infa.lt

Doto: infa.lt / DI

Ar Ukrainos„šešėlinės narystės“ ES formatas nėra tiesioginis bandymas paversti Ukrainą antrarūše valstybe, kuri būtų integruota tik tiek, kiek tai naudinga didžiosioms ES sostinėms? Kol viena pusė savo krauju „garantuoja žemyno saugumą“, Berlynas ir Paryžius karštligiškai ieško būdų, kaip „užkonservuoti“ Kijevą už durų – neduodant jam nei realaus balso, nei priėjimo prie bendros ES piniginės.

Tai dramatiškas pasirinkimas tarp tikros integracijos ir politinio akligatvio, kuriame Ukrainai gali tekti daryti nepakeliamas nuolaidas mainais į simbolinį statusą. Šiuos įtemptą derybų užkulisius ir galimą „erzac-narystę“ nagrinėja ukrainiečių leidinio UNIAN autoriai.

Protekcionizmas prieš solidarumą: Paryžiaus ir Berlyno „saugikliai“

Už skambių deklaracijų apie paramą slepiasi baimė prarasti kontrolę ir pinigus. Prancūzija neslepia ketinimų blokuoti Ukrainos priėjimą prie žemės ūkio subsidijų, nes vietos ūkininkai tiesiog neatlaikytų konkurencijos su Ukrainos agrosektoriumi.

Tuo tarpu Vokietija siūlo „simbolines lengvatas“, kurios de facto palieka Kyjivą be teisės balsuoti priimant esminius sprendimus. UNIAN autoriai tai vertina kaip bandymą sukurti integracijos iliuziją, kuri iš tikrųjų tik „užkonservuotų“ esamą padėtį dešimtmečiams.

Teritoriniai mainai ir „Donnielando“ šešėlis

Geopolitiniuose užkulisiuose vis garsiau aidi formulė: narystė Europos Sąjungoje mainais į teritorines nuolaidas Donbase. Nors oficialusis Briuselis tokius mainus neigia, derybų dinamika rodo, kad Vašingtono spaudimas rasti greitą sprendimą tampa vis sunkiau atremiamas.

Ukrainos analitikai pabrėžia, kad net ir ironiški pasiūlymai pervardinti dalį teritorijų Trampo garbei rodo desperaciją derybose, kur Ukrainos suverenitetas tampa derybų objektu tarp didžiųjų galios centrų.

Institucinis akligatvis: kaip išmesti narę?

Viena didžiausių kliūčių realiai plėtrai – pačios ES vidinis paralyžius. Pasimokęs iš „Orbáno eros“, Briuselis paniškai bijo priimti naują didelę narę neturėdamas teisinio mechanizmo, leidžiančio šalį pašalinti už taisyklių pažeidimus (Taisyklių, kurios naujai net neapibrėžtos, nes Orbanas viską darė pagal egzistuojančias taisykles).

UNIAN pastebi, kad būtent šis „išmetimo mechanizmo“ trūkumas tampa patogiu pasiteisinimu delsti, kol Europa neįgyvendins vidinių reformų, kurioms dabar stipriai priešinasi senosios narės, bijančios prarasti savo įtaką. Ir delsimas gali būti iki begalybės.

Kijevo atsakas: jokių „antrarūšių“ bilietų

Ukrainos politinė vadovybė į šiuos „šešėlinius“ pasiūlymus reaguoja vieningai ir griežtai: bet koks „erzac-narystės“ variantas yra kategoriškai nepriimtinas. Nuo diplomatinio Andrijaus Sybihos tono iki tiesmuko Kyrylo Budanovo „blogai, kategoriškai blogai“ – žinutė Briuseliui aiški.

Kijevas supranta, kad dabar yra unikalus istorinis šansas, kuris pasitaiko kartą per šimtmetį, ir leisti jį paversti „simboliniu statusu“ būtų geopolitinė savižudybė. Kaip pabrėžia ukrainiečių parlamentarai, Ukraina savo armija jau perka laiką Europai, todėl reikalavimas dalintis „bendros pergalės“ rezultatais, o ne stovėti „už tvoros“, yra nebe prašymas, o teisėtas reikalavimas.

2004-ųjų šešėlis ir „senojo 15-uko“ nostalgija

Už derybų stalo sėdinčių „senųjų“ ES narių galvose vis dar gyvas nepasitenkinimas didžiąja 2004 m. plėtra, kurią, daugelio nuomone, primetė JAV, norėdamos susilpninti Rusijos įtaką. Ekspertai pastebi pavojingą tendenciją: Briuselyje stiprėja nostalgija „klasikinei ES“, egzistavusiai iki Rytų Europos šalių priėmimo.

Ukrainos narystė šiai stovyklai atrodo kaip dar vienas „amerikietiškas projektas“, galintis galutinai išmušti valdžios svertus iš Paryžiaus ir Berlyno rankų. Šiame kontekste „šešėlinė narystė“ atrodo ne kaip pagalba, o kaip bandymas apsisaugoti nuo dar vienos didelės, ambicingos ir sunkiai prognozuojamos narės rytuose.

Armija prieš biurokratiją

Galutinė UNIAN analizės išvada negailestinga – visi Briuselio biurokratiniai žaidimai ir terminų kūryba gali subyrėti atsimušę į realią saugumo grėsmę. Ukraina šiandien turi tai, ko neturi pati Europa: milžinišką, realią kovinę patirtį ir masines karines technologijas, kurios ateityje bus esminė viso žemyno išlikimo sąlyga.

Klausimas, pasak leidinio, lieka atviras – ar ES lyderiai spės tai suvokti iki tol, kol Rusijos agresija peržengs hibridinio karo ribas, ar ir vėl bus priversti keisti savo poziciją tik bomboms pradėjus kristi ant jų pačių galvų.

Galiausiai, Ukraina savo namų darbus atlieka keisdama įstatymus ir liedama kraują, todėl bet koks bandymas pasiūlyti „antrarūšį“ statusą tik dar labiau gilina pasitikėjimo krizę tarp Kijevo ir jo vakarinių kaimynų.

Reziumė: Finansinis realizmas už vertybinio fasado

Nors viešojoje erdvėje dominuoja kalbos apie „istorinį teisingumą“ ir „europietišką šeimą“, užkulisiuose viską diktuoja pragmatiškas išskaičiavimas. Gavusi istorinį 90 mlrd. eurų finansavimą, Ukraina galutinai persijungia į maksimalistinį režimą.

Kijevas supranta, kad Europos Sąjunga pirmiausia yra milžiniškas resursų perskirstymo mechanizmas, todėl bet koks sutikimas su „šešėline naryste“ reikštų savanorišką pasitraukimą nuo didžiojo ES pinigų stalo.

Dabartinėje situacijoje, kai paramos sumos tampa rekordinės, narystė Ukrainai yra nebe tik saugumo garantas, bet ir ekonominis imperatyvas – būtų tiesiog kvaila kovoti už Europą ir tuo pačiu leisti save eliminuoti iš jos biudžeto dalybų.

Post reziume: Finalinė aklavietė: kai pinigų nebeužteks

Objektyvus šio sandorio interesas yra vienas – milžiniški resursai. Ukraina deklaruoja galinti apsiginti pati, tačiau tik tol, kol ją maitina ES pinigai ir kol nepasibaigė gyvoji jėga.  Žmonės – tai baigtinis resursas, kurio jokia donorė nekompensuos.

Galiausiai ateis momentas, kai vien milijardų nebeužteks – tada Europai teks rinktis: arba stebėti Ukrainos fronto griūtį, arba pačiai siųsti savo žmones kariauti šį karą. Kol kas 90 mlrd. eurų yra tik kaina, kuria Briuselis bando atitolinti šį neišvengiamą finalą.