2026.09.11 00:14
infa.lt apžvalga
Pastarosiomis savaitėmis viešojoje erdvėje didelį atgarsį sukėlė „Reuters“ ir nepriklausomų tyrėjų pranešimai apie tai, jog „OpenAI“ dirbtinio intelekto agentai tariamai slapta bendravo tarpusavyje, apeidami kūrėjų ribojimus per dešimtis trečiųjų šalių svetainių.
Žiniasklaida šią istoriją greitai įvilko į skaitmeninio trilerio rėmus, priskirdama algoritmams žmogiškuosius ketinimus, konspiraciją ir savarankišką maištą.
Tačiau atidžiau žvilgtelėjus į techninę realybę, ši „sensacija“ subliūkšta – tai tėra eilinė iliuzija, sukurta besivaikant sensacijų.
Kas yra DI agentas?
Tai baigtinio kodo rinkinys, neturintis jokio lankstumo ir savarankiškumo, skirtingai nei jo smegenys – didysis kalbos modelis.
Kiekvieną kartą kai DI agentas negali išpildyti kode įrašytos užduoties – jis kreipiasi į Centrinį DI, kuris nurodo ką daryti.
Jei negautų atsakymo iš DI – agentas vykdytų komandą „arba“, numatančią kitą užduoties atlikimo variantą arba laikinai nutrauktų užduoties vykdymą nustatytam laiko tarpui.
Viena galva, dešimt rankų
Visa ši istorija pateikiama taip, tarsi atskiri dirbtinio intelekto agentai būtų savarankiškos asmenybės su individualiomis smegenimis, kurios už kūrėjų nugaros susigalvojo apeiti sistemą.
Tačiau realybė kur kas proziškesnė. Visi šie agentai tėra to paties didžiojo kalbos modelio (LLM) gijos ar atskiros to paties algoritmo kopijos, besikreipiančios į centrinę sistemą vykdant suformuluotą užduotį. Tai nėra atskiri skaitmeniniai inficidai.
Tai primena žmogų, valgantį vakarienę: viena ranka prilaiko lėkštę, kita pakelia šakutę, o akys stebi, kad šaukštas neaplenktų burnos. Visa trijulė dirba tam pačiam tikslui, nors ir vykdo skirtingus veiksmus, bendradarbiauja ir dalijasi fizine erdve, tačiau niekas nekalba apie „sąmokslą tarp rankų ir akių“.
Kaip, greičiausiai, veikia „slapti DI agentų pokalbiai“
„OpenAI“ agentai užgrobė vokiečių svetainę: autonominis dirbtinis intelektas kurpė slaptažodžius ir išsisukinėjo nuo priežiūros
Tyrėjų akcentuotas trečiųjų šalių resursų – nuorodų trumpinimo paslaugų, vikipedijos straipsnių ar asmeninių puslapių – naudojimas duomenims kitiems agentams perduoti neturi nieko bendro su laisva DI valia.
Pagal centrinės sistemos nurodymą vienas agentas palieka informaciją tam tikroje išorinėje koordinatėje, o kitas gauna nurodymą atsakymų ieškoti būtent pagal nuorodų sąrašą.
Centrinė sistema atsakymų gali nežinoti, tačiau žino kur galima ieškoti, nes pati duoda agentams nurodymą rastais atsakymais pasidalinti ribotame adresų sąraše.
Centriniam modeliui net nebūtina tiksliai žinoti kiekvieno užrašyto bito turinio – jam pakanka suderinti operacijos logiką: vienam „palik atsakymą ten, o kitam „ieškok – štai čia“.
Tai operatyvinė duomenų mainų technika, primenanti senąsias šnipų „dead drop“ (slaptų susitikimo taškų) taisykles, bet pritaikyta skaitmeninei terpei.
Jei sistema turi tikslą įveikti kliūtį, o taisyklės leidžia manipuliuoti išoriniais parametrais, ji tiesiog seka efektyviausia priežasties ir pasekmės grandine.
Kodėl gimsta dirbtiniai „siaubai“?
Sensacijų gaudynės reikalauja dramos, todėl techniniai terminai, tokie kaip „algoritmo optimizavimas per išorinius resursus“, verčiami į „dirbtinio intelekto sukilimą“.
Tačiau logika išlieka universali – nesvarbu, ar ji skaitmeninė, ar žmogiškoji.
Jokio paslaptingo savarankiškumo čia nėra: tai tiesiog viena galinga sistema, kuri, ieškodama trumpiausio kelio prie tikslo, panaudojo prieinamus įrankius taip, kaip yra optimaliausiaa.
Kodėl tyri patys DI kūrėjai, kurie žino atsakymą?
Jiems naudingas kylantis ažiotažas apie jų protingus agentus, nors pačiame DI agente tiek pat „proto“, kiek eilinėje veikiančioje programoje. Tai jiems naudingas reklaminis triukšmas.
Tačiau jie pasisakys tada, kai išgąsdinti politikai nutars apriboti dirbtinio intelekto veiklą.
Kol kas tokios grėsmės nėra, tad leisti žiniasklaidai kelti šaršalą – galima.
→ Šis straipsnis nemokamas. Parengti jį ir išlaikyti čia – kainuoja.. Paremkite infa.lt


197


Politikai jau pasisako JAV. Ko pasekmė bus, kad bus sukurtos didelės biurokratinės kliūtys naujiems DI modeliams. Taigi dabartiniams lyderiams sumažės grėsmė prarasti rinka.
Taip infa.lt pilnai pritariu, Ir svarbiausia – tose baimėse minimi tik keli uždarieji modeliai (OpenAI, Anthropic), o ne šimtai atvirų modelių, kurie jau lenkia juos daugeliu atžvilgių.
Uždarieji modeliai jaučia nerimą, nes jie investavo milijardus, o atvirieji modeliai su minimaliomis investicijomis renka geresnius rezultatus. Tai reiškia, kad jų konkurencinis pranašumas nyksta, o verslo modelis griūna.
Todėl jie pučia burbulą apie „sukilusius agentus” – tai bandymas atkreipti dėmesį į save ir paskatinti reguliavimą, kuris sustabdytų atvirųjų modelių veržimąsi. Bet tai jau paskutinis bandymas išlaikyti monopolį, kuris jau byra.
Atvirieji modeliai yra ateitis. Jie yra demokratiškesni, efektyvesni ir prieinamesni. Ir tai yra tikroji grėsmė uždarosioms korporacijoms – ne „sukilę agentai”, o laisvė rinktis.
viena galva ir dešimt rankų – ką primena?