infa.lt

Ateinančiais metais nuolatinis Europos normų, kuriomis ji iki šiol rėmėsi, silpnėjimas bus dar labiau sustiprintas dėl silpnos jos lyderystės.

Atėjo 2026 m., ir Europa yra apgulta, rašo „Eurasia Group“ Europos skyriaus vadovas,  Mujtaba Rahman, „Politico“ leidinio skirsnyje.

Rusijos išorinis spaudimas Ukrainoje stiprėja, Kinija kenkia ES pramonės bazei, o JAV – dabar faktiškai grasindamos aneksuoti NATO sąjungininkės teritoriją – kenkia ES daugiašalėms taisyklėms, kurios vis labiau atrodo pasenusios daug labiau transakciniame ir mažiau bendradarbiaujančiame pasaulyje.

Ir niekas neleidžia manyti, kad šios tendencijos sulėtės.

Iš tiesų, ateinančiais metais nuolatinis Europos normų, kuriomis ji iki šiol rėmėsi, silpnėjimas bus dar labiau sustiprintas silpnu bloko lyderių, ypač vadinamųjų „E3“ šalių – Vokietijos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės – vadovavimu.

Žvelgiant į ateitį, didžiausi egzistenciniai pavojai Europai kils iš transatlantinių santykių. Bloko lyderiams pagrindinis 2025 m. tikslas buvo išlaikyti JAV išlaidas į karą Ukrainoje.

O geriausias galimas 2026 m. rezultatas bus ad hoc diplomatijos ir transakcionalizmo, kurie apibūdino pastaruosius 12 mėnesių, tęsimas. Tačiau jei šiuose santykiuose atsiras naujų grėsmių, ypač susijusių su Grenlandija, šio balanso išlaikymas gali būti neįmanomas.

Metai taip pat prasideda be jokių ženklų, kad Rusija ketintų daryti nuolaidas savo reikalavimuose dėl ugnies nutraukimo Ukrainoje ar būtų pasirengusi priimti 20 punktų JAV, ES ir Ukrainos plano sąlygas.

Taip yra todėl, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas skaičiuoja, kad Ukrainos karinė padėtis toliau blogės, priversdama Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį kapituliuoti dėl teritorinių reikalavimų.

Manau, kad Putinas klysta – remiamas Europos, Zelenskis toliau priešinsis JAV spaudimui dėl teritorinių nuolaidų ir, vietoj to, vis labiau taikysis [dronaos] į Rusijos energijos gamybą ir eksportą, be to, priešinsis fronto linijoje. Žinoma, tai reiškia, kad Rusijos oro antpuoliai prieš Ukrainos miestus ir energetikos infrastruktūrą taip pat sustiprės.

Vis dėlto, didėjančios Europos karinės išlaidos, JAV ginklų pirkimas, Kijevo finansavimas ir sankcijos Rusijai, kurios taip pat nukreiptos į energijos pajamų šaltinius, galėtų padėti išlaikyti praėjusių metų status quo. Tačiau tai yra geriausias scenarijus.

Tuo tarpu Europos lyderiai bus priversti viešai ignoruoti Vašingtono paramą dešiniosioms partijoms, kuri buvo aiškiai išdėstyta naujoje JAV nacionalinio saugumo strategijoje, o užkulisiuose daryti viską, kas įmanoma, kad užkirstų kelią bet kokiam antiesteblišmento pasipriešinimui rinkimuose.

Konkrečiai, artėjantys rinkimai Vengrijoje bus rodiklis, ar MAGA judėjimas gali pakreipti balansą savo ideologinių bendraminčių naudai Europoje, nes euroskeptiškas ministras pirmininkas Viktoras Orbanas šiuo metu gali pralaimėti pirmą kartą per 15 metų.

Orbanas, savo ruožtu, intensyviai vykdo kampaniją, siekdamas padidinti rinkėjų paramą, o tai rodo, kad jis ir jo artimiausi bendražygiai iš tiesų mano, kad pralaimėjimas yra įmanomas.

Jo charizmatiškas varžovas Peter Magyar, kuris taip pat yra konservatyvus nacionalistas, bet neturi jokio korupcijos šešėlio, kelia realią grėsmę, kaip ir šalies stagnacija bei kylančios kainos.

Nors tradicinės rinkimų strategijos – finansinės dovanos, šmeižimo kampanijos ir karo baimės kurstymas – iki šiol pasirodė neveiksmingos Orbánui, karinis konfliktas Ukrainoje, kuris tiesiogiai paveiktų Vengriją, galėtų vėl įžiebti rinkėjų baimes ir pakeisti dinamiką.

Be to, šiuos iššūkius dar labiau sustiprins E3 silpnumas.

Europos politinio centro ištuštėjimas jau trunka dešimtmetį. Tačiau Prancūzija, Vokietija ir Jungtinė Karalystė į 2026 m. įžengė su silpnomis, nepopuliariomis vyriausybėmis, kurias apsupo populistinė dešinė ir kairė, taip pat JAV administracija, siekianti jų žlugimo.

Nors nė vienoje iš jų greitai nenusimato visuotiniai rinkimai, visos trys rizikuoja geriausiu atveju tapto paralyžiuotomis, o blogiausiu atveju – destabilizuotos. Ir bent vienas lyderis – būtent Didžiosios Britanijos Keiras Starmeris – gali žlugti dėl vidinės partijos revoliucijos.

Svarbiausias metų įvykis Jungtinėje Karalystėje bus gegužės mėnesio vidurio kadencijos rinkimai. Šiuo metu Leiboristų partija susiduria su pažeminimu, užėmusi trečiąją vietą Velso parlamente, nesugebėjusi nuversti Škotijos nacionalinės partijos Škotijos parlamente ir praradusi vietas tiek Žaliųjų, tiek ReformUK partijų naudai

Anglijos vietos rinkimuose. Darbo partijos nariai jau tikisi oficialaus iššūkio Starmeriui kaip partijos lyderiui, o jo šansai išlikti atrodo menki.

Tuo tarpu Prancūzija į 2026 m. įžengė antrus metus iš eilės be biudžeto. Gera žinia prezidentui Emmanueliui Macronui yra ta, kad jo ministro pirmininko Sébastieno Lecornu mažumos vyriausybė tikriausiai pasieks susitarimą dėl biudžeto, kuriuo siekiama nedidelio deficito sumažinimo iki vasario pabaigos ar kovo.

O kadangi iki prezidento rinkimų liko tik 16 mėnesių, o kovo mėnesį vyks vietos rinkimai, opozicijos noras surengti skubius parlamento rinkimus sumažėjo. Tačiau tai yra geriausia, ko jis gali tikėtis, nes susiskaldžiusi Nacionalinė Asamblėja iki 2027 m. rinkimų išlaikys lėtos krizės nuotaikas.

Galiausiai, nors atrodo, kad Vokietijos ekonomika šiais metais šiek tiek atsigaus, ji vis tiek neatsikratys struktūrinio nuosmukio. Didžiąją dalį dėmesio skirianti ideologiniams nesutarimams, kanclerio Frydricho Merco (Friedrich Merz) vyriausybė sunkiai įgyvendins toli siekiančias reformas.

O artėjant penkių žemių rinkimams, kuriuose tikimasi didesnio balsų skaičiaus dešinės partijos „Alternatyva Vokietijai“ naudai, spaudimas Berlyno vyriausybei tik didės.

2026 m. vėl pasitvirtins istorinė tiesa, kuri ramiu laikotarpiu dažnai pamirštama: laisvė, stabilumas, gerovė ir taika Europoje visada yra trapi.

Istorinė pertrauka, kurią užtikrino „Pax Americana“ ir išskirtinis bendradarbiavimas bei integracija po Antrojo pasaulinio karo, oficialiai baigėsi.

Ateityje Europos svarba naujoje pasaulio tvarkoje bus apibrėžta pagal jos reakciją į didėjančią Rusijos hibridinę agresiją, jos įtaką diplomatijai dėl karo Ukrainoje ir jos gebėjimą didinti konkurencingumą, tuo pačiu kontroliuojant vis stiprėjančią Europos dešiniąsias jėgas ir sprendžiant egzistencines grėsmes jos ekonomikai ir saugumui, kurias kelia Rusija, Kinija ir JAV.