infa.lt

Volodymyro Zelenskio nuotr.

Emilija Sagienė

Viešojoj erdvėj girdisi nuostatos, kad žmonijos istorija tai yra ištisa karų istorija, taikos periodų joje visai nedaug, tai iš esmės tik tiek, kiek reikia užgydyti žaizdas ir pasiruošti naujam karui.

Beje, visos pasaulio pažangos priežastis irgi, kaip nekeista, yra karas, kuriuo metu realiai patikrinami mokslo, gamybos, technologijų pasiekimai ir visuomenės gebėjimai sukurti pažangius ginklus, jais naudotis bei susitelkti, organizuotis sunkiu momentu, pasiaukoti, jei reikia bendram tikslui.

Yra toks dėsnis, kad visi karai kada nors baigiasi ir baigiasi taika, taikos sutartimis. Tie, kurie norėtų su tuo ginčytis, lai pateikia faktus arba atsakymus į klausimą – kiek turim realių amžinų karų, kurie niekad nesibaigia?

Tokių nėra, vadinasi pirmasis teiginys yra teisingas. Ir laimi karus tie, kurie geriausiai tai daro, o ne garsiausiai šaukia.

Atrodo tai, kas pasakyta savaime aišku, bet tik tiems, kurie dar neprarado savybės mąstyti ir tuo mes skiriamės nuo DI. Man nesuvokiamas šiuo metu ypač didžiulis susižavėjimas dirbtiniu intelektu, tai tiesiog gera skaitmeninė technologija, ne daugiau.

Kad skaitmena „geba“ milžinišku greičiu apdoroti didžiulius informacijos kiekius, atrinkti reikiamus duomenis nereiškia intelekto, tai tiesiog įdėta į tam tikrus laikmenas informacija, bet ne gebėjimas mąstyti, ne išminties turėjimas ir ne priežasties-pasekmės dėsnio suvokimas.

Todėl šį technologinį reiškinį vadinti intelektu yra netikslu, švelniai tariant, jei visai rimtai, tai klaidinga, o jaunimui – pražūtinga, nes susikalbėjimas prasideda nuo sąvokų apibrėžimų.

Gal dėl to šiandien tiek daug nesusikalbėjimo, nesusipratimų, susipriešinimo? Kas be ko, šioje srityje itin gerai padirbėta už USAID ir mūsų pinigėlius LRT, sisteminėje žiniasklaidoje bei kitų šalių slaptųjų tarnybų, dėl ko dabar tokia panika, kad su kiekviena diena konspirologinių teorijų vis mažiau ir mažiau belieka neatskleistų.

Tačiau tie, kurie jau buvo pasijutę pusdieviais, lengvai savo pozicijų neužleis, kovos iki paskutinio atodūsio. Tiesa, išskyrus tuos, kurie labai gabūs kojines jau ne pirmąkart persiauti ore, kad vėl bėgtų traukinio priekyje, vis pasitikrinant iš kur vėjas pučia.

Bet kol kas… kol kas jiems nepatinka Trampas, nepatinka ką jis kalba ir daro, nepatinka taika, jie turi pastabų kaip reikia daryti kitaip. Bet dar anei iš vieno jų negirdėjau – ką visgi reiktų daryti „teisingai“, koks tas stebuklingas planas, kuris pasiektų „teisingą, tvarią“ taiką visiems?

Apie Taiką – kam, jie kalba? Ogi jiems, tiems, kurie klydo, įvertindami Putino 21 metų „ultimatiumą“, karo priežastis, subjektus kas su kuo kariauja. Dabar jau aišku kodėl nebuvo skelbiamas karas oficialiai, nes tai proxy karas tarp Rusijos ir JAV, o paskelbus tokį, tai jau trečias pasaulinis ir amen visiems.

Nebent Sibire išliktų gyvybė. Ir vėl ta pati rusų tauta išliktų?

Gal užtenka, pagaliau, kovoti su tuo, su kuo neįmanoma laimėti nei mūšio nei karo. Kodėl Vytautas Didysis tiek daug laimėjo? Jis įsiveldavo tik į tuos karus, kuriuos matydavo, kad gali laimėti, kitų – išvengdavo diplomatinėmis priemonėmis, kad ir ištekindamas dukteris už priešo sūnaus.

Štai iš kur ta LDK, ir tai, kad jos netekome, rodo kokie po jo buvo kunigaikštystės vadovai. Bet kas dabar iš infantilios (vaikiškos) mūsų, turiu minty ir ES, valdžios varginasi mokytis/studijuoti istoriją, gilintis į profesines paslaptis ir niuansus, galų gale suvokti tokią discipliną kaip logiką?

Juk jie jau gimė viską „žinodami“, jie – aukštesnė kasta, o likusi žmonija sutverta tik juos aptarnauti, likti nieko neišmananti ir kvailio vietoje. Ir tokie ruošiasi karui su valstybe, kuri per mėnesį pagamina tiek karinės technikos, kiek Vakarų pasaulis per metus!? Beje, savo sandėlius prieš tai „sėkmingai“ ištuštinę rytų fronte!

Akivaizdu, kad pats jų nemėgstamiausias dalykas mokykloje buvo matematika. Gali mėgti gali nemėgti matematikos, nuo to ji nenustoja būti gamtos mokslu ir su gamtos dėsniais nepasiginčysi. Pamėginę pasiginčyti – jau pralaimėję ir jau po žeme. Tiesa, tų vargšų, kurie po žeme, niekas nuomonės nepaklausė, o vertėjo.

Pritariu dr. A.Kasperavičiaus nuomonei, kad karo krankliai jau senokai turėjo sudaryti diviziją, gauti vyriausybės leidimą ir kovoti apkasuose, pietryčiuose. Tik kažkodėl ten jų nematom?

Aj čia tie, gabieji, ne kariauti, o batus persiaudinėti gabūs ir kalbėti, kalbėti, kalbėti, tik anei žodžio tiesos. Tai jie, vilkintys tuščius švarkus, yra tariami tautos lyderiai, karo vadai ir išminties patriarchai? Meluojantys patys sau?

Viskas prasideda nuo tiesos sakymo ir laimėtojai bus tie, kas bus tiesos, teisingoje istorijos pusėje. Jei kalbėti tiesą per sunku, tai ir laimėti nesi vertas, ne toje istorijos pusėje atsidūręs, nes tiesą sakyti visada lengva, beje, ne visada naudinga.

Tai pasakytina ir apie žmones, ir apie valstybes. Pradėkim kol nevėlu mokytis istorijos ir diplomatijos valstybės lygmeniu.

O mūsų valstybė, perfrazuojant S.Šalkauskį, tik tuomet išliks, jei sugebės išlaikyti pusiausvyrą tarp Rytų ir Vakarų. Amžinai.