos „imtųsi būtinų priemonių užtikrinti, kad pranešimai, kuriuos pateikia patikimi pranešėjai, veikiantys pagal savo paskirtą kompetencijos sritį, naudodamiesi šiame reglamente reikalaujamais pranešimų ir veiksmų mechanizmais, būtų nagrinėjami pirmumo tvarka”.

2. Griežtai kalbant, nors skaitmeninės platformos privalo reaguoti į pranešimus apie neteisėtą turinį, kuriuos pateikia „patikimi pranešėjai”, iš Įstatymo formuluotės matyti, kad platformos turi diskrecijos teisę nuspręsti, kaip konkrečiai elgtis gavus tokius pranešimus.

Pavyzdžiui, jos gali nesutikti su „patikimo žymėtojo” teisine nuomone ir nuspręsti nepašalinti pažymėto turinio. Tačiau Europos Komisijos vardu dirbantys auditoriai periodiškai tikrins, ar jų veiksmai atitinka Įstatymo nuostatas, ir vargu ar šios peržiūros palankiai vertins neveiklumą dėl pažymėto turinio.

3. Skaitmeninių paslaugų įstatyme taip pat reikalaujama, kad „labai didelės interneto platformos” (tokios platformos kaip „Google”, „YouTube”, „Facebook” ir „Twitter”) periodiškai atliktų „rizikos mažinimo” vertinimus, kuriuose jos nagrinėtų „sisteminę riziką”, susijusią su jų platformomis, įskaitant, bet neapsiribojant, vaikų pornografiją, „smurtą lyties pagrindu” (kad ir ką tai reikštų), visuomenės sveikatos „dezinformaciją” ir „faktinį ar numatomą neigiamą poveikį demokratiniams procesams, pilietiniam diskursui ir rinkimų procesams, taip pat visuomenės saugumui”.

Pagal įstatymą platformos privalo imtis tinkamų priemonių šiai rizikai valdyti. Skirtingai nuo savanoriško praktikos kodekso, jo atsisakyti negalima, o už šių „deramo patikrinimo” įsipareigojimų nevykdymą bus taikomos griežtos sankcijos.

4. Už Įstatymo nesilaikymą taikomos nepaprastai didelės sankcijos. Komisija, jei mano, kad didelė interneto platforma, pavyzdžiui, X/Twitter, nesilaikė DSA, gali skirti minėtai platformai baudą iki 6% jos metinės pasaulinės apyvartos.

Kadangi neatitikties idėją sunku kiekybiškai išreikšti ir ji gana miglota (ko tiksliai reikalaujama, kad būtų įvykdyti sisteminės rizikos valdymo „deramo patikrinimo įsipareigojimai”?), tikėtina, kad įmonės, norinčios išvengti teisinio ir finansinio galvos skausmo, mieliau rinksis atsargumo pusę ir demonstruos „atitiktį”, kad išvengtų baudos.

5. Šiame įstatyme numatytas periodinis auditas bus priemonė, kuria Komisija galės daryti spaudimą didelėms interneto platformoms, kad jos imtųsi veiksmų „valdyti” dezinformacijos ir grėsmių „pilietiniam diskursui ir rinkimų procesams” „riziką”, kuri, kaip žinia, yra labai miglota ir kurios tikriausiai neįmanoma politiškai nešališkai apibrėžti.

Šių auditų ir su jais susijusių „rekomendacijų” fone slypi grėsmė, kad Komisija gali skirti daugiamilijardines baudas interneto platformoms už jų nesilaikymą. Dėl gana miglotos „deramo patikrinimo įsipareigojimų” nesilaikymo idėjos ir diskrecinio finansinių sankcijų, kuriomis grasinama pagal DSA, pobūdžio šis aktas sukurs teisinio netikrumo atmosferą ir interneto platformoms, ir jų naudotojams.

Jis labai skatina interneto platformas kontroliuoti kalbą taip, kad ji būtų priimtina ES Komisijai, remiantis tokiomis neaiškiomis kategorijomis kaip „dezinformacija” ir „neapykantos kalba”, o tai akivaizdžiai turės pasekmių galutiniams naudotojams.

6. Pasak Europos Komisijos, „neapykanta motyvuoti nusikaltimai ir kalbos yra neteisėti pagal ES teisę. Pagal 2008 m. pamatinį sprendimą dėl kovos su tam tikromis rasizmo ir ksenofobijos apraiškomis reikalaujama kriminalizuoti viešą smurto ar neapykantos kurstymą dėl rasės, odos spalvos, religijos, kilmės, tautinės ar etninės priklausomybės”.

Svarbu pabrėžti, kad ES Komisija pritaria neteisėtos neapykantos kalbos kategorijų išplėtimui visos Europos mastu, kad būtų įtrauktos ne tik „rasė, odos spalva, religija, kilmė, nacionalinė ar etninė kilmė”, bet ir naujos kategorijos (tikėtina, įskaitant tokius dalykus kaip lytinė tapatybė).

Taigi neteisėta neapykantos kalba yra „judantis taikinys”, kuris laikui bėgant greičiausiai taps dar platesnis ir labiau politiškai angažuotas.

Kaip rašoma pačios Europos Komisijos interneto svetainėje, 2021 m. gruodžio 9 d. Europos Komisija priėmė komunikatą, kuriuo raginama priimti Tarybos sprendimą išplėsti dabartinį SESV 83 straipsnio 1 dalyje pateiktą „ES nusikaltimų” sąrašą įtraukiant neapykantos nusikaltimus ir neapykantos kalbą.

Jei šis Tarybos sprendimas bus priimtas, Europos Komisija antruoju etapu galės siūlyti antrinės teisės aktus, pagal kuriuos ES galėtų kriminalizuoti ne tik rasistinius ar ksenofobinius motyvus, bet ir kitas neapykantos kalbos ir neapykantos nusikaltimų formas.

7. Labiausiai nerimą keliantis DSA aspektas yra didžiulė galia ir diskrecija, kurią ji suteikia Europos Komisijai – visų pirma nerinktai komisijai – prižiūrėti, kaip laikomasi DSA, ir nuspręsti, kada interneto platformos nesilaiko „deramo patikrinimo įsipareigojimų” valdyti riziką, kurios reikšmė, kaip žinia, yra neaiški ir kuria galima manipuliuoti, pavyzdžiui, neapykantos kalba, dezinformacija ir antivisuomeninis diskursas.

Europos Komisija taip pat suteikia sau įgaliojimus skelbti visoje Europoje nepaprastąją padėtį, kuri leistų jai reikalauti papildomų skaitmeninių platformų įsikišimo siekiant kovoti su viešąja grėsme.

Nebus jokio teisinio tikrumo dėl to, kada ES Komisija gali paskelbti „nepaprastąją padėtį”. Taip pat nėra teisinio tikrumo dėl to, kaip Europos Komisija ir jos auditoriai aiškins „sisteminę riziką”, pavyzdžiui, dezinformaciją ir neapykantos kalbą, ar vertins paslaugų teikėjų pastangas mažinti tokią riziką, nes tai yra diskreciniai įgaliojimai.

8 Taip pat neaišku, kaip Komisija galėtų atlikti dezinformacijos „sisteminės rizikos” ir rizikos pilietiniam diskursui bei rinkimų procesams auditą, nesilaikydama konkrečios nuomonės dėl to, kas yra teisinga ir neteisinga, sveikintina ir žalinga informacija, taip užkirsdama kelią demokratiniam procesui, per kurį piliečiai patys įvertina šiuos klausimus.

9. Taip pat neaišku, kokios kontrolės priemonės ir atsvaros bus įdiegtos, kad DSA netaptų ES Komisijos mėgstamų tikslų, nesvarbu, ar tai būtų karas Ukrainoje, vakcinų vartojimas, klimato politika, ar „karas su terorizmu”, įrankiu.

Platūs įgaliojimai skelbti nepaprastąją padėtį ir reikalauti, kad platformos, reaguodamos į tai, atliktų savo politikos „vertinimą”, kartu su plačiais įgaliojimais savo nuožiūra skirti baudas internetinėms platformoms už „nevykdomus” iš esmės neaiškius „deramo patikrinimo įpareigojimus” suteikia Komisijai daug laisvės valdyti internetines platformas ir daryti joms spaudimą, kad jos propaguotų jos mėgstamą politinį naratyvą.

10. Ypač klastingas šio akto aspektas yra tas, kad Komisija faktiškai daro dezinformaciją neteisėta *per užpakalines duris*. Užuot aiškiai apibrėžusi, ką reiškia „dezinformacija”, ir nustačiusi, kad ji yra neteisėta, – kas tikriausiai sukeltų triukšmą, – ji didelėms interneto platformoms, tokioms kaip „Twitter” ir „Facebook”, nustato „tinkamo elgesio” reikalavimą savo nuožiūra imtis kovos su dezinformacija priemonių ir mažinti „sisteminę riziką” savo platformose (kuri apima ir „visuomenės sveikatos dezinformacijos” riziką).

Tikėtina, kad periodiškai atliekant auditą, kaip šios bendrovės laikosi įstatymo reikalavimų, būtų nepalankiai vertinama politika, kurioje dezinformacijos taisyklės beveik neįgyvendinamos.

Taigi galutinis šio teisės akto poveikis būtų beveik nenugalimas spaudimas socialinės žiniasklaidos platformoms, kad jos kovotų su dezinformacija taip, kad būtų priimtinos Komisijos auditoriams, ir taip išvengtų didelių baudų.

Yra daug neaiškumų dėl to, kokie griežti ar vangūs būtų tokie auditai ir dėl kokių neatitikimų galėtų būti taikomos finansinės sankcijos. Gana keista, kad teisinis reguliavimas, kuriuo siekiama ginti žodžio laisvę, laisvo žodžio likimą pavestų nerinktų pareigūnų labai diskretiškiems ir iš esmės nenuspėjamiems sprendimams.

Vienintelė viltis, kad šis bjaurus, sudėtingas ir regresyvus teisės aktas pateks pas teisėją, kuris supras, kad žodžio laisvė nieko nereiškia, jei ji tampa Europos Komisijos nuomonės dėl pasirengimo pandemijai, Rusijos ir Ukrainos karo ar to, kas laikoma „įžeidžiančia” ar „neapykantą kurstančia” kalba, įkaite.

P.S. Šią analizę laikykite preliminariu Europos teisės srityje nesispecializuojančio asmens bandymu, paremtu pirmuoju svarstymu, aptarti nerimą keliančias Skaitmeninių paslaugų įstatymo pasekmes žodžio laisvei.

Laukiu teisės ekspertų ir tų, kurie turėjo kantrybės patys perskaityti įstatymą, pataisymų ir pastabų. Tai išsamiausias ir griežčiausias iki šiol mano parengtas DSA aiškinimas. Į jį įtraukti svarbūs niuansai, kurie nebuvo įtraukti į ankstesnius mano aiškinimus, ir ištaisyti tam tikri klaidingi aiškinimai – visų pirma platformos teisiškai neprivalo pašalinti viso pažymėto turinio, o žmonės, kurie pažymi neteisėtą turinį, vadinami „patikimais žymėtojais”, o ne „faktų tikrintojais”).

Autorius, David Thunder, Navaros universiteto Pamplonoje, Ispanijoje, tyrėjas ir politinės filosofijos dėstytojas.