infa.lt

Open Arms laivas „gelbėja“ jūroje migrantus

Europos Sąjungos mastu veikianti pirštų atspaudų duomenų bazė – „Eurodac“ – atskleidė aiškesnį nelegalių migrantų judėjimo ES žemėlapį, tačiau kartu iškėlė seną kaip pasaulis klausimą: kas iš tikrųjų turi prisiimti atsakomybę už jų atvykimą? – rašo „Euractiv“ leidinys.

Naujausi duomenys rodo, kad praėjusiais metais ES mastu užfiksuota daugiau nei 210 000 atvejų, kai nelegaliai kirtęs sieną ir padavęs prieglobsčio prašymą asmuo (nelegalus migrantas) jau buvo registruotas kitoje ES valstybėje narėje. Tačiau sugauti ES erdvėje ir perkelti atgal į registracijos šalį – visiškai skirtingi dalykai.

Vokietijos paradoksas ir „dvigubi atitikimai“

Nors Italija, Vokietija, Graikija, Ispanija ir Prancūzija kartu generuoja net 74% visų „Eurodac“ sistemos duomenų, Vokietija išsiskiria kaip unikalus atvejis. Neturėdama išorinės ES sienos, ji registruoja ne tik didžiausią teigiamų atitikimų skaičių, bet ir sulaukia didžiausios prieglobsčio prašymų dalies – 20% visos ES bendro skaičiaus.

Vis dėlto „Migration Policy Institute Europe“ (MPI) direktorė Jasmijn Slootjes atkreipia dėmesį, kad skaičiai yra kur kas sudėtingesni, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Apytiksliai pusė iš 114 000 Vokietijos biometrinių sutapimų apėmė žmones, kurie jau anksčiau buvo pateikę prašymus pačioje Vokietijoje – taip sukuriami „dvigubi atitikimai“, dirbtinai išpučiantys statistiką.

Be to, daugiau nei 30 000 nelegalių migrantų pirmiausia pateikė prieglobsčio prašymo dokumentus Vokietijoje, o vėliau išvyko į kitas ES šalis.

Dublino taisyklės praktikoje trūkinėja

Didžiausia sistemos bėda – ne pati registracija, o veiksmas po jos. Remiantis Europos Komisijos duomenimis, nors pernai ES šalys pateikė 111 708 prašymus perkelti nelegalius migrantus atgal į registracijos šalį pagal Dublino reglamentą (reikalaujantį nagrinėti prašymą toje šalyje, į kurią pirmiausia pateko nelegalas), realiai įvykdyti pavyko tik 16 620 jū perkėlimų – tai nesiekia nė 15 procentų.

Ekspertų teigimu, senoji sistema nesukūrė jokių paskatų pirminės grynųjų sienų šalims (tokioms kaip Italija, Graikija ar Ispanija) priimti nelegalus atgal, nes po šešių mėnesių atsakomybė automatiškai tektų valstybei, kurioje prieglobsčio prašytojas faktiškai esamuoju laiku gyveno.

Ar naujasis Paktas pakeis taisykles?

Šią vasarą įsigaliojęs naujasis „Migracijos ir prieglobsčio paktas“ (Pact on Migration and Asylum) siūlo solidarumo mechanizmą: valstybės, patiriančios didelį nelegalios migracijos spaudimą, gali gauti finansinę ar kitokią paramą iš partnerių, kurie atsisakė savo migrantų dalies.

Tačiau derybos stringa jau dabar. Šių metų solidarumo fondų įsipareigojimai nesiekia pradinių pakto siūlymų – numatyta tik 21 000 perkėlimų ir 420 mln. eurų finansinės paramos. Daugelis šiaurinių valstybių mieliau renkasi finansinius įnašus nei migrantų priėmimą, o politinis pasitikėjimas tarp pačių valstybių išlieka trapus.

Kaip pastebi Europos politikos centro (EPC) vyresnysis politikos analitikas Alberto-Horst Neidhardt, net ir efektyvesnė duomenų bazė negarantuoja valstybių bendradarbiavimo politinėje plotmėje – sėkmė priklausys nuo šalių politinės valios ir administracinių gebėjimų.

Straipsnyje nenagrinėjami atvejai, kai jau perkeltas nelegalus migrantas vėl grįžta į šalį iš kurios buvo perkeltas pagal ES kvotas.