infa.lt

next.ft.com

Europinio kukmedžio šakelė su konkorėžiais | wikipedia.org nuotrauka

Augalų gyvenimui būdingas nejudrumas. Augalai šaknimis pririšti prie konkrečios vietos, o tai reiškia, kad jie negali pabėgti arba sekti lytinius partnerius. Kad kompensuotų šiuos trūkumus jie suformavo modulinę struktūrą, o taip pat išvystė savyje (arba jiems kažkas tą sukūrė) ištisą rinkinį pojūčių galimybių ir sukūrė ryšio kanalus, kurie savo galimybėmis viršija mūsų sugebėjimus, ir prie kurių priskirtini sugebėjimas jausti magnetinius laukus, statinį elektros krūvį, žemo dažnio garso bangas ir ultravioletinį spinduliavimą. Nauji duomenys, nurodantys į augalų galimybes (ir jų intelektą – kadangi jie sugeba mokytis, įsiminti ir, atitinkamai keisti savo elgesį), reiškia, jog jiems jau galima priskirti autonominių, savireguliuojamų būtybių statusą.

Iki šiol buvo manoma, jog augalai tai tik apstatymo objektai planetoje – naudingi, dekoratyviniai ir net gyvybiškai būtini, tačiau, visumoje pasyvūs. Ir tai, kad jų „žmogiškųjų charakteristikų“ reikšmė auga, reiškia, jog mums teks permąstyti „natūralios tvarkos“ sąvoką.

Netgi augalų reprodukcinės strategijos nėra apribotos griežto nepalenkiamo genetinio scenarijaus, o nurodo esant išradingumą ir pasirinkimą. Modulinė struktūra reiškia, jog augalai neturi nepakeičiamų organų, ir jie įprastai sugeba regeneruotis – net tada, kai sunaikinta 90% gyvų audinių.

Praėjus keletui mėnesių po Didžiojo štormo, įvykusio 1987 spalį, kai pesimistai pranašavo pilną landšafto sunaikinimą Anglijos pietuose, buvo aptikta daugybė medžių, kuo gražiausia tęsiančių savo gyvenimą horizontalioje padėtyje. Ąžuolai ir skroblai leido jaunus ūglius, bevingiuojančius išilgai nuverstų kamienų, juodieji topoliai ir bukai, iš išverstų išorėn šaknų leido naujus kamienus. Medžiai.

Prieš keletą metų šių eilučių autorius lankėsi Škotijos Pertširo grafystėje Fortingallo kaime, kad pažiūrėtų į Didįjį arba Fortingallo kukmedį – medį, kuris ko gero yra seniausias Europoje. Sprendžiant pagal jo pirminius milžiniškus išmatavimus ( XVIII amžiuje jo kamieną galėdavo apimti susiėmę už rankų 20 žmonių) ir spėjamą amžių (4-5 tūkst. metų), medis praeityje nukentėjo nuo suvenyrų mėgėjų. Valdžia ėmėsi atsakomųjų priemonių ir nurodė aptverti kankinį-ilgaamžį metaline tvora ir vėl apipjauti šakas. Ko pasekoje medis atrodo kaip eksponatas išsigimėlių šou, be to, apipjaustymas atėmė jo vyriškąją esmę.

Pereitais metais Fortingallo kukmedis, iki tol buvęs vyriška esybe, kreipėsi į savo kažkokius senovinius genus ir atgimė, rudenį paleidęs į pasaulį dvi moteriškas uogas.

Mes linkę (matomai suklaidinti ir apriboti šiuolaikinių žmogiškų vertybių) laikyti medžius atskiromis būtybėmis. Tačiau jie – socialinės būtybės ir nenutrūkstamai susiję su kitais organizmais. Po žeme visiems medžiams padeda grybai – jų simbiozės partneriai. Medis aprūpina grybus cukrumi, o grybai ištraukia iš dirvos mineralines medžiagas ir maitina jomis medį. Tokios tarpusavio sąveikos mechanizmą ir jo sudėtingumą žmonės pradeda atrasti tik dabar. Panašu, jog grybiena jungia visus medžius miške nepriklausomai nuo jų rūšies.

Radioaktyvios angles markeriais mokslininkai išsiaiškino, jog grybai (arba kažkoks paskirstytas intelektas) žiemą perduoda maisto medžiagas nuo amžinai žaliuojančių augalų lapuočiams, o vasarą atvirkščiai. Grybiena taip pat dalyvauja kaip informacijos perdavimo kanalas apie vandens buvimo vietą, ir apie plėšrių vabzdžių užpuolimą, ir funkcionuoja ji taip efektyviai, jog buvo imta vadinti „viso miško voratinkliu“.

Panašu scheminis dialogas ar bendravimas (sunku susilaikyti nepanaudojus analogijos su žmogumi) vyksta ir žemės paviršiuje. Kai lapai tokių medžių kaip ieva ar ąžuolas būna užpuolami vabzdžių, jie pagal signalą pradeda gaminti daugiau taninų, turinčių kartų skonį. Bet, kas dar labiau stebėtina, jie išskiria oru pernešamus feromonus, kurie verčia lapus, augančius kitose medžio dalyse, padidinti tanino kiekį anksčiau, nei juos užpuls vabzdžiai.

Ilgu evoliucijos periodo metu, naudotis šiais sklindančiais oru signalais išmoko ir kitos organizmų rūšys, tad, priešingai, esą, „egoistinių genų“ teorijai, daugelis esybių, priklausančių skirtingoms rūšims, naudojasi apsauginiu mechanizmu, kuris nuo pat pradžių buvo susiformavęs medžiuose.

Aš nežinau, kaip mes galime tikėtis surasti sau vietą žemiškosios gyvybės voratinklyje, jei nesinaudosime kupina simbolių ir užuominų gausa savo kalboje, mokydamiesi specialios medžių kalbos – formų, struktūrų, cheminių signalų, derinių kalbos. Tuo pačiu mes neturime sumenkinti gautos iš jų dovanos, žinių apie įvairių gyvybės modelių egzistavimą. Kaip rašė didelis augalų mėgėjas Samuel Coleridge, „Visi gyvena savo gyvenimą, ir visi mes – tai Viena Gyvybė“.