infa.lt

Tradiciškai mokslas gyvybės atsiradimo Žemėje paslaptį aiškina mūsų planetos fiziniu ir cheminiu unikalumu. Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad gyvybės atsiradimo galimybių gali būti nesuskaičiuojama daugybė.

Vien cheminių reakcijų nepakanka, kad kažkas negyvo taptų gyvybe. JAV ir Vokietijos mokslininkų grupė susistemino alternatyvias mokslines hipotezes ir padarė išvadą, kad gyvybei atsirasti nereikia jokių ypatingų sąlygų.

Šiandien vienu svarbiausių gyvo organizmo kriterijų laikoma adaptyvioji funkcija – gebėjimas biologiškai keistis, vystytis arba, kitaip tariant, spręsti problemas. Tačiau prisitaikomoji funkcija gali būti ne tik gyvybės, bet ir gyvybės atsiradimo sąlyga.

Toks požiūris iš esmės keičia mūsų supratimą apie visatą. Tuomet gyvybė nustoja būti chemijos ir fizikos sąveikos rezultatu ir tampa labiau išskaičiavimų procesu.

Šias idėjas išsakė senovės graikų gamtos filosofai ir Aristotelis, į savo kosmogenezės sampratą įtraukę hilemorfizmo sąvoką, t. y. formos viršenybę materijos atžvilgiu. Po 2000 metų šios idėjos įgavo Darvino evoliucijos teorijos pavidalą.

XIX a. gamtininkai nustojo apibrėžti organizmus pagal jų materialias sudedamąsias dalis ir pradėjo nagrinėti jų adaptacines funkcijas, t. y. kaip jie sprendžia problemas.

O 1930-aisiais Turingas pirmasis sujungė senovės graikų idėjas su skaičiavimo teorija, remdamasis Babbage’o darbais. Tiuringui nerūpėjo, iš kokios medžiagos pagamintos skaičiavimo mašinos, jei tik jos galėjo teisingai rašyti, skaityti ir saugoti informacijos bitus.

Todėl jo abstraktų skaičiavimo modelį galima suprasti kaip gyvybės teoriją. Ir viename, ir kitame yra minimalus algoritmų rinkinys, palaikantis prisitaikymo funkciją, padedančią materijai – nuo cheminių medžiagų iki puslaidininkių – apdoroti duomenis.

Per pastaruosius 60 metų buvo pasiūlyta daug hipotezių, kurios aiškina gyvybę kitaip nei mokykliniai vadovėliai. Deividas Krakaueris ir Krisas Kemperis iš Santa Fė instituto (JAV) pabandė jas sugrupuoti ir išskyrė tris kategorijas, kurias pavadino „Tronu“, „Golemu“ ir „Maupertuisu“.

„Trono“ hipotezė teigia, kad gyvybę galima sumodeliuoti programa, neatsižvelgiant į Žemėje esančias materialias sąlygas.

„Golemo“ hipotezės teigia, kad gyvybę galima susintetinti naudojant įvairias medžiagas. O jei pirmosios dvi kategorijos yra teisingos ir gyvybės neriboja unikalios Žemės cheminės sąlygos, gauname „Maupertuis“ tipo hipotezę, radikaliausią iš trijų. Ji nagrinėja pagrindinius dėsnius, lemiančius sudėtingų skaičiavimo sistemų kilmę.

Šios kategorijos hipotezės rodo, kad išsivysčiusios materijos atsiradimą lemia paslėpti principai, kurie pranoksta dabartinį fizikos ir chemijos supratimą. Galbūt už gyvybės, kaip sudėtingos skaičiavimo sistemos, atsiradimo slypi ne tik prisitaikymas.

Kas, jei už prisitaikymų grandinės slypi bandymas išspręsti tam tikrą visiems organizmams bendrą problemą – kaip greičiau pasiekti termodinaminę pusiausvyrą. Kitaip tariant, kaip efektyviau apdoroti energiją.

2005 m. neurologas Karlas Fristonas (Carl Friston) padėjo pagrindą Maupertuiso kategorijos hipotezėms, pasiūlęs laisvosios energijos principą. Jis plėtoja Bajeso statistikos ir statistinės mechanikos idėjas, skirtas bet kokiam mokymosi ar prisitaikymo procesui aprašyti, nesvarbu, ar tai būtų žmogaus, ar kita gyva sistema.

Fristono nuomone, laisvoji energija atsiranda dėl skirtumo tarp prognozės, kurią organizmas daro apie aplinką, ir rezultato. Kuo didesnis skirtumas, tuo didesnė laisvoji energija. Taigi gyvoji sistema – tai bet kokia dinaminė sistema, kuri geba sumažinti laisvąją energiją arba neapibrėžtumą.

Jei priimtume šią hipotezę, tektų pripažinti, kad gyvybė gali atsirasti bet kur ir be didelių pastangų, rašo „Aeon“ leidinys..

Netgi tokie generatyviniai modeliai kaip „ChatGPT“ gali sukurti gyvybės formas, nes jie geba atlikti veiksmus pasaulyje, suvokti atsiradusius pokyčius ir išmokti naujų dalykų, kad sumažintų laisvąją energiją.