infa.lt

Apie nutekėjusius Registrų centro duomenis ir apie prokuratūros  iškeltą bylą žino beveik visi Lietuvoje, kas turi nekilnojamojo turto arba šiaip domėjosi, nes duomenys gali būti bet kieno, tačiau žmonės net neįspėjami. Savo nuomonę apie tai turi ir verslininkas, Facebook parašęs apie tai, su kuo teko susidurti būtent Lietuvoje. Toliau autoriaus tekstas.

Lietuva per savaitę, panašu, tapo atvirų duomenų valstybe. Kažkada juk turėjome tokią svajonę. Įgyvendinta. Check.

Pamenu, studijų laikais kriptografijos dėstytojas pasakė vieną sakinį, kurį prisimenu iki šiol: visi duomenys, kuriuos sukeliate į sistemas, anksčiau ar vėliau gali nutekėti. Visos sistemos. Visi kodai. Anksčiau ar vėliau nulaužiami. Labai įdomus kursas buvo.

Tai ne paranoja. Tai tiesiog aksioma. Jeigu netikite, galit ir Jūs sudalyvauti didžiausio pirminio skaičiaus konkurse ir laimėti 150.000 USD. Beje, kolkas didžiausias pirminis skaičius Šiuo metu rekordas priklauso 2024 m. rastam skaičiui: 2 laipsniu 136279841 −1. Jis turi 41 024 320 skaitmenų.

Šiandien net sudėtingiausi šifravimo algoritmai atrodo neįveikiami. Po kelių metų dalis jų gali būti tiek pat egzotiški, kiek šiandien atrodo floppy diskai ar kompatktiniai diskai. Ypač daug vilčių dedama į kvantinius kompiuterius.

Apie valstybines sistemas turiu savo nuomonę. Taip jau nutiko, kad teko šiek tiek pažinoti žmones, dirbusius prie jų kūrimo ir „tobulinimo“. Pasakysiu labai švelniai – duomenų saugumas ne visada būna pirmo prioriteto klausimas. Ir ne antro. Ir ne trečio. Kartais atrodo, kad svarbiau, jog sistema „kažkaip veiktų”.

O labiausiai man įstrigo vieno darbuotojo frazė, kad jeigu ten kažkas labai jau užlūžtų, tai tas darbuotojas dėtų pareiškimą ant stalo ir išeitų iš darbo .

Kitas atvejis. Vienoje valstybinėje įstaigoje kažkada radau tokią akivaizdžią „atvirų durų politiką“, kad parašiau laišką apie klaidą. Po pusmečio – dar vieną. Klaida buvo ištaisyta tik po kelerių metų. Klaidos taisymo tempas įspūdingas. Keliantis „pasitikėjimą”.

Jeigu nėra skandalo – nėra ko skubėti.

Nu ir trečias atvejis. Man įdomu iš kur aš žinau apie buvusios socialinės apsaugos ministrės turimą nekilnojamą turtą ir jo negyvenamąją paskirtį. O apie buvusio premjero turtą žinau geriau nei apie savo? Kažkur dalinosi atvirais duomenimis? Arba ten tie visi sąskaitų išrašai, kuriuose matosi, kiek įdėjo ir kiek kokiai partijai pervedė pinigų. Duomenys visada buvo atviri.

Valstybės institucijos tarpusavyje keičiasi duomenimis. Susidaro ilgos grandinės, kuriose dalyvauja daug žmonių, daug sistemų, daug prieigų.

Kas čia tokio?

Sveikatos sistemoje prie jautrių pacientų duomenų prieina tiek žmonių, kad teoriškai būtų galima kiekvienam gyventojui atrinkti vitaminus, kurių jam trūksta, ir paleisti personalizuotą reklamą.

Nuolaidų kortelių turėtojai turbūt net nežino, kaip toli keliauja jų duomenys. Kas, kada, kur pirko. Ką valgė. Ką gėrė. Ką mėgsta. Ir kuriose sistemose visa tai nusėda. Kortelių duomenys naudojami įrodinėjant neteisėto praturtėjimo atvejus. Atviri duomenys .

Valstybinės institucijos renka informaciją apie automobilių judėjimą, parkavimą, mokėjimus, pajamas, turtą, sveikatą. Kartais net prašo kitų organizacijų surinkti dokumentų duomenis per savo pačių ne itin saugias sistemas.

Ir daugybę kartų užsiminus apie perteklinį duomenų dalinimąsi atsiranda klasikinis argumentas: „Jei neturi ką slėpti – ko čia bijoti?“

Bet klausimas ne apie slėpimą.

Klausimas apie tai, kiek realiai saugūs yra tavo duomenys, kai dešimtys, šimtai ar tūkstančiai žmonių gali juos matyti, apdoroti, kopijuoti ar netyčia išsiųsti. Panaudoti bet kokiais tikslais.

Ir gal svarbiausias klausimas.
Kai kažkas tikrina tavo duomenis – ar tu išvis apie tai sužinosi?

Pamenu skandalus apie tai, kaip institucijos mėgsta tikrinti gyventojų duomenis. Teoriškai, kai kuriais atvejais, po tikrinimo žmogus turėtų būti informuojamas.

Praktiškai?
Kas tikrino? Kodėl tikrino? Ar buvo pagrindas? Ar kas nors realiai tikrina tikrintojus? Jokios informacijos neateina.

Aišku, situacija su Registrų centru nefaina. Bet nereikėtų čia apsimetinėti, kad problema atsirado vakar ir egzistuoja tik vienoje įstaigoje.

Galime tiesiog sąžiningai pripažinti – gyvename labai plataus masto atvirų duomenų laikotarpiu.

Tik dauguma gyventojų apie dalyvavimą jame dar nebuvo informuoti.

Autorius redakcijai žinomas.