infa.lt

nuotr. youtube

Romas Cibas

Ne be pagrindo yra nuomonė (pagal Darviną), kad žmogus kilęs iš beždžionės. Panašumas ne tik išorinis.

Tas padavimas apie ąsotį su riešutais nėra išgalvotas. Jos iš tikrųjų šitaip gaudomos, pasinaudojant godumo instinktu, kurio beždžionės nepajėgia peržengti.

Nes joms trūksta sąmoningumo. (Autorius turi omenyje, kad pasisėmusi ąsotyje saują riešutų beždžionės nebegali ištraukti sugniaužto kumščio per siaurą kaklelį – infa.lt past.)

Lygiai taip pat ir mes – žmonės nepajėgiame paleisti visos saujos savų „riešutų“, perlipti per savus instinktus. Argi visos žalingos priklausomybės ( nikotino, alkoholio, narkotikų) nėra tie patys „riešutai“?

Tai tik patys akivaizdžiausi, kuriuos mato visi. Bet iš tikrųjų jų daugiau ir dar pavojingesnių nei paminėti.

Juos visus galima sutalpinti į vieną pakuotę pavadinimu „ego sąmonė“ arba „ribotumas“. Žmogaus egoizmas, godumas, savanaudiškumas, tai antra vieta (po puikybės) ydų sąraše. Ji tokia didelė, grėsminga tamsybė, kad nėra, atrodytų, jokios vilties…

Labai dažnai, dėl fizinės atskirties, „kiti“ suvokiami, kaip svetimi, ypač kitos rasės, kita kalba kalbantys. Tuo labiau, jeigu jau iš seno tų žmonių atžvilgiu yra susiformavęs priešiškumas.

Taip rusena senos istorinės nuoskaudos, palaikydamos nuolatinę įtampą ir bet kada galinčios peraugti į atvirą konfliktą ar net karą. Kiek tokių „karštų taškų“ Žemės planetoje?

Šiuo požiūriu žmonės yra tikri beždžionės, tiktai, kad drabužiais apsirėdę, bet esantys savo instinktų ir ydų nelaisvėje.

Suprantama – žmogus žmogui nelygus, bet kalbu apie taip vadinamą „kolektyvinę sąmonę“. O ji (kita vertus) turi ir įdomių savybių.

Pavyzdžiui, pastebėtas toks fenomenas – vienoje saloje beždžiones išmokė nusiplauti žemėtas daržoves. Po kurio laiko aptiko, kad to (stebuklingu būdu) „išmoko“ ir beždžionės gyvenančios kitose salose.

Tokie ar panašūs reiškiniai turi net specialų pavadinimą „drugelio fenomenas“ – kada drugelio mostelėjimas sparnais vienoje pasaulio dalyje, – kitoje pasireiškia uraganu.

Tai verčia manyti, kad mūsų fizinės juslės (penki pojūčiai) apčiuopia ne viską. Pasaulio esama daugiau. Kad esama dvasinės plotmės, kurioje viskas susieta, kurioje viskas yra Viena…

Dėka jos įmanoma draugystė, meilė, bendradarbiavimas vietoje konkurencijos. „ Pamilti savo artimą, kaip save patį“ – labai aukšta kartelė.

Bet žengti nors vieną žingsnį šia kryptimi – „nedaryti skirtumo tarp savęs ir kito“ – mūsų jėgoms.

Prieš nieką nesipūsti, prieš nieką nesilankstyti… Argi tai sudėtinga?

O tam (pasauliniu mastu) labai praverstų neutrali kalba, nes ji automatiškai visus „sulygina“. Ne atsitiktinai tokiai priemonei išrasti, per visą žmonijos istoriją, būta virš 500 bandymų. Labiausiai pavykęs – esperanto, nuo lot. espero – viltis, viltis žmonijai…

Jos gimtadienis 1887 metai, kada buvo išleista pirma 40 psl. knygelė rusų kalba. Netrukus pasirodė „Pirmosios knygos“ leidimai lenkų, prancūzų, vokiečių, anglų, hebrajų ir jidiš kalbomis. Iki 1891 m. jau buvo išleisti 33 esperanto vadovėliai 12 skirtingų kalbų.

„Pavojingoji kalba“ 462 psl. lietuviškas 2005 metų leidimas, kurioje visa esperanto istorija…

Visos dar neperskaičiau, kiek pakilimų ir nuosmukių, dėl persekiojimų įvairiose šalyse ( nacistų, fašistų, imperialistų).

Pavyzdžiui, dar carinėje Rusijoje, pirmuoju trukdžiu šiai kalbai plisti, tapo cenzūros biurokratų jos nemokėjimas ir baimė prisiimti atsakomybę.

Jai pritarė tolstojinikai, buvo paskyrę esperantišką skiltį savajam laikraštyje. O esperanto kalbos vadovėlį galima buvo gauti net kalėjime. Kuo bandė pasinaudoti ir Stalinas, bet jam, skirtingai nuo Trockio, išmokti šios kalbos nepavyko arba jis apsigalvojo…

Knyga dokumentuota faktais, panaudojant policijos ir kitų slaptųjų tarnybų protokolus. Todėl pasitaiko net ir komiškų epizodų.

Pavyzdžiui. japonų policininkų išsireiškimas: „esperanto, kaip arbūzas“ – išoriškai žalias (žalia žvaigždė, vėliava), o viduje – raudonas (revoliucinės idėjos).

Revoliucija (1917 m.) įvyko tik Rusijoje, bet revoliucinių nuotaikų, toje epochoje, proletarinių organizacijų, būta daugelyje šalių. Ir visiškai dėsninga, kad dalis revoliucionierių simpatizavo esperanto kalbai, kaip priemonei bendrauti su kitų šalių bendraminčiais.

Tokiu būdu visam esperantininkų judėjimui (ir neutraliesiems), buvo užtraukta reakcinių jėgų (valdžios) įtarumas ir nemalonė.

O vėliau, vis labiau įsigalint nacių ir bolševikų režimams, esperanto tapo nepageidautinu reiškiniu abejose stovyklose. Prieš antrąjį pasaulinį karą, tiek nacių Vokietijos, tiek Sovietų Sąjungos kalėjimuose ir lageriuose atsidūrė ir didelė dalis esperantininkų, kaip įtartinų ir keliančių grėsmę…

Nuo tų dienų praėjo jau beveik šimtas metų, o daugumos požiūris į šią kalbą, į šią priemonę taikai pasiekti, ne ką ir pasikeitė. Jei apskritai apie tokios egzistavimą kas nors girdėta…

Didžiųjų nacijų patriotai, kaip ir prieš šimtą metų, svajoja apie savo nacijos imperinį įsiviešpatavimą visoje planetoje, o mažųjų (pagal logiką), norėdami išlikti nenutautinti didžiųjų – nesurusinti, nesuanglinti, ar pan. turėtų vertinti neutralią kalbą, kaip apsaugos priemonę…

Bet logika jiems per sudėtinga… Jie, kaip tos beždžionės – nusitvėrę savosios nacionalinės, ir nepaleidžia. Lyg į ją kas nors kėsintųsi. Ir didžiųjų, ir mažųjų nacijų patriotai elgiasi vienodai…

Sakoma „viskam savas laikas“ , turbūt laikas „bendram vardikliui“ santykiuose tarp tautų dar neatėjo.