2026.03.05 03:44
Vyriausybė pritarė Baudžiamojo kodekso pakeitimams, kurie turėtų užverti teisines spragas nacionalinio saugumo srityje. Vienas iš tikslų – kriminalizuoti Lietuvos piliečių dalyvavimą užsienio konfliktuose, kai tas dalyvavimas prieštarauja Lietuvos interesams.
Logika aiški. Tačiau praktikoje situacija sudėtingesnė – ir būtent čia prasideda tikroji pilkoji zona.
Imkime du piliečius. Vienas išvyksta kariauti Rusijos pusėje. Kitas – Ukrainos.
Pagal siūlomą reguliavimą pirmasis baudžiamas – jo dalyvavimas akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos pozicijai.
Antrasis – ne. Juk jis kariauja Lietuvos remiamos šalies pusėje. Lyg ir logiška.
Bet čia prasideda problema, kuri oficialiai beveik neaptariama.
Ukrainos pusėje kovojantis pilietis veikia savarankiškai, be kariuomenės drausmės, be tarptautinės humanitarinės teisės priežiūros, kurią užtikrina reguliarios pajėgos. Jis gali padaryti karo nusikaltimų. Ir kai karas baigsis, tarptautiniai tribunolai ar kitos valstybės gali pareikalauti jį išduoti.
Ir čia Lietuva atsidurs keblioje padėtyje. Ji nedraudė šiam piliečiui dalyvauti konflikte – tai buvo tylus pritarimas. Morališkai ir politiškai ji palaikė jo veiklą. O dabar – išduoti jį? Tai reiškia išduoti žmogų už tai, ką pati neoficialiai skatino. Tai politinė ir teisinė bedugnė.
Neišduoti? Tada Lietuva tampa priedanga asmenims, kuriems pateikti kaltinimai dėl karo nusikaltimų. Tai – kita bedugnė.
Pasitikėjimo valstybe klausimas čia nėra abstraktus. Pilietis, savanoriškai išvykęs ginti vertybių, kurias palaiko jo valstybė, pagrįstai tikisi, kad ta valstybė jo nepaliks.
Jei ji jį išduoda – siunčia aiškią žinutę visiems: mūsų pritarimas yra laikinas ir nesaugus.
Siūlomi pakeitimai uždaro vieną spragą – baudžiamąją atsakomybę už dalyvavimą remiamos valstybės pusėje.
Tačiau kita spraga lieka atvira: kas nutinka su tais, kurių dalyvavimą valstybė neoficialiai palaikė, kai jų veiksmai vėliau tampa politine našta?
Neutralitetas – tai irgi pozicija. Ir ji reikalauja nuoseklumo. Jei Lietuva oficialiai nedalyvauja konflikte – tai reiškia, kad ji negali tyliai leisti savo piliečiams dalyvauti jame be teisinių pasekmių. Kitaip neutraliteto nėra – yra tik jo imitacija.
Ir už ją gali tekti užmokėti nacionaliniu saugumu.
Komentaro šaltinis: Lietuvos Respublikos Vyriausybė, 2026 m. kovo 4 d.
→ Šis straipsnis nemokamas. Parengti jį ir išlaikyti čia – kainuoja.. Paremkite infa.lt


171


Mūsų koloborantai jau privirę tiek košės,kad jos užteks ilgiems dešimtmečiams, bet, lyg atrodo, kad to negana,dar verda tą košę dar toliau į priekį. Įdomu, kaip reikės gyvent su kaimynais ateities kartoms? Juk teroristams iš už Atlanto jau ir dabar į mus nusispjaut.
52 bet jėzus jam tarė: „kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus.
Etiniu požiūriu tai universalus perspėjimas apie smurto bergždumą – tie, kurie pasitiki smurtu kaip pagrindiniu problemų sprendimo būdu, patys galiausiai tampa jo aukomis.
DI editavo:
Sistemos suirimas: Jei kūrėjas (žmogus) sukuria įrankį (kompiuterį ar kalaviją), jis tikisi kontrolės. Tačiau smurtas savo prigimtimi yra didelės entropijos procesas – jis nekuria tvarkos, o griauna struktūras. Išsitrauktas kalavijas „išsprūsta iš rankų“, nes agresija sukelia neprognozuojamą grandininę reakciją, kurios kūrėjas nebegali suvaldyti.
Kūrėjo atsakomybė: Kaip jūsų pavyzdyje su kompiuteriu, įrankis pats savaime nėra blogis, bet netinkamas jo panaudojimas (arba kontrolės praradimas) veda į kūrinio ir paties kūrėjo sunaikinimą. Jėzaus žodžiai perspėja, kad įrankis, skirtas „tvarkai“ įvesti jėga, galiausiai atsigręžia prieš patį vartotoją.
Energijos tvermė: Smurto etikoje, kaip ir fizikoje, energija niekur nedingsta. Į sistemą įnešta „kalavijo energija“ (agresija) didina netvarką tol, kol sunaikina pačią sistemą (žmogų ar visuomenę).
Jūsų požiūris primena šiuolaikinę kibernetinę etiką: mes sukuriame galingus įrankius (AI, technologijas, ginklus), bet jei jie „išsprūsta iš rankų“, mes tampame savo pačių kūrinių aukomis.
Ar manote, kad šiuolaikinės technologijos (pavyzdžiui, dirbtinis intelektas) yra tas pats „kalavijas“, kurį šiandien turėtume „kišti atgal į makštis“?