infa.lt

Foto: Twitter Steve Fenberg

Prieš keletą metų dėl priežasčių, kurių iki šiol niekas taip ir neišsiaiškino, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas dingo iš visuomenės regėjimo lauko daugiau kaip savaitei, privertęs rusų sostinę sunerimti dėl savo dingimo, rašo The New York Times.

Kai Putinas atsirado visuomenės akiratyje, jis numojo ranka į šį savo gyvenimo epizodą, pasakęs, jog „be pletkų nuobodu“.

Tačiau jo trumpas nebuvimas atskleidė vieną iš Rusijos politikos bruožų: po dvidešimties vadovavimo Rusijai metų, Putinas šiandien vadovauja politinei klasei, kuri jo nebuvimo bijo labiau, nei jo buvimo.

Tai – daugiau nei bet kas kitkas paaiškina, – kodėl sausio 15 d., trečiadienį, savo kreipimesi į Federalinį susirinkimą Putinas pasinaudojo proga ir paskelbė apie netikėtą valdymo sistemos pertvarkymą dar prieš ketverius metus iki tol, kol jam teks atsistatydinti.

Be to, visa tai kelia klausimą, į kurį pats Putinas, aišku, dar negali rasti atsakymo: ar jis kada nors galės palikti savo postą neišprovokuodamas rimtų sukrėtimų Rusijos politinėje sistemoje ir nepakenkdamas savo politiniam palikimui ar net savo savo saugumui?

„Daugeliui autokratinių lyderių išėjimas iš valdžios tapdavo gana pavojingu“, – teigia Los Andželo Kalifornijos universiteto politikos mokslų profesorius Danielis Treismanas. „Norint palikti valdžią be jokių padarinių, būtina, kad visi reikalai vyktų labai gerai ir kad sistema būtų stabili“.

Paprastai valdžią palikusio autokrato likimas nėra pavydėtinas: mirtis, kalėjimas ar tremtis.

Ši tendencija būdinga ir Rusijai, kur Putinas, kuriam dabar 67 metai ir kuris jau yra tapęs seneliu, šalį valdė ilgiau nei bet kuris kitas šiuolaikinis Rusijos lyderis, išskyrus Staliną.

100 metų eigoje prieš Putinui tampant šalies prezidentu naujųjų 2000-ųjų išvakarėse, tik trys iš devynių Rusijos lyderių taikiai atsistatydino. Likusieji arba mirė savo poste, arba buvo sušaudyti.

Putino siūlomos Rusijos konstitucijos pataisos rodo, kad jis turi planą, kuris padės jam išlikti saugiam ir užkirsti kelią vidinei kovai, jei Putinas nenorės likti šalies prezidentu, kai 2024-ais baigsis jo dabartinė kadencija.

Svarbiausia, šiuo momentu, yra parodyti, kad jis neketina atiduoti valdžios po to, kai paliks prezidento postą.

„Jis negali tiesiog paprašyti, kad kažkas užimtų jo vietą“, o pats saugiai pasitraukti į nuošalę, sakė sociologas Sergejus Belanovskis, kuris atidžiai stebi Rusijos politiką.

Rusijos sistemoje oligarchų, generolų, valdytojų, žvalgybos pareigūnų ir naftos kompanijų vadovų aljansai konkuruoja tarpusavyje dėl galios ir pinigų. Dažniausiai, slėpdami tai nuo visuomenės, jie platina kompromato įrodymus vienas kito atžvilgiu ir bando padaryti taip, kad jų konkurentai būtų areštuoti arba priversti palikti šalį.

Teisėjo vaidmenį šiuose ginčuose prisiima Putinas, kuriam būtina užkirsti kelią eskalacijai. Jei jis tikrai pasitrauktų, atsisakęs šio vaidmens, „prasidėtų pilietinis karas“, – sakė Maskvos aukštosios socialinių ir ekonomikos mokslų mokyklos sociologas Konstantinas Haase’as.

Šios vidinės kovos ženklai jau matomi. Pavyzdžiui, 2017 m. Buvęs ekonomikos ministras ir liberalaus Rusijos politikos sparno narys Aleksejus Uliukajevas susipyko su įtakingu valstybinės naftos kompanijos vadovu Igoriu Sečinu.

Pasekoje, Uliukajevas buvo pripažintas kaltu gavęs 2 milijonų dolerių kyšį iš šios naftos kompanijos, kuris jam buvo perduotas dovanų maiše, kuriame tuo pačiu buvo ir naminės dešros.

Uliukajevas, kuris dabar atlieka aštuonerių metų bausmę kolonijoje-gyvenvietėje, tvirtina, kad viskas buvo suklastota.

Putino paskelbti pokyčiai akivaizdžiai skirti išsaugoti jo, kaip arbitro, statusą tokiuose ginčuose. Šių pokyčių rezultate dalis prezidento galių bus padalyta parlamentui ir Valstybės tarybai, ir tai susilpnins prezidento pozicijas dar prieš Putino įpėdiniui ateinant į valdžią.

Kitas pakeitimas, greičiausiai, apsaugos Putiną nuo užsienio valstybių ieškinių – pavyzdžiui, nuo pretenzijų, susijusių su keleivinio lėktuvo katastrofos, įvykusios dėl Rusijos raketos atakos 2014 m., Rytų Ukrainoje.

Putinas pasiūlė uždrausti tarptautinės teisės ir sutarčių įgyvendinimą tais atvejais, jei jos pažeidžia Rusijos konstituciją.

Haase teigimu, Putinas gali užimti bet kurį iš naujų postų – ministro pirmininko, gavusio naujus įgaliojimus Valstybės tarybos vadovo ar daugumos partijos parlamente lyderio – ir tuo pat metu užtikrinti savo saugumą bei sistemos stabilumą, oficialiai atsistatydindamas iš prezidento pareigų.

Pagal 2001 m. priimtą įstatymą, atsistatydinus, Putinas gaus imunitetą ir 580 035 rublių per mėnesį pensiją.

Remiantis oficialia informacija apie Rusijos prezidento pajamas ir turtą, Putino turtas yra labai kuklus: butas, garažas, trys rusiški automobiliai ir priekaba-palapinė „Skif“.

Žinoma, sklando gandai, kad jo turtas viršija dešimtis milijardų dolerių ir, kad jis pats pasistatė didžiulę vilą Kryme.

Todėl, labiausiai tikėtina, kad Putinui rūpi ne tiek jo materialinė gerovė, kiek politinės sistemos pertvarkymo tikimybė.

„Aišku viena: Putinas pasiūlė pereiti nuo dabartinės sistemos, kuri per daug orientuota į prezidento galias, prie sudėtingesnės kontrolės ir galių subalansuotumo sistemos“, – rašė Vladimiras Milovas, buvęs energetikos ministro pavaduotojas ir opozicijos lyderis. Tai iš esmės leis Putinui kontroliuoti savo įpėdinį.

Ketvirtadienį, sausio 16 d., Putinas kreipėsi į darbo grupės narius, rengsiančius Konstitucijos pataisų pasiūlymus, tuo nušviesdamas savo planus.

Pasak jo, šie pokyčiai skirti padaryti Rusijos politinę sistemą „atviresne“.

Putinas tarsi užsiminė apie savo būsimą vaidmenį, pabrėždamas Valstybės tarybos galių išplėtimą. Pasak jo, darbo grupė turėtų atidžiai apgalvoti šį punktą.

„Tai yra subtilus darbas, mes turime būti labai dėmesingi aprašydami Valstybės tarybą pagrindiniame įstatyme, jo prerogatyvas ir pan. Tai labai svarbi dedamoji “, – sakė Putinas.

Belanovskio teigimu, nepaprastai svarbu aiškiai išreikšti savo ketinimą išlaikyti valdžią, siekiant į minimumą suvesti kovą dėl valdžios, kurią šiandien turi Putinas.

Belanovskis citavo garsią rusų patarlę: „Negalima dalintis neužmušto lokio kailio“.