infa.lt

Iliustracija: infa.lt / DI

Ukrainos vyriausybė patvirtino skaidrų gynybos pramonės eksporto mechanizmą, skirtą atverti milijardinius gamybos pajėgumus eksportui. Karo metu šalies karinis sektorius išsiplėtė iki 35–55 mlrd. JAV dolerių per metus, tačiau iki 70% šio potencialo stovi nenaudojama, nes valstybės biudžetas nepajėgia supirkti visos produkcijos, praneša „Politico“ leidinys.

Naujoji tvarka leis vietos gamintojams pasirašyti tiesiogines sutartis su užsienio pirkėjais. Valstybė kontroliuos procesą, o 20% sandorio vertės bus sumokama į Ukrainos biudžetą.

Pagal šį mechanizmą tik šalys partnerės, kurios pasirašė dronų sutartis su Kijevu, galės įsigyti Ukrainoje pagamintų gynybos technologijų, dronų ir kitų ginklų pagal tiesiogines sutartis su Ukrainos gamintojais.

Ukrainos užsienio reikalų ministerija nustatys, kurios šalys partnerės gali dalyvauti karo meto eksporto sandoriuose.

Tačiau už oficialių pranešimų apie „Ukrainos technologijų apsaugą“ slepiasi kur kas sudėtingesnis karo meto teisinis ir geopolitinis pragmatizmas.

Analizė: teisinis triukas įteisinant kiniškas „smegenis“

Didžioji dalis Ukrainos dronų ir elektronikos yra surenkami naudojant civilinio naudojimo komponentus iš Kinijos – gamyklines motinines plokštes, valdiklius bei optiką.

Ukrainiečių inžinieriai šią įrangą modifikuoja: ištrina gamyklinę programinę įrangą (firmware), įrašo savo valdymo kodus ir dažnių keitimo algoritmus, leidžiančius apeiti elektroninės kovos (EW) užtvaras.

Teisiškai Ukraina eksportuoja ne pačias kiniškas detales, o savo sukurtą pridėtinę vertę – sistemų integraciją.

Kadangi įprastomis rinkos sąlygomis toks svetimos aparatinės įrangos (hardware) perpardavimas galėtų būti traktuojamas kaip intelektinės nuosavybės pažeidimas, Ukrainos užsienio reikalų ministerija taikys itin griežtą pirkėjų filtravimą.

Kodėl pirkėjų sąrašas bus griežtai ribojamas?

Eksporto reglamente numatyta, kad ginkluotę pirkti galės tik uždaras šalių partnerių sąrašas, pasirašęs specialius dronų susitarimus su Kijevu.

Šis ribojimas galimai atlieka tris esmines funkcijas:

• Apsauga nuo tarptautinių ieškinių: Atviroje tarptautinėje rinkoje šie dronai akimirksniu sulauktų teisinio Kinijos gamintojų (pavyzdžiui, DJI) ar konkurentų blokavimo dėl patentų pažeidimo. Todėl sandoriai bus vykdomi tik tarpvalstybiniu lygiu (Government-to-Government), kur galioja uždari politiniai susitarimai, o ne bendroji komercinė teisė.
• Vakarų šalių filtras: Į sąrašą pateks tik tos šalys (pvz., JK ar Baltijos šalys), kurių gynybos ministerijos sąmoningai sutinka „nepastebėti“ kiniškos techninės įrangos kilmės, kad gautų fronto linijoje patikrintą ukrainietišką programinį kodą. Valstybinis Ukrainos sertifikatas leidžia Vakarų institucijoms pirkimus teisiškai įforminti savo vidaus dokumentuose.
• Tiekimo grandinių slėpimas nuo Pekino: Atviras eksportas leistų Kinijos žvalgybai tiksliai fiksuoti, kur ir kokiais kiekiais keliauja jų civiliniai komponentai, virtę karine technika. Siauras pirkėjų ratas padeda pilkąjį importą bei eksportą išlaikyti po uždanga, kad Kinija negautų oficialaus preteksto visiškai užsukti mikroschemų kranelio trečiosioms šalims, per kurias Ukraina apsirūpina žaliavomis.

Dvejopas technologijų statusas

Teisininkai pabrėžia esminę takoskyrą šio mechanizmo vertinime. Karo metu atliekami civilinio naudojimo Kinijos technologijų modifikavimai, skirti išskirtinai šalies gynybai nuo Rusijos agresijos, tarptautinėje bendruomenėje yra visiškai suprantami ir traktuojami kaip būtinoji gintis.

Tačiau šių sistemų pardavimas trečiosioms šalims, parduodant jas kaip nuosavą, licencijuotą produktą ir gaunant iš to komercinį pelną, įgauna visiškai kitą statusą. Tokia komercializacija neišvengiamai susidurs su griežtesniais tarptautinės prekybos teisės bei intelektinės nuosavybės apsaugos standartais, o tai ir verčia Kijevą dirbtinai siaurinti potencialių klientų ratą.