infa.lt

Kovo pradžioje Europos politiniame lauke įvyko kažkas neįprasto — maža, bet ryžtinga šalis viešai pasakė „ne” supervalstybei. Ispanija, kuriai JAV grasino visišku prekybos nutraukimu, nepakeitė pozicijos. Tai ne tik diplomatinis incidentas. Tai testas visai Europos Sąjungai.

Viskas prasidėjo nuo karinių bazių. JAV pareikalavo leisti naudotis Rotoje ir Morone esančiomis bazėmis potencialiems smūgiams prieš Iraną. Madridas atsisakė — ne tyliai, ne diplomatiškai išsisukinėdamas, o aiškiai ir viešai.

Ispanijos užsienio reikalų ministras José Manuelis Albaresas patvirtino, kad šalis vadovaujasi JT Chartija ir tarptautine teise, ir kad pozicija „nepasikeitė nė per plauką”.

Kovo 4-ąją premjeras Pedro Sanchezas televizijos kreipimesi palygino situaciją su rusišku rulete milijonų žmonių likimais ir pabrėžė: Ispanija nebus niekieno vasalė ir nedalyvaus tame, kas prieštarauja jos vertybėms ir interesams — net spaudžiama ekonominių represijų grėsmės.

Donaldas Trampas (Donald Trump) reagavo greitai ir grubiai. Kovo 3-iąją jis pavadino Ispaniją „baisia” sąjungininke ir pagrasino nutraukti visą tarpusavio prekybą. Baltieji rūmai vėliau bandė teigti, kad Madridas vis dėlto sutiko bendradarbiauti — Albaresas tai kategoriškai paneigė jau valandos bėgyje.

ES atsakas buvo greitesnis nei tikėtasi.

Europos Tarybos pirmininkas Antonio Costa asmeniškai paskambino Sanchezui ir pareiškė visišką solidarumą. Europos Komisija perspėjo: spaudimas vienai valstybei narei bus traktuojamas kaip spaudimas visai Sąjungai.

Paminėtas ir Anti-Coercion Instrumentas — ES mechanizmas, skirtas apsaugoti nares nuo ekonominio šantažo.

Ispanija šiame konflikte išsiskiria net ES kontekste.

Kitos narės kalba apie deeskalaciją ir tarptautinę teisę, tačiau vengia tiesioginės konfrontacijos su Vašingtonu. Madridas — ne. Tai bene vienintelė šalis, taip atvirai įvardijusi JAV ir Izraelio veiksmus kaip neteisėtus.

Realių sankcijų kol kas nėra. Tačiau tai, kas vyksta, yra daugiau nei diplomatinis ginčas — tai momentas, kuriame Europa graibosi ar ji turi stuburą.

Ispanijos balsas — garsus, aiškus, nepatogus — paradoksaliai suvienijo tai, kas ES dažnai lieka neišsakyta. Briuselis palaikė Madridą, tačiau už to palaikymo slypi kažkas giliau nei solidarumas dėl principo.

Europa jau turi vienos kartos patirtį: Irakas, Libija, Sirija — kiekvienas konfliktas Artimuosiuose Rytuose atnešė į žemyną energijos kainų šuolius, destabilizuotus Hormuzo sąsiaurio srautus ir migracijos bangas, kurių politinė kaina buvo milžiniška.

Vašingtono geopolitiniai interesai regione ir ES interesai — tai ne tas pats. Ir šį kartą, kai Ispanija tai pasakė garsiai, daugelis Europoje tyliai linktelėjo. Nes atmintis — net kolektyvinė, net oficialiai neįvardyta — neišnyksta per vieną kartą.