infa.lt

Foto: infa.lt / DI

Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen savo kalboje Paryžiuje išskyrė šešis pagrindinius iššūkius, kuriuos Europa turi įveikti, kad sustiprintų savo konkurencingumą.

Kai kurie iš tų punktų, išdėstytų žemiau, kelia tikrai rimtų klausimų apie EK vadovės supratimą kalbant apie privačios nuosavybės apsaugą.

Ursulos von der Leyen pasiūlymų tekstas paskelbtas kaip atskiras PDF formato failas, o ne įprastai, kaip kalba Europos Komisijos puslapyje.

Jos pasiūlymų punktai, skirti gerinti konkurenciją, mažinti biurokratiją ir „atrasti kapitalą“ pradedančiųjų įmonių finansavimui, kad jos nebėgtų to finansavimo ieškoti į užsienį:

• Konkurencijos taisyklės ir administracinė našta: Europos įmonės neturi mokėti dvigubai dėl per sudėtingų taisyklių ir nesąžiningos užsienio konkurentų konkurencijos. Iki 2029 metų iškeltas tikslas sumažinti administracinę naštą visoms įmonėms 25%, o smulkiajam bei vidutiniam verslui – 35%, tam pasitelkiant specialius „Omnibus“ paketus. Taip pat griežtinama prekybos apsauga santykiuose su Kinija, kurios įmonės gauna milžiniškas subsidijas, o prekybos deficitas siekia beveik milijardą eurų per dieną.
• Ekonomikos finansavimas ir santaupų judinimas: Nors Europos gyventojai turi gausias santaupas, jos pūva bankų sąskaitose arba investuojamos už Europos ribų. Tam sukurtas „taupymo ir investicijų sąjungos“ planas, galintis atblokuoti iki 470 mlrd. eurų papildomų investicijų, o Europos biudžetas ir nauji fondai turėtų tapti finansiniu tramplinu technologijoms.
• Bendrosios rinkos barjerų šalinimas: Vidinis rinkos susiskaldymas paslaugų, energetikos ar skaitmeninės ekonomikos srityse prilygsta milžiniškiems muitų tarifams. Siūloma įdiegti „EU Inc.“ sistemą, leidžiančią naują verslą visoje ES sukurti per 48 valandas už mažiau nei 100 eurų vieningoje teisinėje bazėje, taip pat atnaujinamos susijungimų taisyklės bei plečiamas „Industrial Accelerator Act“.
• Energetika ir mažesnės kainos: Energijos kainos Europoje išlieka 2–3 kartus didesnės nei JAV ar Kinijoje, o priklausomybė nuo iškastinio kuro per pastarąją krizę Vidurio Rytuose kainavo papildomus 50 mlrd. eurų. Siekiant sumažinti sąskaitas, būtina plėtoti atsinaujinančią ir branduolinę energiją, spartinti elektros tinklų jungčių plėtrą, o mokesčių taisyklėse pritaikyti principą, kad elektra nebūtų apmokestinama labiau nei dujos.
• Dirbtinis intelektas (DI): DI yra pagrindinis produktyvumo svertas, kurio gamybos ir diegimo grandinę Europa privalo kontroliuoti pati. Tam mobilizuojama 20 mlrd. eurų DI gigagamykloms, stiprinama lustų gamyba bei siekiama masinio technologijų diegimo gamyklose, ligoninėse ir viešajame sektoriuje.
• Atvira prekyba ir ekonominis saugumas: Pasaulio fragmentacijos akivaizdoje atvirumas turi būti grįstas abipusiškumu ir apsauga, o laisvosios prekybos sutartys (pavyzdžiui, su Kanada) įrodo, kad rinka padeda diversifikuoti tiekimo grandines ir užtikrinti žaliavų prieinamumą be priklausomybės nuo vieno žaidėjo.

Žmonių santaupų panaudojimas Europos ekonomikoje

Kalboje didelis dėmesys buvo skirtas tam, kad Europa stokoja ne pinigų ar technologijų, o pajėgumo išauginti verslą – per daug perspektyvių projektų užgęsta arba iškeliauja į užsienį dėl per brangaus kapitalo ir rizikos.

Šiuo metu didžiulė Europos santaupų dalis tiesiog „miega“: bankų sąskaitose gyventojų laikomose lėšose guli apie 10 trilijonų eurų, o didelė dalis Europos kapitalo apskritai investuojama už žemyno ribų. „Taupymo ir investicijų sąjungos“ iniciatyva siekiama šiuos milijardus nukreipti tiesiai į Europos įmones.

Siūlomi sprendimai apima vertybinių popierių (securitisation) priemonių suaktyvinimą, palankesnes sąlygas bankams bei draudimo bendrovėms investuoti, taip pat gilesnę kapitalo rinkų priežiūros integraciją. Įgyvendinus šias priemones, tikimasi atblokuoti iki 470 milijardų eurų papildomų investicijų, o susitarimą su valstybėmis narėmis norima pasiekti dar šių metais –  jeigu reikės, bus žengiama į priekį su tomis narėmis, kurios tam jau bus pasiruošusios.

Kieno ir iš kur pinigai?

Jei perskaitytume Ursulos von der Leyen tekstą atidžiai, pamatytume vieną labai įdomų dalyką: patiems santaupų savininkams (paprastiems piliečiams) šio plano kontekste beveik nepaliekama balso teises.

Kalboje nėra kalbama apie tai, kad reikėtų klausti žmonių sutikimo, kelti jiems palūkanas ar įtikinėti juos savanoriškai pervesti pinigus. Europos Komisija problemą sprendžia „iš viršaus“ – per sisteminius mechanizmus ir finansų institucijas.

Štai kaip tai atrodo realybėje:

Pinigai paimami iš ten, kur jie guli dabar. Kadangi tie 10 trilijonų eurų tiesiog guli gyventojų bankų sąskaitose (gaunant minimalias ar visai jokias palūkanas), planas remiasi taisyklių keitimu bankams ir draudimo bendrovėms.

Valstybė ir Briuselis gali sukurti tokius teisinius rėmus („Taupymo ir investicijų sąjungą“), kad bankai patys didesnę dalį tų pasyvių gyventojų lėšų galėtų (ar privalėtų) nukreipti į rizikos kapitalo fondus, verslo finansavimą bei vertybinius popierius, o ne laikytų jas saugiai grynaisiais ar valstybės skolos popieriuose.

Priverstinis ar struktūrinis lėšų judinimas per finansų tarpininkus. Piliečiai patys tiesiogiai nepasirašinės po sutartimis su startuoliais – tie pinigai bus pajudinti per pensijų fondus, draudimo paketus ir kapitalo rinkų integraciją. Jei pensijų fondai ar draudikai gaus palankesnius įstatymus ir valstybės garantijas investuoti į europines technologijas ar gynybą, jie automatiškai ims investuoti tas gyventojų lėšas, net neklausdami kiekvieno indėlininko atskiro sutikimo.

Kodėl apeinamas pats taupytojas?

Nes lietuvis ar vokietis pilietis, laikydamas pinigus banke, nori saugumo ir garantijos, o ne rizikos prarasti viską dėl to, kad jo pinigai nueitų į kažkokią eksperimentinę Europos gamyklą ar DI gigagamyklą.

Briuselis tai puikiai supranta – jei piliečių paklaustų tiesiogiai, didelė dalis atsisakytų rizikuoti savo santaupomis. Todėl mechanizmas kuriamas taip, kad kapitalas būtų „atrakintas“ per korporatyvinius mechanizmus, vertybinių popierizavimo taisyklių sušvelninimą ir institucinius fondus.

Kalbant trumpai – tų 10 trilijonų eurų savininkų niekas neketina atsiklausti. Planas paremtas tuo, kad biurokratiniai ir teisiniai svertai privers tuos pinigus dirbti Europos ekonomikai per bankinę sistemą ir fondus, pakeičiant pačias taisykles, kaip bankai privalo valdyti pasyvų kapitalą.

Kol kas tai tik siūlymai, bet tendencijos aiškios – pinigų ES neturi – beliko paskutiniai savininkai, laikantys pinigus bankuose.