infa.lt

REUTERS

Bažnyčios konservatoriai ir liberalai aršiai ginčijasi dėl pontifiko siūlomų reformų.

VATIKANAS – Popiežius Pranciškus trečiadienį pradėjo paskutinį didžiulio teologinio eksperimento etapą, kuris tapo jo progresyvaus palikimo lakmuso popierėliu, rašo „Politico“ leidinys.

Tačiau ir liberalai, ir konservatoriai jau dabar yra nepatenkinti.

Popiežiaus organizuojamame „Sinode dėl sinodiškumo“, 368 delegatai iš viso katalikiškojo pasaulio susirinks už uždarų durų Vatikane, kur mėnesį diskutuos apie Bažnyčios ateitį.

2021 m. inicijuotas sinodas yra Pranciškaus ilgalaikių pastangų kulminacija, siekiant įtraukti eilinius tikinčiuosius į svarstymus svarbiausiais tikėjimo klausimais, kuriuose paprastai dominuoja įtakingi dvasininkai.

Teoriškai sinodo – savotiško popiežiaus patariamojo organo, į kurį Pranciškus įtraukė moteris ir ne dvasininkus – išvados gali būti įtrauktos į kanonų teisę, tūkstantmečius gyvuojančią doktriną, kuria vadovaujasi katalikybė.

Tai pakurstė progresyvistų viltis, kad šis forumas įtrauks Bažnyčią į šiuolaikiškumą ir įtvirtins Pranciškaus kaip „didžiojo reformatoriaus“ reputaciją po skandalų dažnai temdyto popiežiavimo.

Tačiau tik nedaugelis tiki, kad šis žingsnis bus sėkmingas ar sumažins skaudžius nesutarimus pasaulinėje Bažnyčioje.

Ypač liberalių pažiūrų katalikai jau laukia būsiantys nuvilti.

Šių metų pradžioje popiežius sužadino nusivylimą, kai atskleidė, kad daugelis opių klausimų, kurie buvo aptarti 2023 m. asamblėjos pirmajame etape, bus išbraukti iš šių metų darbotvarkės.

Tokios temos, kaip LGBTQ+ įtrauktis ir moterų šventinimų galimybė, bus perduotos „studijų grupėms“, atidėtos iki kitų metų birželio ir svarstomoms teologų, dirbančių atidžiai prižiūrint Vatikanui.

Tuo tarpu kitos svarbios temos, tokios kaip kunigų skyrimas – pagrindinis klausimas tarp aktyvistų, siekiančių sukurti griežtesnę apsaugą nuo vaikų išnaudojimo, – buvo atidėtos vėlesniam laikui, po suplanuotų debatų apie skirtumą tarp „konsultacijų ir svarstymų“ ir tikrąją „sinodalumo“ reikšmę.

Tarsi norėdamas iš pat pradžių nuslopinti viltis, pats Pranciškus trečiadienio rytą per įžangines Mišias prie Šventojo Petro bazilikos pabrėžė, kad dalyviai turėtų vengti laikyti tai priemone savo asmeninėms darbotvarkėms primesti.

„Priešingu atveju užsidarysime kurčiųjų dialoguose, kurių dalyviai sieks įgyvendinti savo reikalus ar darbotvarkes, nesiklausydami kitų“, – sakė jis.

Tuo tarpu progresyvus leidinys „New Ways Ministry“ pažymėjo, kad LGBTQ+ katalikai toje pačioje ceremonijoje vykusiose aukščiausių kardinolų kalbose nebuvo paminėti vardais, nors buvo paminėti smurtą patyrę asmenys, migrantai ir moterys.

Niekas nėra patenkintas

Popiežius jau seniai kaltinamas tuo, kad prieš pradėdamas dideles reformas, jų atsisako arba įgyvendina jas savo paties sumišusiomis sąlygomis.

Vienas iš pavyzdžių – lytiškumas. Nors savo pontifikatą jis pradėjo nuo ugningos visuotinės tolerancijos platformos, jis dažnai nusileisdavo konservatorių spaudimui, ypač šiais metais sušvelnindamas svarbią deklaraciją dėl tos pačios lyties asmenų palaiminimo.

Jo paties pozicija šiuo klausimu buvo dar labiau sumaišyta birželio mėnesį, kai jis buvo pagautas – du kartus – privačiai vartojantis homofobišką įžeidimą „frociaggine“.

Kai kurie sako, kad senstančiam popiežiui iš esmės neįdomūs progresyvūs šūkiai ir kad „Sinodas dėl sinodiškumo“ yra tik simbolinis valdžios perdavimas eiliniams tikintiesiems, kaip, kritikų teigimu, buvo ankstesnių sinodų atveju.

Keletas Pranciškaus sąjungininkų anksčiau šiais metais sakė POLITICO, kad sinodo tikslas – labiau puoselėti įtraukimo kultūrą, o ne įgyvendinti konkrečias reformas.

„Tai paskutinis mirštančios Bažnyčios, kuri vis dar labai viduramžiška, atodūsis“, – sakė vienas su popiežiaus Pranciškaus mąstymu susipažinęs asmuo, kuriam buvo suteiktas anonimiškumas, kad galėtų kalbėti atvirai. „Idėja yra tokia: „Mes vis dar galime atsispirti modernybei, jei retoriškai pritarsime tam, ką jie sako, iš tikrųjų tam atsispirdami“.

Kiti sako, kad diskusijų laukas susiaurėjo iki beprasmybės.

„Atsižvelgiant į tai, kad Sinodo tikslas – plėtoti bendravimo, įžvalgumo ir sprendimų priėmimo procesus Bažnyčioje, būtų keista, jei iš jo kiltų kas nors esminio – LGBTQ+ ar kitais klausimais“, – sakė Cristina Traina, progresyvi aktyvistė ir Fordhamo universiteto religijos docentė.

„Atrodo, kad LGBTQ+ klausimai galėjo būti permesti į komitetą, sprendžiantį prieštaringus klausimus“, – pridūrė ji. „Kyla klausimas, ar bus rimtai bandoma juos spręsti, ar tai yra atvejis, kai klausimas išsiunčiamas į komitetą numirti, panašiai kaip moterų diakonių klausimas?“

Tuo tarpu konservatoriai nerimauja dėl visiškai priešingo dalyko.

Prieš pat praėjusių metų sesijas išleistoje brošiūroje teologai Julio Loredo de Izcue ir José Antonio Ureta „Sinodą dėl sinodiškumo“ apibūdino kaip popiežiaus bandymą į Bažnyčios doktriną prakišti politiškai korektiškas idėjas.

Jų teigimu, renginio organizatorių vartojama kalba buvo kupina „senovinių klaidų ir erezijų“, „bandant mus įtikinti, kad erezijų ir amoralumo priėmimas nėra nuodėmė, o veikiau atsakas į Šventosios Dvasios balsą“.

Net ir atidėjus didžiųjų progresyvių klausimų svarstymą, kai kurie konservatoriai vis dar pyksta.

Vokietijos kardinolas Gerhardas Miuleris (Gerhard Müller), katalikų konservatorių sunkiasvoris, praėjusią savaitę pareiškė, kad asamblėjos atidarymo ceremonija, kurioje išvardytos kelios naujos nuodėmės rūšys, buvo „vokistų ir gender ideologijos kontrolinis sąrašas“.

Vis dėlto, po praėjusių metų sesijų, konservatyvioji perspektyva iš esmės nugalėjo progresyvųjį idealizmą. Galutinėje ataskaitoje LGBTQ+ klausimai buvo nustumti į šalį, joje tik prabėgomis užsimenama apie „žmones, kurie jaučiasi atstumti ar išstumti iš Bažnyčios dėl savo santuokinio statuso, tapatybės ar seksualumo [ir] … prašo būti išklausyti ir palydėti“.

Tai buvo tokia miglota kalba, kuri, kaip įprasta, erzino beveik visus, neslepia apmaudo „Politico“.