infa.lt

Galima būtų atleisti, jei pajustume neviltį dėl, regis, nesibaigiančios chaoso, apgaulės ir karo trajektorijos, kuri šiuo metu apima mūsų palaimintą planetą.

Kur tik pasisuksi, visur kas nors išnaudoja ką nors kitą, kad įgytų pranašumą įnirtingoje kovoje dėl materialinės, psichologinės ir religinės galios, rašo autorius „Global Research“ leidinyje.

Atrodo, kad nėra nieko arba Nieko visaapimančio ir galingo, kuo būtų galima rimtai pasipriešinti šiai žemyn besileidžiančiai spiralei.

Jei ir pavyksta kokiems didvyriškiems balsams prasiveržti į paviršių, kontrolės architektai imasi priemonių juos nutildyti.

Nepaisant to, kad gyvenimas po odiozinio despotiško režimo „iš viršaus į apačią“ apsiaustu turi slegiantį poveikį, nemanau, kad jis yra mirtinas.

Žmonija yra stebėtinai atspari; juo labiau, kai jos nugara dabar prispausta prie sienos.

Tačiau diena iš dienos negailestingai vaidinama tamsioji gyvenimo pusė, kuri yra dominuojantys vaizdai mūsų televizorių, kompiuterių ekranuose ir laikraščių pirmuosiuose puslapiuose.

Visi šie vaizdai per kelis dešimtmečius tapo kontroliuojamais mūsų proto išnaudojimo kanalais, o ne svarbiais pagalbininkais, padedančiais plėsti mūsų sąmoningumą.

Žiniasklaidos priemonių redaktoriai yra pirmieji eilėje, kuriuos kontroliuoja turtingos kariaujančios grupuotės, siekiančios suskaldyti mūsų pasaulį ir paversti jį savo asmeninėmis valdomis. Iš viršaus nuleistos kontrolės ir neribotų turtų salos.

Atsitraukite nuo „žiniasklaidos“ ir pamatysite, kad kasdienės depresijos jausmas iškart palengvėja.

Dėmesys atkreipiamas į istorijas, kurios, giluminės valstybės nuomone, yra būtinos siekiant nukreipti žmonijos dėmesį nuo to, kad ji įgytų galių savarankiškai valdyti savo likimą.

Apsidairykite aplink ir pamatysite, kad normalūs mirtingieji iš tiesų yra gana žmogiški (galų gale) – ne tam, kad pirma pasitaikiusia proga vienas kitą nužudytų ar apiplėštų jus, kai tik nustosite saugotis.

Žmonės iš tikrųjų nori gyventi kartu taikoje ir gerovėje. Labiausiai šiame pasaulyje vyrauja didžiulis turto paskirstymo iškraipymas, kuris iš esmės gerus žmones verčia tapti asocialiais šiukšlintojais, kovojančiais už išlikimą.

Būtent šiais iškraipymais žaidžia nupirkta žiniasklaida, kad mūsų dėmesys būtų sutelktas į tamsiąją žmonių reikalų pusę.

Pinigai perka galią, o daug pinigų perka didelę galią.

Įjungę „žiniasklaidą“, iškart pasinersite į milijonierių, multimilijonierių ir milijardierių istorijas, kurie demonstruoja savo politinį svorį, ir yra pilnai pasiryžę kurti savo narciziškas imperijas visame pasaulyje.

Jei ne tai, tai kita medalio pusė užima žiniasklaidos antraštes: materialistiškai apsėstų oportunistų ir pavydžių milijardieriaus statuso siekiančiųjų bandymai prasibrauti prie šių turtų.

Šiandien tokie gerai žinomi, lyg ir sveiki magnatai nusipirko kelią į aukštus postus arba tiesiog laiko kardą virš tų, kurie priešinasi jų hegemonijai.

Autoritariniams despotams reikia mega turtų, kad parodytų, kokie „galingi“ jie yra, o jei nepriklauso mega turtuolių lygai, jiems reikia turėti kabliuką prieš tuos, kurie yra, kad galėtų šantažu patekti į panašias valdžios pozicijas.

Kol vyksta šis purvo drabstymasis, daugėja nuskriaustų, nuskurdintų ir badaujančių žmonių.

Įrašyti vaizdai atskleidžia tragiškai prastas tokių asmenų gyvenimo sąlygas ir parodo, kad dauguma jų negali atsikelti ir gyventi padoriai.

Kasmet dėl bado miršta devyni milijonai žmonių; daugelis jų yra jaunesni nei penkerių metų vaikai (World Concern).

Tačiau aukščiausiajai valdžiai tai paprasčiausiai nerūpi. Nė trupučio.

Bankų imperijos „Goldman Sachs“ vadovui Davidui Solomonui neseniai buvo 26% padidintas atlyginimas iki 39 mln. dolerių per metus, o jei jis pasijustų įžeistas dėl siūlomos sumos, jam buvo pridėtas 80 mln. dolerių priedas.

Silicio slėnio dirbtinio intelekto imperijos karaliai nemato jokių finansinių investicijų, kurias jie gali skirti robotų, kibernetinių „mąstančių“ technologijų kūrimui, ribų. Jų negailestingi skaitmeniniai ir algoritminiai užmojai tiesiog praryja elektronikos ir retųjų Žemės metalų rinką, ir atrodo, kad neverta rūpintis niekuo, jei nesitikima pelno iš dešimties skaitmenų.

Štai toks yra susiskaldęs pasaulis, kuriame šiandien gyvename ir kurį tikimasi priimti kaip „normą“. Dar blogiau, kad toliau esame raginami mėgautis jo apgaulinga veidmainyste ir nekelti klausimų, kaip toks nežmoniškas košmaras apskritai galėjo susiklostyti.

„Norite kažko kitokio? Įsigykite virtualios realybės įrangą ir pasinerkite į skaitmeninę stebuklų šalį.”

Kaip geriems, rūpestingiems šio pasaulio žmonėms, kurie sudaro didžiąją žmonijos dalį, rasti išeitį iš šios beprotybės ir sukurti kokią nors sveiko proto alternatyvą?

Ms visi norime tai žinoti, ar ne?

Taip, manau, kad taip…

Taigi, tai geras atspirties taškas. Susivienyti dėl noro dalyvauti kuriant kažką pozityvaus intensyvaus smegenų plovimo jūros akivaizdoje iš tikrųjų yra didelis žingsnis teisinga kryptimi.

Tačiau netrukus paaiškėja, kad kiekvienas iš mūsų turi skirtingą idėją / viziją to, kas sudarytų plačiai priimtiną bendrą veiksmų rinkinį, kad reikalai pajudėtų į priekį.

Užuot leidę tokiems skirtumams mažinti entuziazmą ir didinti susiskaldymą, turėtume vieningai pareikšti, kad svarbiausias tikslas yra paprasčiausiai „perimti savo likimo kontrolę“. Pradedant nuo individualaus lygmens ir toliau siekiant kolektyvinių pastangų.

Tai reiškia, kad turime išsivaduoti iš pavaldumo apgavikams, kurie siurbia mūsų kūrybinę energiją ir laiko mus įkalintus iškrypėliškų taisyklių ir reglamentų tinkle, kuris smaugia mūsų pagrindines laisves, žmogaus teises ir poreikius.

Taip, pasirodo, kad dėl šio tikslo teisingumo yra vieninga nuomonė. Kad tai iš tiesų yra esminis imperatyvas, kuris yra antras svarbus žingsnis teisinga kryptimi.

Ir mus daug labiau suartina bendras apsisprendimo jausmas.

Esant būtinybei, pozityviai ir ryžtingai nusiteikusių žmonių grupės sugalvos būdų, kaip atsikratyti priklausomybės nuo vis labiau dusinančio ir žiauraus status quo reikalavimų.

Aktyvistų sluoksniuose tai vadinama „nesitaikstymu“, ir būtent laipsniškas tokio nesitaikstymo principų besilaikančių žmonių skaičiaus didėjimas galiausiai palauš mūsų engėjų nugarą.

Didėjantis nesitaikstymas (įskaitant pilietinį nepaklusnumą) šios sistemos distopinės darbotvarkės atžvilgiu, taip pat parsidavusių vyriausybių, megakorporacijų, bankų institucijų ir visų kitų giliai represinių „pilno dominavimo spektro“ mirties kulto narių atžvilgiu, galiausiai pakirs visą šį supuvusį šou ir pasiųs išlaisvinančios humanitarinės energijos pliūpsnį į tolimiausius Žemės kampelius.

Kiekvieną dieną milijonai žmonių sugalvoja pasiteisinimų, kodėl jie kažko negali. Ciniška šypsena atšaldo natūralią širdies šilumą, kai jie pasako sau, kodėl „jie“ neskiria savo laiko neteisybei įvardyti, nacizmui nugalėti ir/ar rytdienos vaikams suteikti ateitį.

Nebūkite vienas iš tų niekur nesančių vyrų ar moterų. Nebūkite bendrininkais, sąmoningai paliekančiais atviras duris totalitariniam užvaldymui, kurį siekia įvesti tamsos kultas.

Neleiskite, kad jūsų gyvenimas reikštų savanaudišką užsisklendimą ir pesimizmą. Tai iš anksto apgalvotas ir pasirašytas savižudybės aktas.

Visi norime „perimti savo likimo kontrolę“, kai tik sugebėsime įžvelgti, kad mus apgaulingai vilioja vergovė.

Taigi, belieka tik atsikelti iš lovos teisinga koja, įveikti bet kokį įkyrų neveiklumo ir atidėliojimo jausmą ir aktyviai įsitraukti į kovą už teisingumu, laisve, tiesa ir meile grindžiamą ateitį, kurios norime.

Atvykome į šią Žemę tam, kad imtumėmės šios didžiosios kovos už visišką žmonijos praregėjimą ir ją laimėtume.

Autorius, Julian Rose, yra vienas pirmųjų Jungtinės Karalystės ekologinio ūkininkavimo pradininkų, rašytojas, tarptautinis aktyvistas ir laidų vedėjas.  Julian Rose yra Globalizacijos tyrimų centro (CRG) mokslinis bendradarbis.