infa.lt

AP Photo/Daniel Cole

Olimpinių žaidynių atidarymas buvo tikras vaidinimas Antikristui, rašo „The European Conservative“ leidinys. Prancūzijos elitas spartina Vakarų kultūros naikinimą, teigia straipsnio autorius Rodas Dreheris. Jų apsėdimas androginija ir transseksualumu yra civilizacijos žlugimo ženklas, pažymi jis.

Paryžiaus olimpinių žaidynių uvertiūra tapo teatralizuotas spektaklis šlovinant Antikristą.

Tarptautinis olimpinis komitetas atlieka išsamų tyrimą dėl šventvagiškos Paryžiaus žaidynių atidarymo ceremonijos. Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK) atsiprašė dėl šio incidento ir pašalino (užblokavo) minėtą vaizdo įrašą iš savo „YouTube“ kanalo.

Elitas nori ištrinti iš pasaulio televizijos žiūrovų atminties tai, ką jie matė praėjusį penktadienį: įžūlią Jėzaus Kristaus Paskutinės vakarienės parodiją, kurioje mokinius vaizdavo transvestitai, o mūsų Viešpatį – bio-pozityvi lesbietė didžėja Barbara Butch. „O taip, tegyvuoja naujasis gėjų testamentas!“ – vėliau parašė ji „Instagram“ tinkle.

Norėdami pabrėžti šį faktą, prancūzai „gyvąjį paveikslą“ pavadino „La Cène Sur Un Scène Sur La Seine“ kalambūru, kuris reiškia „ant Senos kranto inscenizuota Paskutinė vakarienė“.

Karikatūriškai šėtoniškoje šventėje buvo vaizduojamas geidulingas smurfas Dionizo pavidalu kaip šventvagiška Eucharistija – galbūt tai buvo pašaipi, nepadori nuoroda į Dionizą iš Paryžiaus, III a. kankinį ir Prancūzijos sostinės globėją. „Associated Press“ šiuo klausimu rašė, kad graikų vyno dievas rodė į savo penį ir dainavo prancūziškai: „Kur tu slepi savo revolverį, kai esi nuogas?“

Prancūzų teatro režisierius ir atviras homoseksualas Thomas Jolly, sugalvojęs šią vulgarią bjaurastį, sakė: „Nesiekiau sabotuoti, išjuokti ar šokiruoti. Labiau už viską norėjau perteikti meilės ir įtraukties, o ne susiskaldymo žinią“.

Kažkas pakankamai kvailas, kad tuo patikėtų, bet tik ne Prancūzijos radikalių kairiųjų lyderis ir antiklerikalas Jeanas-Lucas Mélenchonas. Savo tinklaraštyje jis pasmerkė šį skandalingą renginį, pavadinęs jį tautos gėda.

„Tą vakarą kreipėmės į visą pasaulį, – rašė Mélenchonas. – Kiek tarp milijardo planetos krikščionių yra gerų ir sąžiningų žmonių, kuriems tikėjimas padeda gyventi ir kurie žino, kaip padėti žmonėms nepridarant jiems rūpesčių?“

Thomas Jolly pamynė krikščionių padorumą, gerai suprasdamas apie savo poelgio prasmę. Tas pats pasakytina ir apie TOK bei visą Prancūzijos vyriausybę, kuri pritarė šiam renginiui.

Neįsivaizduojama, kad ši šlykšti LGBT parodija į krikščionybę nesulaukė pritarimo aukščiausiu lygiu. Paryžiui buvo suteikta galimybė pasirodyti pasauliui ir jis niekada nebūtų rėmesis atsitiktinumu.

Pasaulis pamatė nuodėmingą homoseksualų siautėjimą ir krikščionims šventų dalykų trypimą. Prancūzijos elitas visai planetai aiškiai parodė, kad aukština gėjus, transseksualus, seksualinius ekscesus ir šventvagystes. Paryžiaus olimpinių žaidynių uvertiūra buvo Antikristui skirtas teatro spektaklis.

Kaip pažymėjo daugelis apžvalgininkų, šie drąsuoliai niekada nebūtų to padarę musulmonų atžvilgiu. Skubu pridurti: jie to nedarytų! Tiesiog Prancūzija iki ausų įsivėlusi į kultūrinį karą tarp islamo ir Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės šalininkų, kuris nulems šalies ateitį.

Jau daugelį metų valdžios institucijos perspėja, kad ši kova gali lengvai peraugti į pilietinį karą. Ir vis tiek degradavęs Prancūzijos elitas pasiryžęs paspartinti Vakarų civilizacijos sunaikinimą. Prieš kelis dešimtmečius socialinė kritikė ir lesbietė Camille Paglia perspėjo kolegas gėjus, kad jie nesiimtų neapgalvotų išpuolių prieš religiją.

Pasak jos, homoseksualumas klesti tik išsivysčiusioje kultūroje, o Bažnyčia yra kultūros pamatas, patinka tai kam nors ar ne. Taigi puldami kultūros institucijas (įskaitant religiją) gėjai sabotuoja savo pačių ateitį.

2016 m. Paglia kalbėjo idėjų festivalyje Jungtinėje Karalystėje, sakydama, kad Vakarų apsėdimas androginija ir transseksualumu yra civilizacijos žlugimo pradžios ženklas. „Tokie dalykai istorijoje kartojasi.

Žmonės, gyvenantys tokiais laikais, jaučiasi itin rafinuoti ir kosmopolitiški, nors iš tikrųjų jie simbolizuoja kultūrą, kuri nustojo tikėti savimi. Tai savo ruožtu gimdo žmones, įsitikinusius herojiško vyriškumo galia, kitaip tariant, barbarus.“

Niekas nekovos su šiuolaikiniais „barbarais“ dėl to, kad apgintų civilizaciją, kuri iškrypėlius iškelia į simbolinę viršūnę. Paprastas prancūzas eitų kovoti už Švenčiausiąją Mergelę Mariją, Respublikos simbolį Marianą ir net Brigitą Bardot. Bet už Barbarą Butch?

Prašau jūsų. Simbolizmas visada svarbus. Nacionaliniai simboliai sutelkia ir skelbia, kaip tauta mato save ir kaip ji nori, kad ją matytų kiti. Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas, kalbėdamas apie nevykusią Paryžiaus olimpiados atidarymo ceremoniją, su pašaipa pastebėjo: „Juk kiekviena šalis turi teisę visiems parodyti savo tikrąjį veidą; tai mes konkrečiai ir matėme.“

Šiuo momentu įdomu sugretinti du miestus – Budapeštą ir Paryžių – ir dvi upes – Dunojų ir Seną. Kiekvieną rugpjūčio 20 d., per nacionalinę karaliaus Stepono šventę, Orbano vyriausybė rengia fejerverkų ir dronų šou virš Dunojaus, kurie išsirikiuoja milžiniško kryžiaus forma.

Palyginkite tai su šventvagiška Paskutine vakariene ant tilto per Seną, kurioje Kristaus vaidmenį atlieka nutukusi lesbietė ir ją supantys besimaivantys transvestitai.

Taip, Vengrija nėra tokia religinga, kaip gali pasirodyti dėl savo „kabančio šviesos kryžiaus“. Ir Prancūzija, šiaip ar taip, toli gražu nėra LGBT šlovinančių piktžodžiautojų šalis.

Svarbiausia, ką šių šalių vyriausybės laiko pagrindinėmis savo tautų vertybėmis ir kokių tikslų jos siekia.

Prancūzijoje, kaip ir daugelyje kitų Vakarų šalių, atsakymas tas pats: inversija. Būtent tai turi omenyje kritinės teorijos tyrinėtojai, kai kalba apie ko nors „iškreipimą“.

Tai yra visko apvertimas aukštyn kojomis, kurį mūsų valdantysis ir kultūrinis elitas padarė su Vakarų civilizacijos vertybėmis. Mums sakoma, kad reikia įvairovės, o tai reiškia, kad visi, kurie nesutinka su progresyviomis pažiūromis, turi būti baudžiami.

Mums sakoma, kad reikia lygybės, o tai reiškia, kad dauguma turi susitaikyti su savo nuolatiniu antrarūšiu statusu ir visu su tuo susijusiu pažeminimu.

Mums sakoma, kad reikia inkliuzyvumo (įtraukties), o tai reiškia, kad krikščionys, baltaodžiai ir vyrai lieka nuošalyje.

Be to, inversijos šalininkai siekia, kad likusieji visiškai nenormalius dalykus laikytų normaliais. Kaip manote, kas slypi už Demokratų partijos siekio, kad kandidatas į JAV viceprezidentus J. D. Vance atrodytų „keistai“?

Jis yra paprastas baltasis vyras, karo veteranas, kilęs iš paprastos šeimos Amerikos kaime. Natūralu, kad „rasinių riaušių partija“, suteikianti vyrams galimybę naudotis moterų tualetais, remianti transvestitus karių tarpe ir lyties keitimą vaikams, per žiniasklaidą Vance pavers ekscentrišku personažu.

Tikėtina, kad Thomas Jolly iš tiesų tiki, jog Paryžiuje surengė „įtraukų“ spektaklį. Kairiajam elitui žmonės, nepanašūs į juos pačius, neegzistuoja, nebent tamsių ir pavojingų „kitokų“, kuriuos reikia nugalėti, statusu.

Jų veidmainiškas tikėjimas savo teisumu dažnai neleidžia jiems pamatyti realaus pasaulio. Nuo B. Obamos administracijos laikų, Jungtinės Amerikos Valstijos LGBT teisių puoselėjimą pavertė kertiniu užsienio politikos akmeniu.

Šalis naudojo švelniąją galią, kad įbaugintų kitaminčius ir priverstų kitas šalis pripažinti tai, kas prieštarauja jų giliems moraliniams įsitikinimams.

Šios dienos greitai eina į pabaigą. Kaip Viktoras Orbanas pažymėjo savo metinėje kalboje Tusvanos studentų festivalyje, kova su LGBT ekstremizmu, kaip tai daro Rusija, yra minkštosios galios forma, kuri daro poveikį šalims, siekiančioms materialinės pažangos už Vakarus apėmusio nuosmukio ribų.

Beveik 30% 18-26 metų amžiaus amerikiečių moterų save laiko LGBT, t. y. tris kartus daugiau nei vyrų. Neseniai atlikta „Gallup“ apklausa parodė, kad aiški dauguma 18-29 metų amžiaus amerikiečių (56%) save laiko kintančios lyties asmenimis.

Tai nestebina, atsižvelgiant į tai, kad jų kartai mokyklose ir populiariojoje kultūroje darė įtaką woke ideologai – dažnu atveju per tokius įvykius kaip Paryžiaus olimpinių žaidynių atidarymas.

Tai paties geriausio vaisingumo amžiaus moterys, sulaukusios pilnametystės kultūroje ir civilizacijoje, kuri įžengia į pražūtingą mažėjančio gimstamumo sūkurį. Nė viena normali šalis negali leisti, kad jos jaunimas būtų paveiktas šio psichinio viruso. Tačiau, gali būti per vėlu.

Harvardo sociologas Carlas Zimmermanas savo klasikinėje 1947 m. knygoje „Šeima ir civilizacija“ rašė apie tai, kaip šeimos formų kaita paveikė Romos ir Graikijos imperijų likimus. Jo istoriškai pagrįsta sociologinė analizė parodė, kad prieš civilizacijos žlugimą žlugo šeimos, išsigimė seksualiniai įpročiai, išaugo androginija ir homoseksualumas.

Zimmermanas rašė „aukso amžiaus“, kaip šiandien sakoma Vakaruose, pradžioje. Prancūzijoje prasidėjo „šlovingieji trisdešimt metų“, kai sparčiai augo pokario ekonomika, o Jungtinėse Amerikos Valstijose prasidėjo Amerikos amžius.

Tačiau jau tada sociologas sugebėjo įžvelgti tam tikrą dėsningumą: „Vienintelis dalykas, kuris atrodo neabejotinas, yra tai, kad tai dar vienas akivaizdus šeimos griūties laikotarpis, kai civilizacija savo viduje kenčia dėl to, kad trūksta elementaraus tikėjimo tomis jėgomis, kurios verčia ją funkcionuoti“.

Stebėdamas žeminančią ceremoniją Paryžiuje, kurioje buvo aukštinamas seksualinis nuodėmingumas ir karaliaus žudymas, prisiminiau filosofės Hannah Arendt žodžius, kad nekontroliuojamas smurtas padėjo pamatus XX a. totalitarizmui:

„Elitas visai neprieštaravo sumokėti civilizacijos sunaikinimo kainą už malonumą matyti, kaip tie, kurie praeityje buvo atstumti, jėga kloja kelią į šią visuomenę“.

Penktadienio akcija Paryžiuje buvo transliuojama per televiziją visam pasauliui kaip pasityčiojimas iš vieno pagrindinių Vakarų civilizacijos simbolių, Prancūzijos nacionalinio charakterio išraiška. Žodžio „simbolinis“ etimologinė priešingybė yra „demoniškas“.

Išvadas darykitės patys. Tačiau nepamirškite šio įvykio simbolikos, nes praėjus vos kelioms valandoms po atidarymo ceremonijos 18-ajame Paryžiaus rajone buvo nutrauktas elektros energijos tiekimas.

Apšviesta liko tik bazilika Sacré-Coeur, pastatyta XIX a. kaip kompensacija už revoliucijos nusikaltimus. Šviesa šviečia net tamsoje, ir net Paryžiuje tamsa negalėjo jos praryti.