infa.lt

Paprasti europiečiai pripažįsta, kad masiniai pilietiniai neramumai yra arčiau, nei įprasta skelbti, rašo TEC autorius Rodas Dreheris. Pasak britų profesoriaus Betzo, pilietinio karo jo gimtojoje šalyje nebeįmanoma išvengti. Ir, teigia jis, šis karas išplis į kitas Europos šalis.

Prieš du mėnesius Anglijos tinklalaidės vedėja Louise Perry priėmė Londono karališkojo koledžo profesorių ir pilietinių karų ekspertą Davidą Betzą. Tema? „Artėjantis pilietinis karas Jungtinėje Karalystėje“.

D. Betzas teigia, kad Jungtinėje Karalystėje pastebimi visi bręstančio smurtinio pilietinio konflikto požymiai. Jis nurodo daugybę veiksnių: nusivylimą Didžiosios Britanijos institucijomis, dvigubus standartus teisingumo sistemoje, islamo radikalizmą ir susiskaldymą dėl iš viršaus nuleisto daugiakultūriškumo.

Interviu surinko beveik 200 000 peržiūrų „YouTube“ – tiek daug, kad „The Telegraph“ apžvalgininkas Timas Stenlis (Tim Stanley) savo balandžio 3 d. skiltyje pastebėjo, jog įvykiai tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek Europos žemyne (turėdamas omenyje draudimą Marine Le Pen kandidatuoti į prezidentus) labai greitai taps nekontroliuojami.

Stanley rašo:
Visos „sąmokslo teorijos“ pasitvirtino: matydami, kad demokratija neveikia, kad jų troškimai nepasiekiami ir, kad jie yra per daug neturtingi, jog galėtų emigruoti, kokią kitą pykčio išraišką pasirinks pikti baltieji, jei ne smurtą?

Beveik visi mano pažįstami išsilavinę jaunesni nei keturiasdešimties metų amžiaus anglai siekia emigruoti, netikėdami, kad šalis turi galimybių atsigauti po kultūrinės ir ekonominės krizės. Vienas Oksforde studijuojantis amerikietis neseniai man pasakė: „Jei valdantysis elitas atvirai nekęstų britų tautos, sunku įsivaizduoti, ką jie darytų kitaip.“

Praėjusį mėnesį savaitę praleidau Prancūzijoje ir prisiminiau skandalingą 2021 m. atvirą laišką, kuriame 20 į pensiją išėjusių prancūzų generolų ir tūkstantis aktyvių karių perspėjo, kad jų šaliai gresia pilietinis karas, jei vyriausybė nesiims ryžtingų veiksmų prieš priemiesčiuose įsikuriančius islamo radikalus ir nenustos sėti nesantaikos prisidengdama kova su rasizmu.

Privačiuose pokalbiuose su paprastais prancūzais – tai buvo dar prieš Le Pen nuosprendį – kalbėjau apie Betzo interviu (paaiškėjo, kad niekas apie jį nebuvo girdėjęs) ir klausiau, ar jie įsivaizduoja pilietinį karą Prancūzijoje. Beveik visi atsakė teigiamai – ir su bauginančia ramybe, tarsi laikydami tai savaime suprantamu dalyku.

Kai pokalbyje su viena pora pagyriau jų šalį ir pasakiau, kad kada nors norėčiau gyventi Prancūzijoje, jie vienbalsiai atsakė: jokiu būdu, pasilikite Vengrijoje – ten saugiau.

Iš pagrindinės žiniasklaidos niekada nesužinotum, kokios nuotaikos tvyro Europoje ir Jungtinėje Karalystėje. Duodamas interviu Louise Perry, Davidas Betzas sakė, kad daug žmonių kenčia „normalumo iliuzija“, t. y. nuo įsitikinimo, kad čia tai iš principo neįmanoma. Tai įmanoma – ir dar kaip!

1992 m. žlugus Sovietų Sąjungai, keliose buvusiose sovietinėse respublikose kilo smurtiniai pilietiniai konfliktai, kai tik ne rusų dauguma nustojo bijoti komunistinio jungo.

Tai buvo ne formalūs karai, kai priešiškos armijos puldinėjo viena kitą, bet atsitiktiniai ir dažnai nevaldomi nežaboto smurto protrūkiai – būtent tokie, kaip teigia  profesorius Betzas, kad pilietinis karas Didžiojoje Britanijoje ir Europoje bus būtent toks.

Jis taip pat mano, kad dėl žiniasklaidos, ypač socialinės žiniasklaidos, pilietinis karas, kilęs vienoje šalyje, gali beveik akimirksniu persimesti į kitas.

Jei norite įsivaizduoti, koks bjaurus jis gali būti, perskaitykite „Second Hand Time“ – jaudinančią SSRS žlugimo kroniką. Paprasti žmonės atsivėrė rašytojai Svetlanai Aleksijevič ir pasidalijo skaudžiais prisiminimais apie tai, koks atšiaurus buvo gyvenimas XX a. 9-ajame ir 10-ajame dešimtmetyje sovietų valstybės griuvėsiuose.

Etninėse respublikose gyvenantys rusai, armėnai ir tadžikai iš karčios patirties sužinojo, kad jų kaimynai ir seni draugai per vieną naktį nuo jų nusisuko.

Taip atsitinka, kai vyrauja neteisėtumas, kai įsivyrauja nebaudžiamumas ir žmonės duoda laisvę tamsiausioms aistroms. Žmogaus prigimtis siekia grįžti prie kraujo, religijos ar klasinio solidarumo.

Neįsivaizduokite, kad europiečiai yra kitokie ir visai nepanašūs į sovietinius žmones: Holokausto istorija moko, kad vokiečiai, lenkai ir kiti, lengvai išdavė savo draugus ir kaimynus žydus, kai tik jiems buvo leista.

Džeimsas Deividas Vensas (James David Vance) suerzino Europos elitą savo Miuncheno kalba, kurioje perspėjo, kad pagrindinės grėsmės jų šalių saugumui yra viduje, o bet kokie blokavimai ir išpuoliai prieš žodžio laisvę tik pablogins padėtį. Būtent apie tai jis ir kalbėjo: apie pilietinio karo grėsmę, o ne apie vienos šalies karą prieš kitą.

Savo sensacingame interviu profesorius Betzas teigė, kad „normalumo iliuzija“ yra ypač stipri Didžiojoje Britanijoje, kuri, skirtingai nei kitos Europos šalys, gyveno palyginti ramų gyvenimą.

Tačiau šiandien nėra nieko, kas leistų manyti, kad praeitis nuspės mūsų ateitį. Daugelis kultūrinių tradicijų, kuriomis buvo grindžiamas britų taikingumas, šiais laikais ištirpo be pėdsakų – ypač dėl daugiakultūriškumo.

„Daugiakultūriškumas ištuštino mūsų tautos socialinį kapitalą. Jis pasėjo susiskaldymą ir padidino poliarizaciją – abu šie reiškiniai labai paaštrėjo”, – sako Betzas. – Žmonių tikėjimą tam tikra „viršpolitine“ vienybe pakirto tapatybės politikos triumfas mūsų visuomenėje.

Todėl matome, kad nacionalistinės nuotaikos vis dažniau pasireiškia nacionalinio pažeminimo ir išstūmimo retorika, o tai yra galingi pilietinių konfliktų katalizatoriai.”

„Pažeminimas“ ir „išstūmimas“ yra akademiniai terminai, kuriuos pilietinių karų tyrinėtojai priėmė apibūdinti vietinių tautų emocijoms, kai jos dėl paaštrėjusios etninės priešpriešos praranda pozicijas savo šalyje.

Būtent tai turi omenyje prancūzų rašytojas Renaud Camus, kalbėdamas apie „Didįjį pakeitimą“ (teorija, kad su tyliu elito sutikimu arba, priešingai, tiesiogiai jam padedant, dėl masinės imigracijos, didelio migrantų gimstamumo ir mažo europiečių gimstamumo palaipsniui vyksta ‚baltųjų‘ Prancūzijos, taip pat visos Europos, gyventojų pakeitimo „nebaltaisiais“ procesas).

Betzas sako, kad Didžiojoje Britanijoje tai prasidėjo ne nuo dabartinės leiboristų vyriausybės, tačiau beprotiška Starmerio administracijos politika, ypač bandymai nuslėpti Pakistano prievartautojų skandalą, yra vadovėlinis pavyzdys, kaip išprovokuoti pilietinį karą.

Starmerio vyriausybė kenkia savo pačios legitimumui, „nes nesugeba apsaugoti šalies ir jos sienų nuo plataus masto invazijos – kitaip to pasakyti neįmanoma – ir apsaugoti vaikų bei pažeidžiamiausių asmenų nuo istorijoje neregėto masto grobuoniškumo“.

Įvykiai Jungtinėje Karalystėje kartojasi visoje Vakarų Europoje. Deja, profesorius įsitikinęs, kad pilietinis karas jo gimtojoje šalyje jau nesustabdomas. Bet kaip dėl likusios Europos dalies?

Jei Betzas teisus, kad pilietinis karas iš vienos Europos šalies persimes į kaimynines šalis, šis klausimas nereikalingas.

Jei taip, metraščiuose bus užfiksuota, kad pagrindiniai XXI a. Europos pilietinių karų piktadariai buvo ne vietiniai gyventojai, musulmonai ar migrantai, o socialinis ir politinis elitas, dešimtmečius kurstęs būsimo gaisro židinį.