infa.lt

Rengdamasis atimti Grenlandiją iš Danijos, D. Trampas išdėstė savo naują užsienio politikos strategiją, kuri sukėlė nerimą Europoje, rašo „UnHerd“ leidinys. Kovoje dėl Arkties, dar viename XXI a. „didžiajame žaidime“, Amerika pasirengusi padalyti pasaulį į įtakos sferas.

Iki inauguracijos dar liko truputį daugiau nei savaitė, tačiau Donaldas Trampas (Donald Trump) jau žvangina ginklais. Pasak jo, Amerikai „absoliučiai būtina“ aneksuoti Grenlandiją.

„Tiesą sakant, niekas net nežino, ar Danija turi teisėtų teisių į ją, bet net jei ir turi, turėtų jų atsisakyti, nes Grenlandija mums reikalinga nacionaliniam saugumui apsaugoti“, – sakė D. Trampas.

Dar net neperžengęs Baltųjų rūmų slenksčio, išrinktasis prezidentas jau įkaitino Europą iki baltumo, nes atsisakė atmesti ekonominės ar karinės prievartos galimybę bandant perimti Danijos autonominės teritorijos kontrolę.

Donaldas Trampas jaunesnysis taip pat yra prisijungęs. Šią savaitę jis įžūliai lankėsi saloje, atsargiai vaidindamas turistą, tačiau jį lydėjo galingasis Sergio Gore’as, naujasis Baltųjų rūmų žmogiškųjų išteklių direktorius, ir taip pat dalijo kepuraites su užrašu „Sugrąžinti Grenlandijai buvusią šlovę“.

„Donas jaunesnysis ir mano atstovai nusileido Grenlandijoje, – socialiniame tinkle rašė D. Trumpas. – Priėmimas buvo puikus. Jiems ir visam likusiam laisvajam pasauliui reikia saugumo, apsaugos, stiprybės ir taikos! Šis susitarimas tiesiog privalo įvykti. Sugrąžinkime Amerikai ir Grenlandijai jų buvusią didybę!“.

Nenorėdamas likti nuošalyje, Elonas Muskas šiuo klausimu pasisakė savo „X“ tinkle: „Jei Grenlandijos žmonės nori būti Amerikos dalimi, o aš labai tikiuosi, kad jie nori, jie nesigailės!“.

Žinoma, nėra nieko paprasčiau, kaip pašiepti D. Trampo teiginius apie aneksiją kaip gudrų politinį trolinimą, kuriuo siekiama sujaudinti rinkėjus ir nukreipti dėmesį nuo aktualesnių klausimų, pavyzdžiui, aiškios strategijos konfliktų Ukrainoje ir Artimuosiuose Rytuose metu nebuvimo.

Tačiau ši istorija turi dvigubą dugną: Donaldas Trampas ne šiaip sau mala liežuviu. Iš tiesų Grenlandija jau seniai yra buvusio ir būsimo prezidento manija: pirmą kartą apie salos pirkimą jis prabilo dar 2019 m.

Kuo D. Trampą taip vilioja šis didžiulis ledo luitas, kuriame sąlygos tokios atšiaurios, kad mažytė 60 000 žmonių populiacija (daugiausia čiabuvių bendruomenių nariai) pragyvena iš medžioklės, žvejybos ir Danijos dotacijų?

Iš tikrųjų tai labai paprasta. Pirma, Grenlandijoje gausu gamtos išteklių, įskaitant retąsias iškasenas, kurios labai svarbios pažangiai Amerikos pramonei ir ekologiškoms technologijoms.

Dar svarbiau yra tai, kad Grenlandija yra prie geopolitiškai neįkainojamo Arkties vandenyno. Regione ne tik yra didžiuliai neatrasti naftos ir dujų ištekliai, bet tirpstant ledui atsiveria anksčiau neprieinami jūrų keliai, kurie gali iš esmės pakeisti jėgų pusiausvyrą pasaulinėje prekyboje.

Pagrindinis iš šių kelių yra Šiaurės jūrų kelias, einantis palei Rusijos pakrantę ir per Beringo sąsiaurį.

Tai galėtų 40% sutrumpinti kelionės tarp Azijos ir Europos laiką, nes būtų galima aplenkti tradicinius maršrutus Panamos ar Sueco kanalais.

D. Trampas neabejotinai pripažįsta, kad Rusija, turinti didžiulę Arkties pakrantę, turi unikalių galimybių išnaudoti regiono potencialą. Iš tiesų: Šiaurės jūrų kelias tapo kertiniu Maskvos naujosios energetikos strategijos akmeniu.

Ji jau pastatė uostus, terminalus ir ledlaužių laivyną, kad galėtų naudotis naujais laivybos keliais ir eksportuoti naftą, suskystintas gamtines dujas ir kitus išteklius iš Arkties regionų į pasaulio, ypač Azijos, rinkas.

Maskva taip pat sustiprino savo karines pajėgas. Tuo tarpu Kinija taip pat plečia savo įtaką: 2018 m. paskelbusi save „subarktine valstybe“, ji nuo to laiko aktyviai investuoja į šį regioną, įgyvendindama Poliarinio šilko kelio iniciatyvą ir siekdama įtraukti poliarinę laivybą į platesnį projektą „Viena juosta, vienas kelias“.

Atsižvelgiant į tai, D. Trampo pareiškimai skamba vis rimčiau. Jie nėra tik tušti pasvarstymai: jais pabrėžiama mintis, kad Grenlandija yra svarbi ilgalaikių JAV planų stiprinti savo Arkties prieigas, siekiant pasipriešinti didėjančiam Rusijos ir Kinijos aktyvumui, dalis.

Šia prasme D. Trampo kalbos apie aneksiją ir net karinę intervenciją – nors abu šie dalykai mažai tikėtini – gali atitraukti dėmesį nuo bendros geopolitinės dinamikos: kovos dėl Arkties, dar vieno XXI a. „didžiojo žaidimo“, kuris jau vyksta.

Kad rimtai dalyvautų šiame žaidime, JAV tikrai nereikia fiziškai kontroliuoti Grenlandijos. Pagal 1951 m. sutartį su Danija jos jau turi didelę įtaką saloje: Vašingtonas yra atsakingas už Grenlandijos gynybą ir valdo didelę Pituffiko kosminę bazę (buvusi Thule oro bazė), kuri yra pagrindinis priešraketinės gynybos elementas.

Mėginimai išplėsti šį karinį dalyvavimą nesulauks didelio Danijos pasipriešinimo, atsižvelgiant į jos atlantinę orientaciją ir didelį atsargumą Rusijos atžvilgiu. Nepriklausoma Grenlandija būtų dar palankesnė JAV reikalavimams – priešingai nei premjero patikinimai, kad jo šalis „neparduodama“.

Trumpai tariant, atrodytų tuščios D. Trampo kalbos apie karinį įsikišimą neturėtų niekam apdumti akių dėl labai realaus fakto, kad Arktis netrukus taps Amerikos ir Kinijos-Rusijos priešpriešos židiniu. Tačiau ši retorika yra savaip naudinga, nes atskleidžia naujosios administracijos užsienio politikos kursą.

Kartu su kitais ekspansionistiniais pareiškimais dėl Panamos kanalo ir net Kanados – tai yra bandymas sustabdyti Amerikos pasaulinio statuso nuosmukį ir išspręsti neįtikėtiną imperijos persitempimo problemą.

Visa tai leidžia manyti, kad JAV prioritetai bus įvertinti naujai ir bus pereita prie lankstesnės „kontinentinės“ strategijos – savotiškos Monroe doktrinos peržiūros, kuria siekiama atkurti visišką hegemoniją toje srityje, kurią ji laiko savo natūralia įtakos sfera (t. y. Šiaurės ir Pietų Amerikoje ir Šiaurės Atlante).

Toks požiūris galėtų užtikrinti pusiausvyrą tarp imperialistinių tendencijų, kurios vis dar stiprios Amerikos elite (ir nėra svetimos pačiam D. Trampui), ir „realistiškesnio“ daugiapolės pasaulio dinamikos supratimo.

Tai taip pat paaiškina, kodėl įžūlūs D. Trampo siekiai Grenlandijoje sulaukė atgarsio tarp kai kurių Rusijos komentatorių. Pavyzdžiui, televizijos ekspertas Sergejus Michejevas teigė, kad D. Trampo retorika atitinka „amerikietišką mąstyseną“, kurią jo pirmtakai bandė „užmaskuoti ir paslėpti“. „D. Trampas tiesiog atviru tekstu sako: mes esame viskas, o jūs – niekas“, – pažymėjo S. Michejevas. – Tai ypač iškalbinga tuo, kad tai įvaro pleištą tarp jo ir Europos, griauna pasaulio architektūrą ir atveria tam tikras galimybes ir mūsų užsienio politikai.“

Jis padarė išvadą, kad jei D. Trampas tikrai nori sustabdyti Trečiąjį pasaulinį karą, išeitis paprasta: padalyti pasaulį į įtakos sferas.

Įtakingas Sankt Peterburgo valstybinio universiteto mokslininkas Stanislavas Tkačenka taip pat pritarė tokiai retorikai ir sakė, kad Rusija turėtų „padėkoti Donaldui Trampui, kuris moko mus naujos diplomatinės kalbos. Tai yra, sakyti viską taip, kaip yra. Mes negalime padalyti pasaulio kaip obuolio, bet tikrai galime apsibrėžti tas jo dalis, kuriose mūsų interesai yra besąlygiški“, – aiškino jis.

Visus šiuos pareiškimus galima atmesti kaip pageidavimus, nes juose neatsižvelgiama į padidėjusią karinės įtampos riziką tose vietose, kur susiduria įtakos sferos – kaip jau vyksta Arktyje.

Be to, JAV ir Rusijos santykiams tiesioginę įtaką daro konflikto Ukrainoje, kur tebėra didelių kliūčių ilgalaikei taikai, trajektorija. Tačiau D. Trampo pastabos leidžia įžvelgti, kaip toliau gali vystytis įtampa tarp JAV ir Rusijos (pridurkime: ir Kinijos), jei ji nesumažės.

Žinoma, pasaulis, kuriame silpnesnės šalys yra tik pėstininkai, kuriuos „taikiai“ turi pasidalyti imperinės galybės, – darant prielaidą, kad einame būtent tokia kryptimi, – vargu ar atitinka daugumos žmonių įsivaizdavimą apie daugiapolę santvarką.

Be to, tai visai ne ta tvarka, kuriai, kaip manoma, pritaria Rusija ir Kinija, todėl lieka atviras klausimas, kaip jos gali reaguoti į D. Trampo žingsnius.

Tačiau viena pasaulio dalis – Europa – tebėra nerimą keliančiai nepasirengusi plaukti šiais neramiais politiniais, intelektualiniais ar psichologiniais vandenimis. Pasaulyje, kuris pasirengęs pasidalyti į įtakos sferas, kuriose dominuoja JAV, Rusija ir Kinija, Senajam pasauliui gresia perspektyva tapti geopolitiškai dar silpnesniam ir pažeidžiamesniam nei dabar.

Ir vis dėlto jis ir toliau desperatiškai laikosi transatlantinių santykių mito, nors Amerika akivaizdžiai nepaiso jo suvereniteto ir gerovės. To paties Trampo pasamprotavimai Grenlandijos atžvilgiu yra akivaizdus pavyzdys.

Tikrai skaudi ironija ta, kad pasidavusi JAV ir pradėjusi kovoti su įsivaizduojama Rusijos grėsme, Europa staiga atrado, kad vienai iš jos teritorijų grėsmę kelia ne Rusija, o pačios JAV.

Straipsnio autorius, Thomas Fasi yra apžvalgininkas ir vertėjas. Jis yra knygos „Kovido konsensusas“ (The Covid Consensus), kurią parašė kartu su Toby Greenu, autorius.