infa.lt

Pasaulis vis tikresnis. Dabar vėl ta naktis, vėl žiūriu į tamsą ir galvoju apie juos – ne apie tai, kas būtų, jei nebūtų žuvę. Ir net ne apie tai, ką jie dabar mums pasakytų. O apie tai, kas ir kokie jie būtų, jei būtų.

Tada daugelis buvom jauni ir drąsesni už tėvus, pamenančius mirtį ir pralaimėjimus. Dabar mes nebejauni, bet drąsesni už daugelį jaunų, kurie neturi ko bijotis, tačiau labai susirūpinę dėl savo patogumų.

Jau 35 kartus išgyvensim mūsų jaunystės naktį, kuri šįvakar vėl už langų nusileis. Vis naujai ją išgyvensim, vis labiau raukšlėtomis akims žvelgsim vienatvėje prieš miegą į savo kambarėlių lubas.

Tada buvom tikri ir tikėjome būsią laisvais. Mums buvo dovanota šviesos valanda, kuri vargu ar bus pakartota. Dvasinė aukštuma, kuri ir Tautai, ir žmogui duodama kartą ar du per gyvenimą. Arba neduodama visai.

Kurie dar likom – esame uždara sekta, meilės Tėvynei kariuomenė, kur nėra nei pirmųjų, nei paskutinių. Atpažįstame vienas kitą be žodžių ir juntam vienas kito petį.

Ir vėl girdime tą galingų motorų ūžesio artėjimą. Pajuntame stipriau suplakant širdis prieš užgrojant Laisvę, kurią mums dabar leista dainuoti tik prisitaikėliams. Girdim kunigo Roberto maldą ir nuodėmių atleidimo žodžius.

Praėjo metai, kai dar tikėjom. Buvo metai, kai nebetikėjom ir tik prisiminėm. Buvo laikas, kada džiaugėmės, buvo – kada pykom. Dar norėjom atkeršyti, galvojom galintys pakeisti ar pasikeisti.

Ir visada buvo viltis, kad naktis baigėsi ir iliuzija, kad tamsa neužėjo. Visko buvo. Buvome net atėję pas juos pareikalauti tikrumo. Ir pamatėm nukritusias kaukes ir žvėrių veidus.

Bet visada jautėm tą apsišaukėlių neapykantą savo žmonėms, tamsą jų akyse. Ir pasiryžimus padaryti viską iki galo, ko žmonės nenori – kad Lietuva numirtų, nes jiems tas naudinga.

Buvo ir tokia ši diena, kada pasižadėjom žuvusiems tęsti jų darbą. Girdžiu tuos kelis tūkstančius prie Seimo kartojant: PASIŽADAM! Matau tuos nušvitusius veidus. Dar viena praėjusi tikrumo akimirka – gal paskutinė.

Po to atėjusiais metais nebejutau nieko. Girdėjau, mačiau tik tuštumą, kur nieko nebeliko. Tai buvo tikra ir baisu – tuštuma ir niekas. Vienintelis dalykas, kurį galėjau žuvusiems pasakyti – atsiprašymas.

Atgaila už tai, kad tylėjom, patingėjom. Už tai, kad augindami savo mažylius ir trokšdami paprastos, žmogiškos laimės nepastebėjom pavojaus ateinant. Neišsaugojome to, dėl ko žuvot.

Už tai, kad susitaikėm, prisitaikėm atbudom per vėlai. Tada sakiau ir rašiau: Atleiskit. O ką pasakyti šiandien? Kada matau, kad daugumai tai nebesvarbu? Kada stovim kaip prie mirštančio lovos?

Nežinau. Ar liko dar tikėjimas? Nežinau. Ar liko viltis? Nežinau. Bet tikrai liko meilė, kuri yra iš tų trijų svarbiausia. Gyvenkime su ja, nes tik joje dar esame gyvi. Įsiklausykim, patylėkim – išgirsime vienas kitą

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.