infa.lt

Donaldas Trampas Respublikonų suvažiavime Milvokyje 2024 m. liepa

Kai JAV 47-uoju prezidentu bus inauguruotas Donaldas Trampas (Donald Trump), šalis ir pasaulis taps visai kitokie.

Donaldas Trampas tapo pirmuoju JAV prezidentu nuo 1893 m. Groverio Klivlendo laikų, kuris buvo perrinktas pralaimėjęs ankstesnius rinkimus. Ir jis yra tik antrasis respublikonas, pilnai laimėjęs visuotinį balsavimą per 36 metus, rašo „Politico“ leidinio autorius Ivo Daalderis.

Donaldas Trampas laimėjo triuškinančia persvara. Jis padėjo respublikonams perimti Senato kontrolę ir gali padėti jiems išlaikyti Atstovų Rūmus – taip užtikrinant vienos partijos kontrolę visose trijose valdžios šakose.

Jis pagrįstai gali teigti turįs mandatą įgyvendinti visą politiką, apie kurią kalbėjo.

„Valdysiu vadovaudamasis paprastu šūkiu“, – pareiškė jis savo pergalės kalboje. „Pažadai duoti, pažadai – ištesėti.“

Ir jis davė daug pažadų.

D. Trampas taps „diktatoriumi“ jau pirmąją dieną. Jis deportuos 15 mln. ar daugiau nelegalių imigrantų. Jis panaudos kariuomenę prieš savo kritikus. Jis persekios žiniasklaidą ir Teisingumo departamentą, įves lojalumo testą valstybės tarnautojams ir nutrauks federalinį baudžiamąjį persekiojimą dėl savo ankstesnio elgesio.

Visą tą laiką jį saugos Aukščiausiasis Teismas, kuris jau nusprendė, kad prezidentas negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už savo „oficialius veiksmus“.

Abejotina, rašo autorius, kad dauguma amerikiečių iš tikrųjų balsavo už šiuos pažadus. Daugumą balsuoti už žmogų, kuris melavo, kad pralaimėjo rinkimus, skatino maištą ir buvo teisiamas už 34 nusikaltimus, veikiau paskatino tos pačios nuotaikos prieš valdžią, kurios šiemet nuvertė daugybę vyriausybių visame pasaulyje.

Nuo Didžiosios Britanijos iki Pietų Afrikos Respublikos, nuo Indijos iki Prancūzijos rinkėjai nubaudė savo lyderius per rinkimus.

Dabar ši prieš valdžią nusiteikusi banga nusirito į JAV, kur ją pirmiausia skatina infliacija ir nekontroliuojama imigracija.

Daugiau nei pusė dabartinių JAV gyventojų gimė po paskutinio didelio infliacijos protrūkio, kuris buvo septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Iki šiol jie niekada nepatyrė būsto, maisto produktų ir kitų prekių kainų šuolių.

Pridėkime prie to bendrą pojūtį, kad imigracija tapo nekontroliuojama, ir daugelis jų tiesiog balsavo už tai, kad išvarytume iš šalies [vadovus] nevykėlius.

Jiems nebūtinai patinka D. Trumpas ir nebūtinai jie sutinka su jo politika, bet jie nori pokyčių.

Tačiau rinkimai turi pasekmių. O D. Trampo sugrįžimas į valdžią turės didelių pasekmių JAV ir visam pasauliui. Jau seniai nerimauju dėl to, kokį poveikį jo perrinkimas turės Amerikos demokratijai, ir niekas dėl šio rezultato manęs nedžiugina.

Aš, pavyzdžiui, tikiu, kad D. Trampas ketina laikytis savo pažadų – visų savo pažadų.

Taip pat nerimauju dėl to, ką tai reiškia likusiam pasauliui. Per savo pirmąją kadenciją D. Trampas aiškiai parodė, kad jis nesutinka su Vašingtono lyderystės vaidmeniu pasaulyje, kaip tai darė jo pirmtakai. Jis netiki lyderyste – jis tiki, kad būtina laimėti.

Tačiau nuo 1945 m., pasaulis, kokį jį pažįstame, daugiausia buvo kuriamas remiantis Amerikos lyderystės idėja – Pax Americana, kuri siekė atgrasyti priešus ir nuraminti draugus; kurti gerovę atveriant rinkas ir skatinant laisvą prekių, kapitalo, žmonių ir idėjų judėjimą; ginti laisvę, demokratiją ir teisinę valstybę.

Būtent dėl šios pasaulinės lyderystės buvo sukurtas NATO ir kiti aljansai, padėta atkurti pokario Europą ir Aziją, atverta prekyba sudarant Bendruosius susitarimus dėl muitų tarifų ir prekybos bei sukuriant Pasaulio prekybos organizaciją.

Amerikos priešai ilgai priešinosi šiam išskirtiniam pasauliniam vaidmeniui, tačiau Sovietų Sąjunga pasidavė savo vidiniams prieštaravimams, o Kinija galiausiai suprato, kad turi integruotis į pasaulinę ekonomiką, norėdama ištraukti savo piliečius iš skurdo.

Viso to fone, Maskva ir Pekinas ilgą laiką kentė Vašingtono lyderystę ir pastarąjį dešimtmetį stengėsi jai pasipriešinti ir ją pakenkti.

Dabar jų norai gali išsipildyti.

D. Trampas nėra suinteresuotas palaikyti Pax Americana taip, kaip tai darė jo 14 pirmtakų. Jis ilgą laiką aljansus laikė apsauginiu reketu, esą JAV partnerystės vertė yra tai, kiek už ją sumokama, o ne taika ir saugumas, kuriuos ji užtikrina.

Jis netiki prekyba ar atviromis rinkomis, o pasisako už tai, kad į JAV importuojamoms prekėms būtų taikomi gniuždantys muitai – iki tokio lygio, koks paskutinį kartą buvo nustatytas 1930 m. – net jei visi ekonomistai mano, kad tai atneš ekonominę katastrofą.

Ir toli gražu nerodo susidomėjimo demokratijos ir teisinės valstybės gynimu, bet labai žavisi ir ieško bendrų reikalų su stipriaisiais vyrais, kurie priešinasi visam tam.

Pasak autoriaus, Pax Americana pabaiga turės gilių pasekmių:

Europos saugumo aplinka bus visiškai pakeista. Rusijos įsiveržimas į Ukrainą jau parodė, kaip kvaila pasikliauti pigiomis rusiškomis dujomis, siekiant aprūpinti ekonomiką energija.

Kinijos posūkis į didesnį ekonominį savarankiškumą sukėlė rimtų abejonių dėl to, ar galima pasikliauti augimu, kurį lemia eksportas į jos augančią rinką. O dabar, kai JAV nusigręžia nuo aljansų, žemynas bus priverstas rimtai susirūpinti savo gynyba.

Žinoma, ar jie tai padarys, priklausys nuo jų pačių, tačiau vargu ar Vašingtonas jiems labai padės.

Tuo tarpu Azijoje šalys, gyvenančios vis agresyvesnės ir ambicingesnės Kinijos šešėlyje, turės apsispręsti, ar jos ieškos naujų būdų atsverti didėjančią Pekino galią, ar glaudžiau su ja susivienyti.

O daugelis pasaulio pietų šalių trumpuoju laikotarpiu galės džiaugtis didesne manevravimo laisve – nors jos taip pat gali susidurti su staiga padidėjusiais Kinijos ir Rusijos reikalavimais joms.

Pax America oficialiai baigsis 2025 m. sausio 20 d., kai JAV 47-uoju prezidentu bus inauguruotas Donaldas J. Trumpas. Šalis ir pasaulis dėl to labai pasikeis, sielvartauja straipsnio autorius.

Autorius, Ivo Daalderis, buvęs JAV ambasadorius prie NATO, yra Čikagos pasaulinių reikalų tarybos generalinis direktorius ir savaitinės tinklalaidės „World Review with Ivo Daalder“ vedėjas. Jis rašo POLITICO rubriką „Across the Pond“.