infa.lt

„Mes galime nugalėti, ir mes nugalėsime” – pareiškė Le Pen | Getty Images

Sekmadienį Prancūzijoje vyks antrasis neeilinių parlamento rinkimų turas. Balsavimo dienos išvakarėse apžvalgininkai kėlė vieną pagrindinį klausimą: ar Marine Le Pen kraštutinių dešiniųjų Nacionalinis susivienijimas (Rassemblement Nationale, RN) sugebės laimėti absoliučią daugumą vietų.

O jei taip, ar tai reikštų, kad RN rankose atsidurs visa šalies valdžia. Prancūzijai teks išbandyti savo atsvarų sistemos veiksmingumą, sako „Kommersant“ korespondentas Paryžiuje.

Dar neaišku, ar „Nacionalinis susivienijimas“ dominuos žemuosiuose parlamento rūmuose, į kuriuos jis turi gauti ne mažiau kaip 289 vietas. Jei partijai nepavyks pasiekti šios ribos, LePenistai bus priversti sudaryti sąjungas su savo kaimyninėmis parlamentinėmis partijomis, kad galėtų priimti savo įstatymų projektus.

Siekdama to išvengti, Marine Le Pen pastarosiomis dienomis padaugino savo kreipimųsi į rinkėjus (ypač tuos, kurie praėjusį sekmadienį neatėjo prie balsadėžių), įtikinėdama juos patikėti savo mandatą RN, kad „nepaskęstų pelkėje“.

Savo ruožtu, susivieniję Naujojo liaudies fronto (NFP) kairieji siekia visiškai priešingo tikslo: jie kartu eina prie balsadėžių, kad nustumtų RN nuo absoliučios daugumos. Jie jau nebesitiki atimti santykinės daugumos.

Visas kairysis parlamento amfiteatro flangas ruošiasi tapti atsvara kraštutiniams dešiniesiems, kad sistemingai blokuotų jų iniciatyvas. Tačiau kyla abejonių, ar jiems pavyks išlaikyti solidarumą ir po rinkimų dienos.

Iki šiol prezidentinis blokas „Ensemble pour la Republique” („Kartu”), jau nekalbant apie dešiniuosius respublikonus (LR), buvo linkęs bendradarbiauti su Jeano-Luco Mélenchono kairiąja LFI („La France Unconquered” („Nepasidavusi Prancūzija”), tačiau tik įnirtingai ir tik Marine Le Pen grėsmės akivaizdoje.

Prezidentas Emmanuelis Macronas jau pareiškė, kad apie bendrą šalies valdymą su J. Mélenchono partija „negali būti nė kalbos“. Čia yra aiškus ženklas, kad žemųjų parlamento rūmų antilepenistų blokas netaps monolitinis.

Aukštieji parlamento rūmai gali tapti antrąja atsvara Nacionalinei asamblėjai, kuri patenka į dešiniųjų rankas. Senate dabar dominuoja nuosaikūs dešinieji ir centristai, o „Nacionalinis susivienijimas“ (Rassemblement Nationale) turi tik tris vietas iš 348.

Tuo tarpu, pavyzdžiui, per praėjusių metų diskusijas dėl Imigracijos įstatymo Senato įstatymo projekto versija buvo griežtesnė nei vyriausybės ir žemųjų rūmų narių. Galbūt Nacionalinio susivienijimo frakcijai pavyks rasti bendrą kalbą su Senato dauguma svarbiausiais vidaus politikos, imigracijos ir saugumo klausimais.

Jei ne, bet kokiu atveju Senatas negali pakeisti žemųjų rūmų, kurie turi galutinį žodį nesutarimų atveju, sprendimų.

Kartu su parlamentu dirba dabartinė vyriausybė. Įstatymų leidėjai gali blokuoti kabineto iniciatyvas, tačiau vyriausybė savo ruožtu gali priimti savo įstatymus per Nacionalinę asamblėją be balsavimo, naudodamasi specialiu šalies Konstitucijos 49 straipsnio 3 dalimi.

Tuomet deputatai turi balsuoti tik dėl nepasitikėjimo, kuris retai surenka daugumą (tačiau ši tvarka gali pasikeisti su nauja parlamento sudėtimi).

Kyla klausimas, kokia tai bus vyriausybė. Ministrą pirmininką, kuriam bus pavesta sudaryti naująjį ministrų kabinetą, paskirs prezidentas, remdamasis rinkimų rezultatais. Vyriausybės vadovas paprastai atstovauja parlamentinei daugumai. Taigi Le Pen partijos sąrašo vadovas Džordanas Bardela (Jordan Bardella) turi galimybę tapti ministru pirmininku.

Tačiau jis jau yra pareiškęs, kad nesutiks užimti šio posto be absoliučios daugumos, kitaip tai būtų „prancūzų apgaudinėjimas“. Taigi, turėdami santykinę daugumą, prezidentas E. Macronas ir kraštutinių dešiniųjų RN oponentai turės šiek tiek erdvės manevrams.

Vienaip ar kitaip, bet kokiomis, net pačiomis fantastiškiausiomis aplinkybėmis RN galia nebus neribota.

Galutinis visų Prancūzijoje priimamų įstatymų išbandymas yra Konstitucinė taryba, kurios užduotis – kontroliuoti įstatymų konstitucingumą pagrindinių piliečių teisių laikymosi požiūriu.

Ši institucija buvo įsteigta 1958 m. ir nuo to laiko ji ne kartą kišosi į politiką, formaliai laikydamasi savo įgaliojimų ribų. Užtenka prisiminti, kaip šių metų sausį „išminčiai“ (taip Prancūzijoje vadinami vienai devynerių metų kadencijai skiriami tarybos nariai) beveik trečdaliu sumažino 2023 m. sausio 19 d. Senato ir Nacionalinės asamblėjos priimtą Imigracijos įstatymą.

Jie iš dalies pakeitė 32 iš 86 straipsnių, panaikindami nuostatas (migrantams) dėl valstybės socialinės paramos sumažinimo, teisės į šeimos susijungimą apribojimo, sankcijų už „neteisėtą buvimą“ šalyje ir „teisės į žemę“ panaikinimo.

Daugelį „Nacionalinio susivienijimo“ rinkimų programos nuostatų, jei jos taps įstatymais, Konstitucinė taryba gali gerokai sušvelninti ar net panaikinti.

Ir, žinoma, prezidento vaidmuo išliks akivaizdus – ir labai svarus – radikaliausių „Nacionalinio susivienijimo” iniciatyvų oponentas parlamente. Net ir dirbdamas poroje su kraštutinių dešiniųjų premjeru, vadinamojo „sambūvio“ situacijoje, jis išlaiko daugelį svarbiausių funkcijų vidaus, užsienio ir gynybos politikoje.

Marine Le Pen prieš rinkimus mestos užuominos, laukiant parlamentinės daugumos ir dešiniosios vyriausybės, buvo tokios, kad prezidentas pasiliks tik reprezentacines „garbės funkcijas“. Tačiau Emmanuelis Macronas akivaizdžiai su tuo nesutiks.

Juk joks įstatymas šalyje negali būti įgyvendintas be jo sutikimo ir parašo. Žinoma, yra būdų apeiti prezidentą, tačiau akivaizdu, kad bet kokiomis aplinkybėmis „Nacionalinis susivienijimas” neturės visiškai laisvų rankų.