infa.lt

Rolandas Paksas. Vėl okupuoti

INFA.LT
2018.06.16 13:14

Lietuvos valstybės okupacija, prasidėjusi 1940 metų birželio 15 dieną, truko net penkis dešimtmečius. Valstybė, kurios jau daug metų nebėra pasaulio žemėlapyje, tada ėmėsi daugybę dienų ir naktų užsitęsusio lietuvių tautos naikinimo darbo.

Įteikusi ultimatumą Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui, Maskva pareikalavo išduoti teismui vidaus reikalų ministrą Kazimierą Skučą ir Valstybės saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį, kaip tariamų išpuolių prieš Raudonosios armijos įgulų kariškius kaltininkus, sudaryti naują iš esmės marionetinę vyriausybę bei atverti pasienio vartus naujam neribotam sovietų armijos kontingentui.

Valstybės valdžia neatsilaikė. Jos svertus perėmė iš Maskvos atvykęs emisaras Vladimiras Dekanozovas, kurio „dėka“ jau po kelių dienų – 1940 metų birželio 17-ąją buvo sudaryta nauja „Liaudies vyriausybė“, kuri uoliai talkino okupantui, sugriaunant visuomenės struktūrą, sunaikinant politines institucijas ir tokiu būdu atveriant kelią bolševikų santvarkos įsigalėjimui šalyje.

Klastingas „teisėto įstojimo į SSRS“ planas buvo pradėtas realizuoti nacionalinio parlamento paleidimo ir naujų rinkimų į liaudies Seimą farsu.

Tačiau tuo metu viskas nebuvo taip vienareikšmiai paprasta. Supriešinta lietuvių tauta turėjo ne tik susigaudyti, kas aplinkui dedasi, bet ir bandyti išvengti prasidėjusių represijų ir brutalaus susidorojimo.

Tuo pačiu laiku Lietuvoje jau buvo prasidėję pirmieji masiniai suėmimai – 1940 metų liepą areštuoti ir į Sibirą su šeimomis ištremti buvęs ministras pirmininkas Antanas Merkys, užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, vidaus reikalų ministras Kazys Skučas, Valstybės saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis ir daugelis kitų valstybės pareigūnų.

Vien iki 1940 metų pabaigos buvo suimta per 3000 asmenų, o iki didžiojo trėmimo, prasidėjusio 1941 metų birželio 14 dieną, – daugiau kaip 6000 žmonių.

Lietuvių tauta buvo parklupdyta, tačiau nepraradusi pasipriešinimo okupacijai valios, kurią generolas de Golis (de Gaule) 1940 metų birželio 23-ąją Londone apibrėžė vienu žodžiu – rezistencija.

Deja, rezistencija prieš komunistinio režimo įsigalėjimą Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse pasaulyje nesulaukė pakankamai atgarsio bei palaikymo, nors prasidėjo tuo pačiu metu, kaip Vakarų Europoje.

Šiandien turėtume suprasti, jog lietuvių tautos istorijos pamokos yra nepaprastai svarbios dabarties Lietuvai. Tauta bus priešo neįveikiama, kol „lietuvių atmintyje stovės rezistencijos faktų tikrovė – gyva, neiškreipta, svetimos propagandos nesuteršta.“

Tačiau ar šiandien galime visiškai būti ramūs, jog tautos atmintyje gyvena tikri ir neiškreipti rezistencijos faktai.

Nemanau, kad valstybė šiandien skiria pakankamai resursų, energijos ir užsidegimo pažinti ir konkrečiais ženklais įprasminti tautos pasipriešinimo kelią.

Žvelgdamas į pastarųjų metų kontekstą nebūčiau tikras, kad Lietuvos laisvės kovų ir rezistencijos istorija visuomenės yra giliai suvokiama kaip tautos savastis, kuri yra neatsiejama dabartinės laisvės bei nepriklausomybės sąlyga.

Dar visai neseniai pagal Norvegijos rašytojo Jo Nesbo scenarijų sukurtas filmo „Okupuoti“ siužetas galėjo atrodyti, kaip visiškas pramanas: Europos Sąjungoje kyla energetikos krizė dėl Norvegijos radikalios žaliųjų partijos vyriausybės sprendimo nutraukti naftos ir dujų gavybą Šiaurės jūroje. Briuselis sudaro suokalbį su Rusija, kuri įsiveržia į Norvegiją ir okupuoja dalį valstybės, kad galėtų atnaujinti išteklių gavybą ir patenkinti Europos Sąjungos energetikos poreikius.

Šiame filme įdomu tai, kad didžioji dalis norvegų nė nenutuokia, kas dedasi jų šalyje, gyvena savo gerovės, vartojimo ir individualizmo kiaute, tarsi amžinos palaimos burbule.

Šis menine forma pateiktas apmąstymas liudija, jog dabarties pasaulyje egzistuoja įvairiausios šiuolaikinės okupacijos formos – žmonių ir valstybių pavergimo būdai, kuriuos atpažinti darosi vis sunkiau.

Manyčiau, jog visų pirma nacionalinė kultūros politika galėtų būti tas atsparos taškas ir išlikimo garantas, atsakantis į daugybę egzistencinių klausimų.

Tačiau nacionalinės kultūros padangę vis labiau dengia tamsūs audros debesys. Virš Lietuvos jau tvyro gili kultūros naktis.

Ši paralelė neturi nieko bendra su naktiniais renginiais Vilniuje, kurių įvairovė užplūsta miesto gatves ir aikštes vieną birželio naktį. Ši į naujas tradicijas pretenduojanti pastanga sukviesti žmones į miesto muziejus, galerijas, bažnyčias, koncertų sales, teatrus ir kūrybines dirbtuves tik dar labiau išryškina kultūrinį vakuumą, kuriame yra panardinta didžioji visuomenės dalis.

Net nacionalinės Dainų šventės renginiai, kuriuose ketina dalyvauti šimtai kolektyvų iš įvairių pasaulio šalių, kuriose gyvenantys lietuviai dar puoselėja mūsų tautos tradicijas, yra vertinami visų pirma per parduodamų bilietų kainų prizmę. Kultūros valdininkams didžiuotis, jog jau yra išparduoti visi šimtmečio Dainų šventės bilietai, kurių kaina siekia 80 eurų, yra apgailėtina.

Kaip sakė filosofas Stasys Šalkauskis, „mūsų kultūrinė kūryba turi siekti visuotinai reikšmingų vertybių, reiškiamų tautinės mūsų individualybės lytimis. Prie jų galima prieiti trumpesniu ar ilgesniu keliu, tikslingesniu ar mažiau tikslingu keliu, bet svarbiausia, kad prie jų būtų einama, jų siekiama, jos realizuojamos tautiniu pavidalu.“

Socialinė atskirtis ir skurdas šiandien ne tik neleidžia daugybei žmonių tenkinti savo būtinųjų kultūrinių poreikių, bet tiesiog žeminančiai veikia ištisus visuomenės sluoksnius.

Viešoji erdvė užtvindyta menkaverčiais komerciniais šūksniais, nacionalinė kultūra yra niekinama kaip niekada šiurkščiai.

Komercija ir laisvos rinkos santykiai yra tapę oficialios valstybės kultūros politikos pagrindu, kurį galima laikyti globalizmo ideologijos įsigalėjimo ženklu Lietuvoje.

Šia prasme gali būti, jog ir daugelis iš mūsų, pagal norvegų filme „Okupuoti“ atskleistą fabulą, šiandien nė nenutuokia, kas iš tiesų dedasi šalyje, gyvena savo vartojimo bei individualizmo kiaute, tarsi amžinos palaimos burbule.

→ Šis straipsnis nemokamas. Parengti jį ir išlaikyti čia – kainuoja.. Paremkite infa.lt

→ Naujienlaiškis

→ Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 120

Žymos:

Komentarų: 0

Rašyti komentarą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Laikrodis

Apklausa

Ar pritariate visuotiniam privalomos karo tarnybos įteisinimui?


Rodyti rezultatus

Loading ...

Kūno masės ir ūgio indekso (KMI) apskaičiavimas

    Algimantas Rusteika. Politinė neviltis – kaip prekė

Algimantas Rusteika. Politinė neviltis – kaip prekė

komentarai 3 Skaityti visą įrašą
    Europos Sąjunga ekskomunikuoja savo piliečius: sankcijos be teismo, be kaltinimo, be vilties

Europos Sąjunga ekskomunikuoja savo piliečius: sankcijos be teismo, be kaltinimo, be vilties

komentarai 4 Skaityti visą įrašą
    Jolanta Blažytė. Taika per stiprybę ar karas per trydą?

Jolanta Blažytė. Taika per stiprybę ar karas per trydą?

komentarai 2 Skaityti visą įrašą
    Gintaras Furmanavičius.  Kokie reikalai su Krymo tiltu?

Gintaras Furmanavičius. Kokie reikalai su Krymo tiltu?

Komentarų: 1 Skaityti visą įrašą
    Kiek gyvenimo atiduodame mokesčiams

Kiek gyvenimo atiduodame mokesčiams

komentarai 2 Skaityti visą įrašą
    Tęsinys: Informacinis badas, augimo iliuzija ir sisteminis disonansas

Tęsinys: Informacinis badas, augimo iliuzija ir sisteminis disonansas

komentarai 3 Skaityti visą įrašą
    Algimantas Rusteika. Labas rytas, Lietuva

Algimantas Rusteika. Labas rytas, Lietuva

Komentarų: 0 Skaityti visą įrašą
    Algimantas Rusteika. Lietuvio vidinis monologas (Metai iki pirmojo pogromo)

Algimantas Rusteika. Lietuvio vidinis monologas (Metai iki pirmojo pogromo)

komentarai 3 Skaityti visą įrašą
    Linas Karpavičius. Dar kartą apie didžiausią, bet ne vienintelį dirbtinai sukurtą mitą.

Linas Karpavičius. Dar kartą apie didžiausią, bet ne vienintelį dirbtinai sukurtą mitą.

Komentarų: 1 Skaityti visą įrašą
    Apie „piktą raganą, miegančiąją gražuolę ir „gerąją fėją“ (alegorija)

Apie „piktą raganą, miegančiąją gražuolę ir „gerąją fėją“ (alegorija)

komentarai 2 Skaityti visą įrašą
    Gintaras Furmanavičius. Apie žymiausio Lietuvos anūko veiklos palikimą

Gintaras Furmanavičius. Apie žymiausio Lietuvos anūko veiklos palikimą

komentarai 3 Skaityti visą įrašą
    Įstatymas nevaisingų porų vardu – toms, kurios nėra nevaisingos. Partnerystė pro šonines duris

Įstatymas nevaisingų porų vardu – toms, kurios nėra nevaisingos. Partnerystė pro šonines duris

Komentarų: 1 Skaityti visą įrašą
    Valdžia efektyvina privataus verslo [su]valdymą: Pinigų užteks visiems!

Valdžia efektyvina privataus verslo [su]valdymą: Pinigų užteks visiems!

komentarai 3 Skaityti visą įrašą

Jei išėjus ima lyti, Rusas kaltas čia, brolyti! Jei premjeras nupindėjęs, kaltas rusas niekadėjas. Jeigu...

taigi, keičiasi epocha, pati sistema griūva, globalizmas braška - nereikės jų versti, patys subyrės... ateis...

tai dar vadinasi darbas svetimos valstybes labui. isdavyste, ir piktybinis kenkimas. ir kas toliau? nieko....

visos reprodukcines teises dabar yra moters rankose. tik jos sprendzia su kuom gultis i lova,...

V

kazkokie kliedesiai. susirenka psichiniai loigoniai ir kliedi. ir kodel juos vadina lyderiais? taigi padugnės ir...

Hmm

Gal būtų ir nieko, bet kiek Vėgėlė blaškėsi per partijas ir vis jam kažkas negerai,...

Čia ką jie planuoja, dar nereiškia, kad tas planas bus įgyvendintas, nes iki 28-jų pačios...