infa.lt

Ideologijai tarnaujantys politikai dėl savo trumpalaikių politinių naudų pradėjo ataką prieš kultūrą – priimtas desovietizacijos įstatymas. Bent taip atrodo šio įstatymo veikimo pradžia Biržuose.

Regis, jis turėjo būti nukreiptas prieš „per apsileidimą” likusias „tarybų, kolūkių, partorgų, komisarų, leninų” gatves, tačiau netikėtai visuomenei pradėtas naudoti prieš kultūros atstovus rašytojus-kūrėjus, kurie „užkliūna” politiniams aktyvistams ir kurių iniciatyvą kitaip nei parodomąja nepavadinsi.

Būsiu piktas ir pateiksiu tik kelis faktus: Seimo valdančioji dauguma KGB bendradarbius užslaptino dar 75 metams, o naujai paskelbto valstybės vadovu Vytauto Landsbergio KGB byloje nėra daugiai nei pusės puslapių, tuo domėjosi prieš pusmetį LNK žinios.

Todėl vietos valdžiai įsibėgėti vykdyti įstatymą be aiškaus turinio nereikėtų, o jei ką ir privalu desovietizuoti, tai ,mano galva, pirmiausia patį „naująjį valstybės vadovą” , bei KGB bendradarbius slapstantį Seimą, vadovaujamą, o tai nepaneigiama, Lietuvoje gyvenusio ir veikusio čekisto anūkės.

Salomėja Nėris – politinis veidmainiavimas ar teisinė būtinybė

Visuotinai pripažinta poetė niekada nebuvo kriminalinė nusikaltėlė, ideologija, kaip valstybės statymo ir valdžios legitimizacijos politinė priemonė – laikina, kai kultūra amžina.

Įstatymas nieko nekalba apie Salomėjos Nėries ar kitų konkrečių kūrėjų gatvių pavadinimų keitimą. Šis klausimas buvo ir liko vietos bendruomenių valioje.

Būsiu piktas ir toliau – beje, ar žinote jog Salomėja Nėris parvežti jai inkriminuojamos Stalino saulės vyko ne viena? Kartu su ja tarp prašytojų vyko tūlas rašytojas Antanas Venclova, vėliau tapęs net LTSR švietimo ministru.

Tai jo sūnus Tomas šiandien moko lietuvius kolektyvinės kaltės jausmo prieš žydus, daugiau prieš kelis dešimtmečius kirtęs pačiam Justinui Marcinkevičiui, kuris po šios atakos atsisakė dalyvauti politikoje, pasilikęs sau nebylaus stebėtojo – vienišo poeto lemtį.

Šiek tiek A. Venclovos kūrybos: Ten Stalino didžio vieninga šeima,  Žengė jis Spalio dieną per sniegą ir gruodą,Lietė Lenino petį tvirta jo petis, Ir tautoms švito giedras blaivus rytmetys..

Šio ir jo sūnaus – poetų namas – literatūrinis memorialinis muziejus, iki šiol stovi Vilniuje, Pamėnkalnio g. 34.. Netikite? Apsilankykite.

Ir kodėl vietos valdžiai prireikė būti šventesnei už Vilniaus?

Desovietizacijos įstatymas – kultūrinio susidorojimo įrankis

Bernardas Brazdžionis ar puolami Justinas Marcinkevičius, Salomėja Neris, Julius Janonis – visi rašė Lietuvai. Visų kūrybinis palikimas – mūsų dvasinės tapatybės dalis. Žmonės priešinasi dvasinių vertybių naikinimui, juolab, sugeba skirti tikrąsias nuo „kišamų”, priklausančių nuo politinės konjuktūros ir tai normalu.

Ir nors dar tik viena karta Lietuvoje užaugo aktyviai neveikiama šių rašytojų kūrybos, o jau kardai apnuoginti – kirviai pakelti. Ne juokais užsimota naikinti lietuvių dvasinę – kultūrinę savivoką.

Prievartine valdžios jėga pašalinti sovietmečio kūrybininkus iš lietuvių vaikystės, jaunystės, brandos. Suniekinti, priversti užmiršti. Žinoma, ne visus. Žinoma, tik tuos – garsiuosius, kurie kliudo siekti politinių tikslų.

Tačiau yra ir dar viena šios „inkvizicijos” pusė – kuo bus užpildytos žmonėse liekančios dvasinės – kultūrinės tuštumos?

Žmonės tapatinasi. Tapatybės – lyg gyvenimo kompasai. Istoriškai, tautybiškai, dvasiškai. Niekas nenuneigs, jog Salomėja Nėris – lietuvių kultūros dalis. Daugybė žmonių žino jos eilėraščius virtusius dainomis, apie tragišką poetės likimą.

Sovietų priversta poetė tapo tuometinės ideologijos dalimi. Tokia buvo Salomėjos Nėries prisitaikymo kaina. Kaip ir visų tuomet likusių Lietuvoje ir kūrusių.

Šiauliečiai apsigynė …

Bandymų keisti pavadinimus skandalai vyko ir anksčiau, prieš desovietizacijos įstatymo priėmimą.

Prieš keletą metų Juliaus Janonio gimnazijos pavadinimą Šiauliuose taip pat ketinta keisti. Ir nors per devynias dienas tokią peticiją pasirašė 105 žmonės, iš jų, dėmesio!, – tik trys šiauliečiai, iniciatyva atkakliai pratęsta supažindinant su ja Šiaulių tarybą ir merą.

Nemaloniai nustebintas gimnazijos direktorius, sutiko jog tai miesto bendruomenės reikalas, tačiau pažymėjo, jog to pirmiausia turėtų siekti mokyklos mokiniai, tėvai, mokytojai.

” Man labai patinka Signatarų gimnazija. Jeigu jau taip neatsitiko, nuo 1946 m. ji turi J. Janonio pavadinimą, tai dabar jį keisti būtų nesolidu. Apie tai kalbėjome ir tokiai pozicijai pritarė įvairių kartų abiturientai: ir Saulius Sondeckis, ir Laimonas Noreika, ir Viktorija Daujotytė bei kiti.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius Mindaugas Kvietkauskas dar prieš porą metų darė pranešimą apie J. Janonį – pristatė jį kaip jauną maištininką gerąja prasme.

Kaip mums dabar pastumti į šalį J. Janonį. Ką jis blogo padarė? Proletaras, bolševikas? Čia sovietiniai štampai. Tokio reikėjo, tokį jį padarė. Jau vien dėl to jo nereikėtų atsisakyti.

Jaunas, energingas, lyriškas poetas. Apie vargšus daug kalbėjo? Tai gerai. Negali žmonės būti abejingi tam, kas darosi aplink. Net mūsų rėmėjai Australijos lietuviai negalėdavo suprasti klausimo, ar reikia keisti vardą, priežasties“, – sakė J. Janonio gimnazijos direktorius R. Budraitis. Mokyklos vadovas pabrėžė, jog tik patys janoniečiai turi spręsti, kaip gimnazijai vadintis, tartis su miesto bendruomene.

Jis prisiminė, kad visų laidų abiturientų susitikime pasiteiravo, ar reikėtų gimnazijai keisti pavadinimą. Iš maždaug 250 į mokyklą sugrįžusių buvusių mokinių rankas pakėlė 2 žmonės.

Šią gimnaziją baigę mokiniai didžiuojasi esą janoniečiai.

Beje, šių eilučių autorius minimos mokyklos auklėtinis, janonietis.

Šiaulių meras Artūras Visockas išmintingai nebetęsė priešinančios miestą bendruomenę iniciatyvos.

Ruoštis biržiečiams

Su Vabalninko S. Neries gatvės pavadinimu situacija kiek kitokia.

Vieno žmogaus iniciatyva „nubausti” poetę už sovietinę praeitį, stebėtinai greitai išsivystė į politinę aukščiausių Biržų politikų iniciatyvą.

Nors jokių peticijų žmonės neinicijuota, nors, manau, jei ir būtų – rezultatas būtų dar prastesnis. Spėju, pasirašytų viena biržietė ir ta – buvusi Vabalninko seniūnė – dabartinė gerb. mero patarėja. Nieko blogo apie valdininkę nenoriu sakyti.

Tiesiog pareigybė tokia – žmonėms sakyti, ko nedrįsta pirmas ištarti meras, kuris nuvyko į Vabalninką susitikti su keisti pavadinimą nesutinkančių atstovais. Neišklausyti. Ne. Pagąsdinti ir paraginti.

Jaunasis meras „skėsčiojo rankomis” , esą nieko negalįs ir prašė vabalninkiečių susitaikyti su gatvės pavadinimo keitimu, neva, kitos savivaldybės tą jau daro, o „bus dar ir raštas”. Esą, baisus ir nepaprieštarausi, nors greičiausiai toks raštas „baisus” tik merui, o ir paprieštarausi.

Užuot narsiai savo noru šokę nuogi į dilgėles, valdininkai galėjo juk „pagooglinti” kam skambtelti ir pasiklausti. Kad ir Vilkaviškio politikų. Jie irgi kažką keičia. Skirtingai nuo biržiečų – civilizuotu, žmogiškuoju būdu – kalbėdamiesi, derindami su bendruomene.

Dėl viso pikto ateičiai primenu, jog piliečiai turi teisę į teismą duoti bet kokį valdžios sprendimą. Bet kokios. Kultūros karas – tai kultūrinis konfliktas tarp socialinių grupių ir kova už jų vertybių, įsitikinimų ir praktikos dominavimą.

Salomėjos Neries gatvės pavadinimas – kultūrinio karo taikinys.

Desovietizacijos įstatymas vienaip ar kitaip jau liečia visą Lietuvos kultūrą, nes ši egzistavo , gal kažkam ir keista – net sovietinėje Lietuvoje.

Keistu sutapimu priėmus desovietizacijos įstatymą atsinaujino 1991 m. pradėtas puolimas prieš Tautos sąžine laikomą poetą Justiną Marcinkevičių, o dabar „užsinorėjus” bet kuriam politikuojančiam savanaudžiui šį įstatymą galima taikyti ištisam sovietinio laikotarpio kultūros sluoksniui.

Štai Vabalninke ant Salomėjos Nėries gatvės jau leidžiasi vietos politikų giljotina, o eilėje, labai realu – Juliaus Janonio aikštė.

„Rimtų tyrimų reikalaujančius klausimus, kaip lietuvių visuomenė okupacijos sąlygomis stengėsi išlikti, kokias išlikimo strategijas rinkosi, kokią kainą už išlikimą sumokėjo, ką išsaugojo, ką prarado, jiedu keičia gerokai paprastesniu klausimu: kas ir kaip prasikalto.

Ir šis klausimas svarbus, tačiau, vien į jį atsakę, pavergto krašto tikrovės, tų dešimtmečių tautos gyvenimo nesuprasime. Nepadoriai iškreiptas liks šiandien mūsų braižomas okupacinės praeities vaizdas, jei užčiaupsime mirusiuosius, jei atsisakysime girdėti jų balsus, jei neįsileisime jų į pokalbį.”- teigia kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys.

Taip ir norisi paklausti, ko verta negirdinti savo žmonių valdžia ir ar tikrai neatsiklausti juos rinkome.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.