infa.lt

Foto: ORTN/Reuters

Nigerio maištininkų valdžia uždarė oro erdvę virš šalies, dėl to kilo problemų oro linijų bendrovėms, skraidančioms virš Afrikos, praneša užsienio žiniasklaida. Kai kurie skrydžiai dabar pailgėjo 3,5 valandos.

Europos šalys ir JAV jau evakavo savo piliečius iš šalies. Kinijos valdžios institucijos taip pat paskelbė rekomendaciją palikti Nigerį. Pasak „Kommersant” leidinio, padėtis aplink Nigerį klostosi blogiausiu įmanomu būdu Vakarų sąjungininkams.

Septynių dienų ultimatumas, kurį Vakarų Afrikos valstybės pateikė Nigerio pučistams, baigėsi, o žadėti jėgos veiksmai dar nepradėti. Prieš savaitę atrodė, kad ECOWAS regioninės grupės ketinimai yra daugiau nei rimti ir, kad valdžią Niamėjuje užgrobusių generolų ir pulkininkų likimas kabo ant plauko.

Tačiau per pastarąsias septynias dienas padėtis pasikeitė, ir ne į gerąją pusę Vakarams ir jų Afrikos sąjungininkams. Pirma, Nigerio pučistai kategoriškai atsisakė daryti nuolaidas, paleisti sulaikytą prezidentą Mohamedą Bazoumą ir grąžinti jam valdžią.

Antra, jų naudai pradėjo formuotis visa regioninė koalicija. Malis ir Burkina Fasas, kuriuos taip pat valdo kariškiai, pareiškė, kad bet kokie jėgos veiksmai prieš Nigerį bus laikomi karo paskelbimu.

Buvo net pranešimų, kad iš Malio į Niamėjų atvyko rusų privati karinė kompanija „Wagner”, kad padėtų Nigerio generolams atremti užsienio invaziją.

Trečia, Alžyras, kuris su Nigeriu turi beveik 1 000 km ilgio sieną, griežtai pasipriešino intervencijos planams. Su šia valstybe turi skaitytis ir Vakarai, ir jos Afrikos kaimynai.

Ketvirta, vienintelė Vakarų Afrikos valstybių ekonominės bendrijos (ECOWAS) narė, turinti stiprią kariuomenę ir teoriškai galinti vykdyti operaciją prieš pučistus Niamėjuje – Nigerija – nenori įsitraukti į konfliktą. O Senatas, Nigerijos parlamento aukštieji rūmai, aiškiai uždraudė prezidentui tai daryti.

Penkta, kita kariniu požiūriu galinga regiono valstybė – Čadas, kuris ribojasi su Nigerija, nors ir nepriklauso Vakarų Afrikos valstybių ekonominei bendrijai (ECOWAS), pareiškė, kad nedalyvaus jokiuose kariniuose veiksmuose.

Ir tai buvo bloga žinia pirmiausia buvusiai metropolijai – Prancūzijai. Anksčiau būtent Čado kariuomenė, užgrūdinta nuolatinių konfliktų ir labai veiksminga dykumų karo veiksmų teatre, dažnai padėdavo Paryžiui spręsti keblias problemas.

Naujausias pavyzdys – prieš dešimt metų vykdyta operacija prieš islamo radikalus Malyje, kai Čado ekspedicinis korpusas, remiamas Prancūzijos oro pajėgų, užtikrino džihadistų pralaimėjimą. Tuo metu Čado kariai, norėdami pasiekti Malį, atliko įspūdingą žygį tiesiog per Nigerio teritoriją.

Tačiau šį kartą Ndžamenos valdžia akivaizdžiai neskuba pakartoti ankstesnių žygių ir ateiti į pagalbą Paryžiui.

Viso to pasekoje paprasčiausiai nėra kam įvykdyti karinės invazijos.

Patikimiausi Prancūzijos sąjungininkai regione – Senegalas ir Dramblio Kaulo Krantas – neturi pakankamai pajėgų, kad galėtų pasiekti Niamėjų ir nuversti ten esančius pučistus. O juk tai turi padaryti afrikiečiai.

Tiesioginė Nigeryje dislokuotų prancūzų ir amerikiečių kontingentų intervencija Vakarams būtų geopolitinė katastrofa. Tai būtų būtent tokio paniekinančio, kolonijinio požiūrio į Afriką, kurį Paryžius dažnai demonstruodavo praeityje ir kurio Prezidentas E. Macronas pažadėjo visiems laikams atsisakyti, pavyzdys.

Tiesa, po apsilankymo Nigeryje JAV politikos sunkiasvorė, Victoria Nuland, paskelbė, jog šalies karinė vadovybė esą nežada pasikviesti „Wagner” grupuotės į pagalbą, suprasdama grėsmes suverenitetui, tačiau vargu ar tai galima laikyti faktu – juk kitos Afrikos valstybės naudojasi „Wagner” paslaugomis ir grėsmės nemato.

Apibendrinant galima teigti, kad padėtis įstumta į aklavietę. Ultimatumas baigėsi, karinė chunta jaučiasi vis labiau pasitikinti savimi ir rengia masines akcijas, kurios ją palaiko, o Vakarai ir jų sąjungininkai regione apsiriboja pasmerkimo žodžiais ir sankcijomis.

Tačiau, kaip parodė pastarųjų metų įvykiai (ir ne tik Afrikoje), sankcijos toli gražu ne visada ir toli gražu ne iš karto duoda norimą rezultatą.