infa.lt

Moteris saugojo jį…

Ji saugojo jo gyvenimą. Pajutusi menkiausią pavojaus galimybę, ji meldė Dangų: “Jei jis dabar kelyje, jei jo tyko bėda, tegul jis bus saugomas mano meilės, tegul bus pakeista pikta lemtis, tegul jam viskas bus gerai…“ Ir bėda pasitraukdavo, įveikta mylinčios moters maldos jėga.

Ji saugojo jo svajones, įkvėpdavo jį: “Nepamiršk savo svajonių, nepamiršk savo siekių, tu viską įgyvendinsi. Aš tikiu tavimi ir žinau, kad tu gali pagelbėti daugeliui žmonių. Eik pirmyn ir atmink, kad aš su tavimi…“ Ir jo svajonės stiprėjo, o gyvenimo ženklai vedė tiesiai į numatytą tikslą, ir jis pasiekdavo viską, ką tik užsibrėždavo.

Ji saugojo jo miegą. Tyliai įeidavo į kambarį ir savo švelnia ranka vijo šalin nemigą. Ji tyliai dainavo jam lopšinę, glostė veidą: “Miegok, mano mylimas…“ Ir kvėpavimas jo aprimdavo, kūnas atsipalaiduodavo, ir jis užmigdavo su šypsena, nes jautėsi labai mylimas.

Ji saugojo jo ramybę. Pavargęs, nusivylęs ir sugniuždytas jis grįždavo namo. O ji, jausdama jo būseną net per atstumą, kaipmat atsidurdavo šalia ir dovanojo savo širdies šilumą ir šypsenos šviesą, sklaidydavo nuovargio kerus, apkabindavo, paguosdavo ir pažadindavo jėgas gyventi, tikėti ir mylėti.

Ji saugojo jo širdį. Sužeistas ar kenčiantis skausmą, jis visada jautė ją šalia. Ji šalia, ji visada šalia. Jis dėjo galvą ant jos kelių, o ji kantriai gydė visas jo likimo smūgių žaizdas. Skausmas palengva atlėgdavo, širdis jo atgydavo, vėl atgaudama gebėjimą mylėti. Ji buvo su juo, kai jis tylėjo ir girdėjo viską, ką jis norėjo pasakyti, kuo norėjo pasidalinti ir apie ką norėjo nuoširdžiai pasikalbėti. Ir ji ne tik klausė, ji jautė pauzių ir daugtaškių prasmę, suprato kiekvieną atodūsį ir gestą, kiekvieną širdies dūžį ir žvilgsnį.

O jis saugojo ją…

Jis saugojo jos gyvenimą. Pavojaus akimirką jis jautė jos baimę ir bejėgiškumą ir meldė Dangų…

Taip gyveno jie šiame pasaulyje drauge ir saugojo vienas kitą, nežiūrint į nieką…

parengė: ruvi.lt