infa.lt

Universalios bazinės pajamos – tai tokia išmokų rūšis, kuri teoriškai turi būti mokama gyventojams nepriklausomai nuo to, kiek žmogus uždirba ir ar apskritai uždirba. Tai, teoriškai, valstybės garantuojamos pajamos, kurių, vėlgi, tik teoriškai, turėtų užtekti žmogui pragyvenimui, net jei jis neturi jokių kitų pajamų. Tikslas, oficialiai: „Padėti praradusiems darbus žmonėms išsilaikyti paviršiuje, taip pat sumažinti pajamų nelygybę”.

Pasaulyje kelios valstybės yra dariusios eksperimentus savo visuomenėse, kur atskiram skaičiui žmonių buvo mokamos tokios pajamos. Pavyzdžiui Suomija (nuoroda).

Seimo Ateities komitetas kartu su Nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka birželio 1 d., 17 val. kviečia į neformalaus Ateities forumo „Intelektualinis Lietuvos savarankiškumas“ virtualią diskusiją tema „Universalios bazinės pajamos kaip integrali strateginė kryptis“. 

Universalias bazines pajamas (UBP, angl. Universal Basic Incomes)  galima traktuoti ne tik kaip ideologinę koncepciją, bet ir kaip atsaką į socialinius, ekonominius ir technologinius globalizacijos pokyčius. UBP yra orientuotos į socialinio kapitalo ir socialinių inovacijų kūrimą. Tai gali tapti labai efektyviu integraliu finansiniu, socialiniu ir ekonominiu instrumentu, naudojamu visų ekonomikos sektorių valdymo ir pridėtinės vertės kūrimo grandinėse.

Diskusijoje dalyvaus ir savo įžvalgomis pasidalys akademikai prof. Birutė Teodora Visokavičienė, prof. Romas Lazutka, prof. Raimundas Kuodis, Lietuvos verslo konfederacijos viceprezidentas Marius Dubnikovas, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė Elena Leontjeva, „Swedbank“ ekonomistas Nerijus Mačiulis ir kiti. 

Tai tiek iš Seimo.

O dabar plačiau apie tai, kad gi yra UBP ir kas laukia,(lauktų) įgyvendinus šią koncepciją.

Pirmiausia, UBP yra jau sumokėtų mokesčių grąžinimas gyventojams, juk visi suprantame, kad besaikis pinigų spausdinimas gerai veikia tik auginant infliaciją, reiškia juos turės kažkas uždirbti. Reiškia tos UBP nėra kažkokia dovana, o tik naujas pinigų perskirstymas didinant mokesčius.

Suomijoje eksperimento, trukusio dvejus metus, metu, buvo mokama 560 eurų siaurai, 2 tūkstančių bedarbių gyventojų grupei.

Dabar įsivaizduokime sau, kad tokias pajamas reikėtų mokėti visiems gyventojams, tegu pradžioj tik bedarbiams – kiek turėtų išaugti mokestinė našta dirbantiesiems? Kai jau ir dabar šalis neišbrenda iš skolų, į kurias lenda toliau. Bet čia tik viena klausimo pusė.

Kita pusė slypi tame – kiek žmonių norės ieškotis darbo, jei gaus nuolatines, tegu ir kuklias, bet garantuotas pajamas? – Labai nedaugelis. Gyventi savo malonumui juk taip smagu.

Bet čia kaip ir visur – lazda su dviem galais. Ir vienas galas slypi tame, kad po 2-3 metų tokio gyvenimo žmogus visiškai praranda turėtą kvalifikaciją ir darbo rinkoje tampa tiesiog nereikalingas, ypač turint omenyje nuolat besiplečiančią skaitmenizaciją ir automatizaciją, kuriais esant rankų darbas ir, kai kuriais atvejais, žmogaus smegenų darbas tampa nekonkurencingas lyginant su robotais ir dirbtiniu intelektu.

Prisiminkime metą, kai ES ūkininkams mokėjo už tai, kad jie nedirbtų žemės ūkio darbų savo žemėje. Po keleto metų tie ūkininkai liko prie suskilusios geldos – technikos nėra,. viskas surūdijo  ir sugedo, pajamų nėra, – liko tik pati žemė, kurios nėra nei kuo, nei kaip įdirbti. Daugelis savo žemę tiesiog pardavė. Kiti dar nespėjo. O Lietuvoje to dėka atsirado nemažai stambių agrokoncernų supirkusių tas žemes faktiškai pusdykiai.

Ir tą padarė tik „dykai” duodami pinigai. Nors turime patarlę – „Dykai tik sūris spąstuose”. Deja, tą suvokiame per vėlai.

UBP lygiai toks pats sūris – kol žmogus dirba pats, jis nepriklauso nuo išmaldos davėjų, juolab, kad ta išmalda duodama iš jo paties įmokėtų pinigų. Kai tik jis ima priklausyti nuo kažkokių „dykai” dalijamų išmokų, reiškia jis ima už jas mokėti savo nepriklausomybe. Savo apsisprendimo laisve, laisve kalbėti ką nori ir gyventi kaip nori.

Nes jis nebeturi svarbiausio – finansinės nepriklausomybės.

Vėliau, visos tos „universalios ir besąlyginės” išmokos gali tapti labai sąlyginėmis, kai bus pareikalauta registruotis skaitmeninėse duomenų bazėse, atsiras sąlygos imtis kažkokių su sveikata susijusių veiksmų, su gyvenimo būdu, vaikų auginimu, pirkiniais ir t.t. ir pan. Ir kiekvienu atveju, kai žmogus nesutiks daryti to, ko reikalaujama norint gauti „universalias” išmokas – jam galės būti atsisakyta jas suteikti ar net nutraukti, jei bus jau mokamos.

Gyvenimas jau parodė, kad rojus Žemėje esant gyviems ir turint dabartiniais principais besivadovaujančią vyriausybę – neįmanomas net teoriškai. Nors oficialiai viskas daroma tik tam, kad „gyventume geriau”.

Tad ir su UBP, greičiausiai, bus geriau tik tiek, kad nereikės nieko galvoti pačiam – viskas bus paduota ir sukramtyta – beliks tik vykdyti, nepriklausomai nuo to ar pageidausite to ar ne, ar priimtina bus tai ar ne.

Kažkokius pilietinius-visuomeninius judėjimus teks pamiršti, nes negalėsi juk kalbėti prieš valdžią, kuri taip dosniai tau atseikėja pragyvenimui iš visuomenės sumokėtų mokesčių. Tai bus nelojalu valdžios atžvilgiu ir valdžia netruks tau tai priminti pačiu griežčiausiu būdu.

Kur priėjome? – Į pilnos kontrolės pasaulį, kuriame gyvuos totali savicenzūra bijant pasakyti ne tokį žodį.

Kinijoje tai jau įgyvendinama per sistemą vadinamą  „socialinis reitingas”. Kitur pasaulyje nuspręsta pabandyti ir kitokį būdą – UBP.

Iš kitos pusės žiūrint, esant dabartinei ekonominei situacijai šalyje, kai infliacija muša visus rekordus ir apie normalias pajamas žmonės jau pamiršo – kalbos apie UBP turėtų būti fantastikos lygmenyje (kas ir yra realiai) – tačiau Seimo ateities komitetas jau, matomai, gyvena tolimoje ateityje, juk kontrolės nėra, o darbo rezultatų nereikalaujama – gaudamas tūkstantines UBP iš mokesčių mokėtojų pinigų be jokių sąlygų ir už nieką neatsakydamas. Ir užsiimdamas svarstymu tokių klausimų, kuriuos ekonomistai pavadintų tiesiog fantastika.