infa.lt

Interviu Šveicarijos leidiniui „Tages-Anzeiger“ amerikiečių istorikė, Johns Hopkins universiteto profesorė Mary Sarotte paaiškina, kokias klaidas padarė Vakarai santykiuose su Rusija po Rytų ir Vakarų Vokietijos suvienijimo.

1989 m. lapkričio 9 d. griuvo Berlyno siena. 1989 m. Vladimiras Putinas būdamas KGB agentu taip pat buvo Vokietijoje. Anot istorikės, tai turėjo įtakos dabartinei jo politikai. „Egzistuoja Amerikos politologo Aleksandro George’o iškelta operacinio kodo teorija.

Remiantis šia teorija, lyderiai turi tą vidinę orientaciją ar taisykles, kurias lemia patirtis, įgyta esant 20-30 metų amžiaus. Vėliau atėję į valdžią jie naudojasi šiais įsitikinimais.

Jie pasitarnauja kaip mentalinis žemėlapis, pagal kurį politikai orientuoja savo elgesį. Manau, kad liaudies sukilimo padalytoje Vokietijoje patirtis paliko savo žymę Putino operacinaime kode.

Ši teorija padeda paaiškinti jo nepakantumą bet kokio pobūdžio nesutarimams tarp žmonių ir valdžios institucijų. Po Drezdene praleisto laiko Putinas žino, kad protestai gali išeiti iš po kontrolės “, – atkreipia dėmesį Sarotte.

Minėdama Rusijos ir Vakarų santykių pablogėjimo po Krymo aneksijos problemą, istorikė pažymėjo: „Putinas akivaizdžiai vaidino didelį vaidmenį Rusijos ir Vakarų susvetimėjimo atžvilgiu, tačiau yra ir kitų svarbių veiksnių, tokių kaip Rusijos dedemokratizacija ir korupcija.

Jau vadovaujant Borisui Jelcinui, kuris apšaudė Maskvos Baltuosius rūmus, Rusijos vyriausybės posėdžių vietą, ir pradėjo karą Čečėnijoje, atstumas tarp Rusijos ir Vakarų vėl ėmė didėti “.

Vadinamosios spalvotosios revoliucijos (2003 m. Gruzijoje, 2004 m. Ukrainoje, 2005 m. Kirgizijoje – Tages-Anzeiger pastaba) nepataisomai sugriovė santykius.

Putino požiūriu, šiuos sukilimus pradėjo Vakarai (…). Ypač jis supyko dėl protestų Kijeve, nes niekada nepripažino to, kad Ukraina atsiskyrė nuo Rusijos.

Galutinis griūtis įvyko kartu su Krymo aneksija 2014 m., kurią aš laikau laikotarpio po šaltojo karo pabaiga. Tai buvo prievartinis sienų ribų pakeitimas, nesuderinamas su bendru sutarimu, egzistavusiu po Šaltojo karo “, – sakė N. Sarotte.

Pasakodama apie Vakarų padarytas klaidas santykiuose su Rusija po Berlyno sienos griūties, istorikė pažymėjo: „Po šaltojo karo svarbiausias uždavinys Europoje buvo rasti galimybę integruoti Rusiją kaip konstruktyvų komponentą, o ne kaip priešpriešoje esantį konkurentą.

Atrodė, kad tokią galimybę galėjo suteikti „Partnerystė vardan taikos“ (Partnership for Peace, PfP), susijusi su NATO organizacija saugumo srityje (…).

Iki 1994 m. JAV bevelijo, kad galimos naujosios narės-dalyvės pradžioje įstotų į PfP, kaip bandomąjį etapą, kol jos nebus visiškai priimtos į NATO.

Respublikonų pergalė per tarpiniuose rinkimuose JAV, kritiniu momentu panaikino PfP svarbą. „Respublikonų ir amerikiečių paktas“ reikalavo pilnavertės NATO plėtros.

Klintono vyriausybė tai įgyvendino. Tačiau partnerystei turėjo būti suteikta daugiau laiko plėtrai. Tai neturėjo būti NATO plėtros pakaitalas, tačiau tai galėjo padėti tam, kad Rusija geriau priimtų šį procesą“.

„Tai, kad Šaltojo karo susitarimai dėl ginklų kontrolės nebeegzistuoja, yra tragedija, – teigė leidinio pašnekovė“ (…) Vėl tapo įmanoma naudoti vidutinio nuotolio raketas, tai būtų katastrofa “.

„Mes akivaizdžiai randamės naujų konfliktų epochoje. Rusija naudodama jėgą keičia sienas ir vykdo kibernetinius išpuolius prieš Europą bei JAV. (…)

Vašingtono politinis isteblišmentas ir vėl mato Maskvą kaip stambų priešininką. Todėl atsiranda naujojo Šaltojo karo forma – net be ankstesnės ideologinio komponento versijos, ir šis skirtumas svarbus.

Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo tragiška, tačiau iš esmės naujas Šaltasis karas nebūtų blogas scenarijus. Tai būtų palankesnis ir priimtinesnis nei daugelis kitų scenarijų. (…) Neturėtume nuvertinti šaltojo karo pasiekimų.

Yra kai kas blogiau nei pasaulinis šaltasis karas, o būtent – karštasis pasaulinis karas. (…)

Deja, Vašingtonas ir Maskva kartu ar atskirai sugriovė praeities saugumo barjerus. Bet mums vėl reikia tokių susitarimų.

Norint vėl atverti duris, nėra alternatyvos kruopščiam procesui “, – įsitikinusi istorikė.