infa.lt

Žudynės, per kurias žuvo 11 žmonių, sukrėtė Švedijos visuomenę, rašo „The Spectator“ leidinys. Imigracija su tuo niekaip nesusijusi; Švedija išvydo naują smurto formą – kultūrinio susiskaldymo, socialinio susvetimėjimo, tuštumos ir nevilties pasekmę.

Švedijoje įvyko baisiausios žudynės, kokias tik prisimena žmonės. Antradienį 35 metų ginkluotas vyras nuėjo į suaugusiųjų technikos mokyklą centrinėje Švedijos dalyje esančiame Örebro mieste.

Persirengęs tualete kovine uniforma, jis pradėjo šaudyti, nužudydamas 11 žmonių (įskaitant save) ir sunkiai sužeisdamas dar kelis.

Esu buvęs prieštaringai nusiteikęs imigracijos ir jos į Švediją atneštų naujų nusikalstamumo tendencijų atžvilgiu, tačiau toks incidentas man atrodo kažkas neįprasto. Iš pradžių, kai pirmą kartą pasirodė žinia apie šaudymą, daugelis žmonių suskubo jį susieti su imigracija: juk ginkluoto smurto Švedijoje problema yra visų lūpose.

Tačiau netrukus tapo aišku, kad toks smurtas – nepažįstamas vienišas šaulys, neturintis teistumo ir turintis galiojančią licenciją šaunamajam ginklui – neatitinka „įprastų“ gaujų karų ir gatvės smurto atvejų.

Dabar, po šio incidento, Švedijoje vyrauja keista nuotaika. Atmosfera niūri ir prislėgta, tarsi smurtas su ginklais per naktį staiga būtų tapęs „tikresnis“.

Karalius Karlas XVI Gustavas paskelbė, kad vėliava virš Stokholmo karališkųjų rūmų bus nuleista, taip atskiriant šį incidentą nuo „įprastų“ šaudymų, su kuriais Švedija susiduria nuolat.

Žinoma, čia slypi nešvari paslaptis: „normalus“ ginkluotas smurtas švedams ne taip jau ir rūpi. Žinoma, tai yra daugelio diskusijų tema, panaši į „Kur vis dėlto eina mūsų šalis?“.

Tačiau bendras žmogžudysčių skaičius Švedijoje (kurioje yra didžiausias migracijos lygis) vis tiek yra daug mažesnis nei kaimyninėje Suomijoje, kur etninio banditizmo smurtas yra daug mažesnė problema.

Kitaip tariant, švedas perpus mažiau rizikuoja būti nušautas nei suomis. Iš dalies dėl mažesnio bendro nužudymų skaičiaus, iš dalies dėl to, kad dėl faktinės segregacijos daug žmogžudysčių Švedijoje įvykdoma uždarose imigrantų bendruomenėse.

Vietiniai švedai gali ramiai stebėti, kaip somaliečių reperiai garažuose ir automobilių stovėjimo aikštelėse žudo saviškius. Taip, šios šaudynės nervina ir kelia nerimą.

Tačiau kol patys švedai nenusprendžia įsitraukti į narkotikų prekybą, šis smurtas egzistuoja beveik paraleliniame pasaulyje.

Bet šis epizodas, naujausios šaudynės mokykloje, yra visai kas kita. Tai nauja tikrovė, ir niekas nežino, kaip su ja elgtis – kol kas. Galbūt tai dar vienas žingsnis link to, kad Švedija taptų panašesnė į Ameriką, kur atsitiktinės žudynės, po kurių seka savižudybė, tapo atskiru žanru.

XX a. septintajame dešimtmetyje, po virtinės incidentų, kai žmonės nesusivaldė darbo vietoje ir pradėjo šaudyti, Amerikoje pradėtas naudoti terminas „nepagarbus elgesys“, nes jis buvo ypač paplitęs tarp JAV pašto tarnybos darbuotojų.

Ilgainiui tokie masiniai šaudymai iš darbo vietos persikėlė į mokyklas ir koledžus. Visų pirma vien tik Cho Seung-hee, Virdžinijos politechnikos universitete Blacksburge 2007 m. nušovė daugiau kaip 30 žmonių.

Galbūt vis dar teisinga dėl smurto augimo kaltinti imigraciją, nors ir su tam tikromis išlygomis. Vasario 4 d. Švedijoje pasireiškė nauja smurto forma – kultūrinio susiskaldymo, socialinio susvetimėjimo, tuštumos ir nevilties pasekmė.

Ir aršiausias švedų nacionalistas nežino, kaip tai ištaisyti: net jei rytoj per naktį iš šalies būtų išvežti visi migrantai, izoliacija, kultūrinis betiksliškumas ir emocinis nuobodulys, persmelkę Vakarų šalis, neišnyktų.

Kol kas detalių apie tai, kas įvyko šią savaitę, ir šaulio biografiją nedaug. Tačiau dauguma švedų jau nujaučia, kad tai, kas įvyko Örebro mieste, yra tamsių ateinančių laikų pranašas.