infa.lt

lrp.lt nuotr.

Gerbiamoji Ministre Pirmininke,

Gerbiami ministrai, Seimo nariai,

Brangūs Lietuvos savivaldybių merai,

Garbūs Regionų forumo svečiai,

sveikinu Jus visus, susirinkusius diskutuoti apie Lietuvos regionų dabartį ir ateitį.

Ne pirmus metus Regionų forumas sulaukia ne tik savivaldos atstovų, bet ir Vyriausybės bei Seimo narių dėmesio. Tai yra nepaprastai svarbu, siekiant produktyvaus centrinės ir vietos valdžios dialogo. Bendrų sąlyčio taškų paieškai būtina skirti pakankamai laiko ir pastangų – tik tada galėsime tikėtis gerų rezultatų.

Toks buvo mano tikslas nuo pat pirmojo Regionų forumo 2019 metais. Toks jis išlieka ir dabartinių krizių akivaizdoje.

Pastarieji metai mums visiems nešykštėjo sudėtingų išbandymų. Kartu jie atnešė ir neįkainojamos patirties, kuri gali ir turi būti panaudota, toliau didinant Lietuvos atsparumą ir siekiant valstybės ekonominio bei socialinio proveržio.

Kaskart, kai susidūrėme su nauja krize, esminį vaidmenį atliko Lietuvos savivalda. Neabejoju, visi pamename ekstremalią situaciją, sukeltą koronaviruso pandemijos. Tuo metu reikėjo pasirūpinti ne tik žmonių skiepijimu, testavimu, gydymu, bet ir pertvarkyti viešąjį gyvenimą – nuo švietimo iki prekybos.

Siekdamos suvaldyti situaciją, savivaldybės ne kartą ėmėsi iniciatyvos, pačios siūlė ir taikė inovatyvius sprendimus, greitai reagavo į besikeičiančias aplinkybes. Ir šiandien, ko gero, nebūtų per drąsu pasakyti, kad ligšioliniai pandemijos valdymo pasiekimai – tai pirmiausia savivaldos pasiekimai. Už tai nepakanka vien gražiai padėkoti – reikia mažų mažiausiai užtikrinti, kad būtų iki galo atsiskaityta su visomis gydymo įstaigomis.

Taip pat ir atėjus metui valdyti nelegalios migracijos srautus, daliai savivaldybių teko atsakingos užduotys. Jos teikė socialinę pagalbą, organizavo maitinimą, sprendė kitus klausimus, susijusius su prieglobsčio prašytojų gyvenimo sąlygų užtikrinimu. Deja, ne visada pavyko išvengti konfliktinių situacijų. Kartais sprendimai savivaldybėms buvo primetami iš viršaus, be išankstinio tarimosi, ir tai kėlė nereikalingų įtampų.

Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, savivaldybės vėlgi prisiėmė didelę naštą. Savivalda kartu su nevyriausybiniu sektoriumi ir bendruomenėmis tikrai daug padarė dėl virš 64 tūkst. į Lietuvą atvykusių ukrainiečių pabėgėlių, taip pat teikė humanitarinę pagalbą Ukrainos miestams ir miesteliams, Ukrainos švietimo, sveikatos, socialiniam sektoriams, kariuomenei.

Prioritetiniu darbu tapo ukrainiečių vaikų priėmimas Lietuvoje. Savivaldybės skubėjo užtikrinti būtiniausią psichologinę pagalbą, tinkamas mokymosi sąlygas, neformalųjį švietimą, kitas būtinąsias paslaugas. Tam, kad šis egzaminas būtų išlaikytas, prireikė sutelkti materialinius, administracinius, žmogiškuosius, finansinius išteklius.

Nors naujieji mokslo metai kelia iššūkių, neabejoju, kad mūsų savivalda yra pasirengusi į juos atsakyti. Labai svarbu, kad ir toliau būtų palaikomas ryšys su visais savivaldybių teritorijose gyvenančiais vaikais, žinomi jų poreikiai, užtikrinamos vietos ugdymo įstaigose, garantuojamos kokybiškos švietimo paslaugos. Vyriausybė savo ruožtu turėtų numatyti lanksčias finansavimo priemones, lėšų rezervą ir aiškų modelį, kaip neįprastose ar ekstremaliose situacijose ugdymo įstaigoms turi būti skirstomi papildomi ištekliai.

Apskritai krizių laikotarpis parodė, kad savivalda rimtai įsivertino civilinės saugos situaciją ir skiria tam daugiau dėmesio. Kartu su savo komanda reguliariai dirbdamas regionuose, įsitikinau, kad deklaracijas apie pasirengimą ekstremalioms situacijoms savivaldybėse keičia intensyvus pokyčių planavimas.

Ko iki šiol stinga – tai efektyvios civilinės saugos sistemos ir veiklos koordinavimo nacionaliniu lygmeniu. Susidarius krizinei situacijai, sprendimų priėmimo procesas turi būti aiškus ir niekam nekelti abejonių, o savivaldybėms turi būti pavedamos konkrečios, racionalios ir jų galimybes atitinkančios užduotys. Todėl raginu merus nenuleisti rankų civilinės saugos srityje, o centrinę valdžią – priimti sprendimus ir skirti finansinius išteklius.

Gerbiamieji,

per pastaruosius metus savivalda ne kartą įrodė, kad yra stipri, atspari ir verta didesnio pasitikėjimo.

Todėl jau tikrai pakanka ieškoti pateisinimų ilgametei centralizavimo politikai. Ją turi keisti strategija, orientuota į savivaldybių savarankiškumo didinimą. Nepaprastai svarbu įvertinti ne tik tai, ką padarėme ar nepadarėme, bet ir ką darysime ateityje.

Esminis žingsnis buvo žengtas lygiai prieš dvejus metus, kai Regionų forume parlamentinių partijų lyderiai pasirašė memorandumą dėl savivaldos savarankiškumo didinimo. Viena svarbiausių šio dokumento nuostatų, priminsiu, buvo įsipareigojimas leisti regionams lanksčiau skolintis ir finansuoti ES projektus, skirtus regionų plėtrai.

Konstitucinio įstatymo pataisą dėl galimybės savivaldybėms daugiau skolintis investiciniams projektams, ypač orientuotiems į efektyvesnę energetiką, pateikiau Seimui dar praėjusių metų gruodį. Nuo to laiko įvyko vienas geras pokytis, tačiau nestinga ir nerimą keliančių ženklų.

Išties pozityviai nuteikia įvykęs mąstymo lūžis. Praėjo tas metas, kai buvo juntamas centrinės valdžios skeptiškas požiūris į savivaldos finansinio savarankiškumo poreikį. Dabar, rodos, beliko vien laiko klausimas, kada bus priimta atitinkama konstitucinio įstatymo pataisa.

Mažiau palanku tai, kad laikas sparčiai bėga, o mūsų apsukos išlieka pernelyg lėtos. Vyriausybė tik šio forumo išvakarėse priėmė išvadą konstitucinio įstatymo projektui, tačiau paraleliai rengia atskirą variantą. Iš tiesų nesvarbu, kas bus įstatymo autorius, ir ne tiek svarbu, kiek plačiai skolinimosi durys bus atvertos. Svarbu, kad tokio įstatymo savivaldybės laukia jau daug metų, o pažadas, partijų duotas prieš dvejus metus, turi būti įgyvendintas.

Siekdami atkovoti prarastą laiką, visi turėsime suremti pečius ir pasistengti. Tam, kad konstitucinio įstatymo pataisa įsigaliotų nuo kitų metų pradžios, Seime ją reikės priimti per tris mėnesius. Kitos išeities nėra!

Negalime ir toliau likti šalimi, kuri bene griežčiausiai Europoje reglamentuoja savivaldos fiskalinę drausmę. Negalime ir toliau švaistyti laiko, per kurį savivaldybės galėtų investuoti į Lietuvos žmonėms svarbius projektus. Turime pagaliau ne žodžiais, o darbais parodyti pasitikėjimą savivalda, apie kurį buvo kalbama 2020 m. memorandume.

Šį poreikį reikėtų įvertinti taip pat ir aukštos infliacijos kontekste. Būtent dabar yra metas vykdyti proaktyvią ir išmintingą ekonominę politiką. Be aktyvaus savivaldybių įsitraukimo sunku įsivaizduoti investicijų ir produktyvumo skatinimą visos valstybės mastu. Juolab kad savivaldybės šiandien susiduria su rimtais iššūkiais dėl brangstančių projektų, o nacionalinė valdžia jiems negali tiesiogiai padėti. Regionų gyventojams reikalingi projektai negali sustoti – jie turi būti įgyvendinti, savivaldai suteikiant daugiau finansinio savarankiškumo.

Kaip priminė pirmoji šio forumo dalis, Lietuvos savivaldybėse turime daugiau ir sparčiau investuoti į atsinaujinančios energijos šaltinius, skatinti energijos taupymo sprendimus, kurti energetines bendrijas. Gerieji pavyzdžiai, kokių matome Elektrėnų savivaldybėje ir kitur, gali būti taikomi visos Lietuvos mastu.

Be to, privalome ryžtingiau mažinti regioninius skirtumus ir užimtumo srityje. Kaip rodo Joniškio savivaldybės pavyzdys, savivaldybės gali labai efektyviai mažinti nedarbą, sėkmingiau derindamos užimtumo skatinimo priemones ir socialinę pagalbą, kad kiekvienas dirbti norintis asmuo galėtų tai daryti. Todėl palaikau idėją, kad savivaldybėms reikėtų daugiau galių tiesiogiai spręsti gyventojų užimtumo problemas, galbūt ir perimant dalį Užimtumo tarnybos funkcijų.

Gerbiamieji,

Lietuvos žmonėms reikalingos reformos daugeliu atvejų taip ir liks vien popieriuje arba neduos trokštamų rezultatų, jeigu į jų planavimą ir įgyvendinimą nebus įtrauktos savivaldybės.

Viena sričių, keliančių vis didesnį visuomenės susirūpinimą, yra švietimas. Ilgą laiką stebimi žemėjantys Lietuvos moksleivių pasiekimai nenuteikia optimistiškai. Daugelyje mokyklų vis labiau trūksta mokytojų ir vadovų. Nuo to, ar sugebėsime ryžtingai pakeisti padėtį, gali priklausyti visos šalies ateitis.

Nuoširdžiai sveikinu Vyriausybės išsikeltą tikslą stiprinti ugdymo kokybę. Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį ir į savivaldos lūkestį, kad jai bus suteikta daugiau savarankiškumo ir atsakomybės už efektyvų švietimo lėšų panaudojimą, kaip tai numato Susitarimas dėl švietimo politikos.

Ne vienerius metus tęsiasi nesutarimai dėl mokyklų tinklo pertvarkos. Savivaldybėms ir bendruomenėms vis daugiau klausimų kelia ministerijos pasirengimas išklausyti argumentus prieš priimant sprendimus dėl konkrečių mokyklų likimo. Ne vien kaimų ir miestelių ateitis, bet ir dalies vaikų gerovė kartais pernelyg lengva ranka aukojama abstraktiems principams. Pasigendu ilgalaikės tvarios strategijos ir į ateitį orientuotų sprendimų, susietų su regionų stiprinimo ir plėtros vizija.

Reikalavimai dėl mokyklų tinklo kūrimo, susiję su Tūkstantmečio mokyklos programa, jau privertė savivaldybes skaičiuoti kėdes ir stalus, tenkančius mokyklų plotui. Tačiau mokyklų stambinimas nėra ir negali būti panacėja. Sunkumų patiria ir didelės švietimo įstaigos didžiosiose savivaldybėse. Todėl būtina kreipti dėmesį, ką ir kaip vaikai mokosi konkrečiose mokyklose, kokia pagalba dėl individualių poreikių suteikiama kiekvienam vaikui. Metas kelti ne vien kiekybinius, bet ir kokybinius reikalavimus.

Mes turime pasitikėti savivaldos sprendimais ir skatinti jos savarankiškumą švietimo srityje, o kartu sudaryti galimybes stiprinti švietimo vadybos kompetencijas. Juk savivaldybės ne tik yra atsakingos už ugdymo įstaigų veiklą, bet ir geriausiai jaučia bendruomenių poreikius. Būtent jos privalo prisiimti atsakomybę už mokyklų tinklo efektyvumą, ugdymo kokybę ir tinkamą švietimo aplinką.

Kita vertus, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija turėtų sparčiau priimti sprendimus dėl įtraukiojo ugdymo plėtojimo. Neabejotina, kad daugiausia rūpesčių dėl įgyvendinimo, investicijų į infrastruktūrą ir visavertę švietimo pagalbą mokyklose teks savivaldybėms. Tačiau tam reikės papildomų lėšų, kurias paskaičiuoti ir suplanuoti – Vyriausybės uždavinys.

Pernelyg lėtai vyksta ir pasirengimas Lygiam startui. Visuotinio ikimokyklinio ugdymo įgyvendinimas pirmiausia reiškia valstybės pareigą užtikrinti, kad vietų lopšeliuose ir darželiuose užtektų visiems vaikams. Tai turi būti valstybinis prioritetas, o ne atskirų savivaldybių problema. Jau 2023 metais turėsime užtikrinti ikimokyklinį ugdymą visiems vaikams nuo 4 metų.

Panašią situaciją pastaruoju metu stebime ir vykdant sveikatos apsaugos reformą. Savivaldybėms vis dar trūksta aiškumo dėl reformos įgyvendinimo mechanizmų.

Susiklostė situacija, kai Vyriausybė, planuodama plėsti ambulatorines paslaugas ir taip mažinti hospitalizaciją, neparengė nei naujo ambulatorinių paslaugų finansavimo modelio, nei specialistų pritraukimo į regionus programos. Bendradarbiavimo sutartimis pagrįstas sveikatos priežiūros paslaugų teikimas nepasidarė aiškesnis. Nesuprantama, kodėl pavėžėjimą sveikatos paslaugoms reikia dvejus metus „pilotuoti“, o ne imti ir jį užtikrinti nieko nelaukiant – juk kalbame apie žmogaus sveikatą!

Susitarėme dėl sveikatos reformos krypčių, bet dabar tie tikslai privalo būti paversti rezultatais, kuriuos pajaustų mūsų žmonės, o ne buhalterinės eilutės.

Žinau, kad nemažai abejonių savivaldybėms kelia ir numatoma valstybės tarnybos reforma. Kviečiu užtikrinti realų ir lygiavertį Vyriausybės dialogą su savivalda, projektuojant pokyčius.

Gerbiamieji,

pastaruoju metu vis daugiau mūsų dėmesio reikalauja ir kitos sritys. Asmeniškai man skaudi tema – regionuose nykstantis paveldas. Išskirtinę vietą čia užima tiesiog akyse griūvantys, apleisti dvarai. Jie liudija valstybės strateginio žvilgsnio stoką ir išplitusį abejingumą tiek savo istorijai, tiek ir turizmo plėtros regionuose galimybėms.

Dvarų sodybų išsaugojimas ir prikėlimas naujam gyvenimui galėtų tapti regionų atvirumo pasauliui ženklu. Dvarų tyrimams, inventorizacijai ir situacijos įvertinimui turime sutelkti tiek akademinę, tiek ir kultūros bendruomenę. Valstybės ir jos institucijų pareiga – būti šio proceso priešakyje, užtikrinti tinkamą reguliacinę ir informacinę aplinką. Nuoširdžiai tikiu, kad centrinės ir vietos valdžios, mecenatų ir nevyriausybinių organizacijų pastangomis galime įveiklinti daugelį regionus puošiančių kultūros paveldo objektų.

Su nerimu pastaruoju metu stebime ir padėtį aplinkos apsaugos bei žemės ūkio srityse. Nors prieš metus Regionų forume kalbėjome apie trumpųjų maisto grandinių galimybes ir jų svarbą regionų gyvybingumui, esminio proveržio čia kol kas pasiekti nepavyko.

Trūksta aiškumo ir dėl vandentvarkos problemų, kurias itin dažnai girdžiu minimas per mano darbo dienas regionuose. Sprendimai priimami per lėtai, trūksta ministerijos ir savivaldybių sutarimo, kita vertus, kol kas negirdėti ir alternatyvių savivaldos pasiūlymų, kurie mums visiems padėtų greičiau išeiti iš akligatvio.

Kita vertus, norėčiau pasidžiaugti dėl šių metų birželį Seime priimtų Žemės įstatymo pakeitimų. Pradėta valstybinės žemės valdymo reforma didina savivaldos vaidmenį valstybinės žemės valdyme. Tai turėtų atnešti naudos gyventojams ir verslui, taip pat išplėsti galimybes investicijoms pritraukti. Tačiau reformos sėkmė didele dalimi priklausys nuo to, kiek pastangų savivaldybės įdės formuojant efektyvią valstybinės žemės valdymo praktiką.

Susisiekimo srityje rimta problema tampa valstybinių kelių nusidėvėjimas. Ekonomikai kylant, mums vis skaudžiau atsiliepia daugiau nei prieš dešimtmetį priimti sprendimai riboti išlaidas kelių infrastruktūrai. Todėl būtina jau nuo 2023 m. imtis didinti finansavimą bent jau kelių palaikymui ir priežiūrai.

Ne mažiau svarbu tai, kad vykstanti sveikatos ir švietimo tinklų pertvarka jau dabar kuria būtinybę regionuose stiprinti viešąjį transportą ir kurti naujas pavėžėjimo platformas. Puikią progą keisti gyventojų įpročius suteikia ir mus visus užklupusi energetinė bei kuro kainų krizė. Vyriausybė galėtų paskatinti savivaldybių bendradarbiavimą ir lemti gyventojų pasirinkimą dažniau naudotis viešuoju transportu.

Rusijos veiksmų sukelta energetinė krizė skatina mus greičiau vykdyti ir energetikos sektoriaus transformaciją. Anksčiau nepadarę namų darbų, dabar, siekdami sumažinti kainas vartotojams, esame priversti remtis pirmiausia į dotacijas ir subsidijas. Tai nėra tvarus kelias.

Kita vertus, Seimo neseniai priimtas vadinamasis „Proveržio paketas“ žada spartesnę vietinės elektros generacijos iš atsinaujinančių išteklių plėtrą. Todėl kviečiu savivaldą aktyviai įsijungti į energetikos projektų įgyvendinimą per energetikos bendrijų formatą, kai tik Vyriausybė priims atitinkamus teisės aktus ir užtikrins finansavimą. Tai ne tik duos tiesioginės naudos namų ūkiams, bet ir mažins finansinį spaudimą savivaldybių institucijoms.

Vyriausybę ir atitinkamas ministerijas raginu kuo greičiau sudaryti sąlygas vystyti naujus atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus, naikinti likusius perteklinius ribojimus ir nekurti naujų.

Gerbiamieji,

ne pirmą kartą mūsų susitikimuose skamba tiek raginimai, tiek ir pažadai didinti savivaldybių savarankiškumą ir taip prisidėti prie regionų politikos plėtros.

Jau turėjome nemažai progų įsitikinti, kad geri norai ne visada virsta gerais rezultatais. Arba tokių rezultatų siekimas tiesiog pernelyg ilgai užtrunka.

Tikiu, kad galime įveikti pasitaikančius nesusipratimus ir išsklaidyti nereikalingas įtampas. Anksčiau ar vėliau sėkmingas centrinės ir vietos valdžios dialogas – o sėkmės pavyzdžių jau matyti – turi mus atvesti prie tikru pasitikėjimu grįstų santykių.

Neabejoju, kad Lietuvos savivaldybės anksčiau ar vėliau įgis trokštamą savarankiškumą, taip pat ir finansų srityje. Tačiau tai tebus vienas iš daugelio žingsnių harmoningos valstybės ir jos regionų raidos kelyje.

Savarankiškumas pats savaime būtų savitikslis, mažai ko vertas, o gal net žalingas, jeigu jo nelydėtų savivaldos institucijose augantis atsakomybės jausmas ir principinė pozicija, kad, teikiant viešąsias paslaugas, nė vienas žmogus negali būti paliktas šalikelėje.

Todėl šiandien noriu palinkėti, kad abiem proceso pusėms pavyktų rasti veiksmingą pusiausvyrą tarp šių dviejų esminių principų, savarankiškumo ir atsakomybės. Nuo to, kaip tai pavyks, gali priklausyti ne tik Lietuvos regionų, bet ir visos šalies ateities perspektyvos.

Ačiū už dėmesį!

Gitanas Nausėda, Lietuvos Respublikos Prezidentas