infa.lt

Reaguodama į pastarojo meto krizes, o dabar ir į JAV infliacijos mažinimo įstatymą (Inflation Reduction Act), ES ketina dar labiau atverti valstybių finansinės pagalbos vartus, todėl „vienodos sąlygos”, kuriomis grindžiama ES bendroji rinka, patiria didelę įtampą, rašo Euractiv.

ES bendroji rinka veikia pagal kelis paprastus principus. Vienas iš jų yra tas, kad nacionalinės vyriausybės neturėtų teikti finansinės ar kitokios pagalbos – valstybinės pagalbos – savo pramonės šakoms, nes tai pakenktų laisvai ir sąžiningai konkurencijai, kuria siekiama užtikrinti ES konkurencingumą.

Žinoma, šio principo niekada nebuvo laikomasi absoliučiai, ir visada buvo išimčių, numatančių, kaip valstybės gali remti tam tikras įmones ir pramonės šakas.

Tačiau per pastarąsias krizes valstybės finansinė pagalba buvo naudojama itin plačiai. Nors pirmojoje 2010-ųjų metų pusėje visos ES pagalbos išlaidos buvo gerokai mažesnės nei 100 mlrd. eurų per metus ir tik 2019 m. pasiekė 135 mlrd. eurų.

Naujausioje Komisijos „Valstybės pagalbos rezultatų suvestinėje” teigiama, kad 2020 m. valstybių finansinės pagalbos išlaidos 27 ES valstybėse narėse išaugo iki 320 mlrd. eurų. (klausiate iš kur infliacija? – infa.lt past)

Valstybių pagalba vis didėjo. Siekdama atremti energetikos krizę ir Rusijos invazijos poveikį Europos įmonėms, ES Komisija vėl suteikė valstybėms narėms daugiau galimybių teikti valstybės pagalbą.

O dabar, kai ES svarsto, kaip reaguoti į JAV infliacijos mažinimo įstatymą, kuriuo subsidijuojami JAV švariųjų technologijų gamintojai, Sąjunga greičiausiai vėl imsis naudoti dar daugiau valstybės finansinės pagalbos (tuščiais eurais – infa.lt past.).

Sekmadienį (gruodžio 4 d.) Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen savo kalboje paragino supaprastinti valstybės pagalbos sistemą, kad valstybės narės galėtų lengviau remti vietos įmones.

Tačiau ji taip pat įspėjo, kad pasikliaujant tik valstybės pagalba daugiausia naudos gautų „giliausias kišenes” turinčios šalys.

O giliausios kišenės yra Vokietijoje.

Pavyzdžiui, 2020 m. Vokietija masiškai aplenkė likusias ES šalis ir valstybės pagalbai išleido 115 mlrd. eurų, t. y. daugiau nei dvigubai daugiau nei Prancūzija, kuri išleido 54 mlrd. eurų, rodo „Valstybės pagalbos rezultatų suvestinė”.

„ES valstybės pagalbos taisyklėmis […] užtikrinama, kad valstybės narės arba iš valstybės išteklių teikiama pagalba neiškraipytų konkurencijos ir prekybos ES, suteikiant pirmenybę tam tikroms bendrovėms arba tam tikrų prekių gamybai, taip užtikrinant vienodas sąlygas bendrojoje rinkoje”, – „Euractiv” sakė Komisijos atstovas spaudai.

Tačiau akivaizdu, kad daugiau finansinių galimybių turinčios valstybės narės gali skirti daugiau valstybės pagalbos savo ekonomikai ir taip iškreipti konkurencines sąlygas savo naudai, net jei priemonės teisiškai yra nediskriminacinės.

Didžiausias pavojus įsitraukti į subsidijų lenktynes su JAV yra ne tai, kad ES gali pralaimėti JAV, o tai, kad gali prasidėti neefektyvios subsidijų (paramos verslui) lenktynės tarp ES valstybių narių, kurias neišvengiamai laimės turtingiausios.

Panašu, kad, norint padidinti Europos ekonomikos atsparumą ir paspartinti „žaliąjį” ekologinį perėjimą, reikės daugiau pramonės politikos. Nėra aišku, ar ES politiškai sugebės tai įgyvendinti nepakenkdama savo bendrajai rinkai.

Siūlomi sprendimai, pavyzdžiui, „Europos suverenumo fondas”, kurį miglotai pasiūlė Ursula von der Leyen, o Komisijos narys Thierry Breton norėtų, kad būtų įsteigtas kelių šimtų milijardų eurų fondas, skirtas investuoti į Europos pramonę Europos, o ne nacionaliniu lygmeniu. (Tokiu atveju tai, kurias pramonės šakas reikėtų remti spręstų Europos biurokratai, o ne nacionalinės vyriausybės – infa.lt past.)

Tačiau šios savaitės pradžioje Vokietijos finansų ministras Christianas Lindneris pareiškė, kad tokio fondo, finansuojamo iš bendro skolinimosi, idėja yra „atmestina”.