2024.05.21 17:56
„New York Times”: ekspertai atskleidė, kaip Izraelio valdžios institucijos sudarė suokalbį su teroristais.
Ekstremizmas Izraelyje nebėra marginali ideologija, rašo amerikiečių „The New YorkTimes” leidinys. Nelegalios žydų gyvenvietės Gazoje yra viršesnės už įstatymus ir sugebėjo pajungti sau visą valstybę. Specialios ataskaitos autoriai atskleidė šokiruojančių sąmokslo detalių.
Per pusę amžiaus, kai Izraelio valstybė nesugebėjo pažaboti žydų ultranacionalistų smurto ir terorizmo prieš palestiniečius, neteisėtumas tapo nauju įstatymu.
Šį straipsnį sudaro trys dalys. Pirmojoje aiškinama, kaip žydų gyvenvietės Gazos ruože ir Vakarų krante tapo viršesnės už įstatymą. Antroje dalyje atskleidžiama, kad ekstremistai taikėsi ne tik į palestiniečius, bet ir į tuos Izraelio pareigūnus, kurie bandė sudaryti taiką.
Galiausiai trečiojoje dalyje nagrinėjama, kaip judėjimas sugebėjo paminti po savimi visą valstybę. Kartu dalys sudaro pasakojimą apie tai, kaip radikalioji ideologija nustojo būti marginalizuojama ir iš Izraelio politikos periferijos persikėlė į jos centrą.
I DALIS. NEBAUDŽIAMUMAS
Spalio pabaigoje tapo aišku, kad Khirbet Zanuto kaimo gyventojai neturi į ką kreiptis pagalbos. Mažytė palestiniečių bendruomenė, kurioje gyveno vos 150 žmonių ir kuri įsikūrusi ant vėjo perpučiamos kalvos Vakarų krante netoli Hebrono, jau seniai susidūrė su grėsme, kad žydų kolonistai vis labiau artėja ir pamažu ją apsupa.
Tačiau po spalio 7 d. „Hamas” išpuolio nuolatinius įžeidinėjimus ir vandalizmą pakeitė mušimas ir grasinimai nužudyti. Kaimo gyventojai kreipėsi į Izraelio policiją ir nuolatinį Izraelio karių kontingentą, tačiau jų prašymai liko neišgirsti ir išpuoliai tęsėsi be jokių pasekmių. Taigi vieną dieną kaimo gyventojai surinko, ką galėjo, sukrovė šeimas į sunkvežimius ir dingo.
Tebesitęsia diskusija, kas po to buldozeriu nušlavė apleistą kaimą. Izraelio kariuomenė teigia, kad tai padarė patys naujakuriai, o aukštas Izraelio policijos pareigūnas tvirtina, kad tai padarė kariuomenė. Bet kuriuo atveju, netrukus po iškeldinimo iš Khirbet Zanuta liko tik sveikatos centro ir pradinės mokyklos griuvėsiai.
Ant vienos iš sueižėjusių sienų kabo lentelė. Joje rašoma, kad jos statybą finansavo Europos Sąjunga, teikdama „humanitarinę paramą Vakarų Kranto palestiniečiams, susidūrusiems su priverstiniu perkėlimu”. Prie mokyklos kažkas iškėlė Izraelio vėliavą. Tai buvo dar vienas priminimas: dabar tai žydų žemė.
Smurtas pagal tą patį scenarijų, kaip ir Khirbet Zanute, fiksuojamas jau dešimtmečius. Tačiau jį vykdžiusių žmonių išteisinimas yra tamsioji Izraelio teisingumo paslaptis. Už nesibaigiančios virtinės žydų naujakurių persekiojimų, užpuolimų ir palestiniečių žudymų slypi tamsioji istorijos pusė – Izraelio oficialių pareigūnų tyla, nusišalinimas ir kurstymas.
Pasak šių pareigūnų, pagrindinė grėsmė Izraeliui yra palestiniečių terorizmas. Tačiau iš pokalbių su daugiau nei šimtu žmonių – esamais ir buvusiais Izraelio kariuomenės, policijos ir Generalinės saugumo tarnybos pareigūnais, aukšto rango pareigūnais, įskaitant keturis buvusius ministrus pirmininkus, palestiniečių lyderiais ir aktyvistais, Izraelio žmogaus teisių gynėjais ir JAV pareigūnais, kurie remia Izraelio ir Palestinos partnerystę, – mes nustatėme kitą grėsmę, galbūt dar pavojingesnę.
Daugelis šių pareigūnų mano, kad ilga nebaudžiamų nusikaltimų virtinė kelia grėsmę ne tik palestiniečiams okupuotose teritorijose, bet ir pačiai Izraelio valstybei.
Daugelis mūsų pašnekovų (kai kurie iš jų kalbėjo su anonimiškumo sąlyga ir viešai kalbėjo pirmą kartą) pasakojo ne tik apie dešimtmečius trukusį žydų smurtą prieš palestiniečius, bet ir apie tai, kad Izraelio valstybė jį sistemingai ignoravo.
Kalbama apie nusikalstamą nacionalistinį judėjimą, kuris nesulaukė didelio pasipriešinimo ir iš Izraelio visuomenės periferijos pamažu persikėlė į jos šerdį.
Šis reportažas apie tai, kaip vyriausybėje buvo diskredituoti ir priversti tylėti balsai, nenorintys pritarti Izraelio naujakurių smurtui. Tai ir atviras pasakojimas, pirmą kartą išgirstas iš pačių Izraelio pareigūnų, apie tai, kaip okupacija tapo grėsme pačios Izraelio demokratijos vientisumui.
Šie interviu ir pastaraisiais mėnesiais parašyti slapti dokumentai atskleidė, kad Izraelio vyriausybė kariauja pati su savimi.
Viename iš jų aprašomas kovo mėnesį įvykęs susitikimas, kuriame Izraelio centrinės vadovybės, atsakingos už Vakarų Krantą, vadovas, generolas majoras Yehuda Foxas griežtai kritikavo kraštutinių dešiniųjų lyderio ir vieno iš Benjamino Netanyahu vyriausybės pareigūnų, atsakingų už Vakarų Krantą, Bezalelio Smotricho veiksmus, kuriais siekiama pakenkti teisėsaugai okupuotoje teritorijoje.
Nuo tada, kai Smotrichas pradėjo eiti pareigas, rašo Foxas, pastangos kovoti su neteisėtomis gyvenviečių statybomis sumažėjo „beveik iki nulio”. Be to, pažymi Foxas, Smotrichas ir jo sąjungininkai sąmoningai sužlugdė tas pačias priemones, kurių vyriausybė žadėjo imtis, kad Izraelio teismai užtikrintų įstatymų vykdymą.
Pirmą kartą surinkta ir ištisai papasakota ši istorija veda giliai į Izraelio valstybės esmę. Tačiau ji prasideda Vakarų krante, tokioje vietoje kaip Khirbet Zanuta. Nuo apleisto kaimo griuvėsių atsiveria nuostabus vaizdas į slėnį ir mažytę žydų gyvenvietę, vadinamą Meitarimo ūkiu.
Pastatyta 2021 m., ji tapo Izraelio naujakurių, vadovaujamų jos savininko Yinono Levi, išpuolių baze. Kaip ir daugelis kitų pastaraisiais metais Vakarų Krante iškilusių Izraelio gyvenviečių, Meitarimo ūkis yra neteisėtas.
Neteisėtas pagal tarptautinę teisę, kuri, daugelio ekspertų sutarimu, nepripažįsta Izraelio gyvenviečių okupuotoje žemėje. Ji neteisėta net pagal Izraelio teisę, kaip ir dauguma gyvenviečių, atsiradusių po 1990-ųjų.
Nedaug kas daroma dėl to, kad būtų sustabdytos šių gyvenviečių statybos ir iš jų kylantis smurtas. Pavyzdžiui, Levy kartu su Izraelio gynybos pajėgomis prižiūrėjo kasinėjimo darbus ir dalyvavo buldozeriu griaunant bent vieną palestiniečių kaimą Vakarų krante.
Šio smurto aukos, ieškodamos reikiamos pagalbos, susiduria su painia ir priešiška sistema. Kaimų gyventojai paprastai turi asmeniškai pateikti pranešimą policijai, o policijos nuovados Vakarų Krante beveik visada yra gyvenvietėse.
Perėję patikros postą ir pasiekę nuovadą, jie kelias valandas laukia arabų kalbos vertėjo, kol jiems pasakoma, kad jie neturi reikiamų dokumentų arba pakankamo pagrindo pateikti pranešimą. Kaip mums sakė vienas aukšto rango Izraelio karinis pareigūnas, policija „vargina palestiniečius, kad jie nepateiktų skundų”.
Ir vis dėlto lapkričio mėnesį, nesulaukę nei policijos, nei kariuomenės apsaugos, ištremti Khirbet Zanutos ir penkių aplinkinių kaimų gyventojai nusprendė patikrinti, ar teisingumas iš esmės įmanomas, ir kreipėsi tiesiai į Izraelio Aukščiausiąjį Teismą.
Jų advokatai iš Izraelio žmogaus teisių organizacijos „Haqel” (Haqel) savo peticijoje teigia, kad praėjus kelioms dienoms po „Hamas” išpuolio spalio 7 d., kaimo gyventojus užpuolė grupė Izraelio naujakurių ir kareivių reiderių, grasino susidorojimu ir sunaikino viso kaimo turtą.
Jie šį reidą pavadino „masinio senovinių palestiniečių bendruomenių perkėlimo” dalimi, kai naujakuriai, bendradarbiaudami su kariuomene, įgyvendina seniai parengtus planus „išvalyti” Vakarų krantą, kaip pretekstą pasitelkdami karą Gazos ruože. Jie teigia, kad tai skatina „precedento neturintis tylus valstybės neveiklumas” ir jos „faktinis pritarimas masinio trėmimo veiksmams”.
Aukščiausiasis Teismas sutiko nagrinėti bylą, tačiau net ir kaimo gyventojų prašomo įstatymo patvirtinimas gali būti menka paguoda. Kaip rodo mūsų reportažas, istorija prieš juos atsisuko prieš kelis dešimtmečius: po pusės amžiaus nebaudžiamų nusikaltimų Izraelio kolonistų smurtas ir valstybės smurtas susiliejo.
ATSKIRTIS IR NELYGYBĖ
Spalio 7 d. kruvinas „Hamas” išpuolis prieš Izraelį, neišspręstas Izraelio įkaitų likimas ir po to sekusi žiauri invazija bei Gazos ruožo bombardavimas savaip atkreipė pasaulio dėmesį į Izraelio nesugebėjimą išspręsti palestiniečių autonomijos klausimų. Tačiau ilgalaikis okupacijos poveikis Izraelio teisei ir demokratijai labiausiai pasireiškė Vakarų krante.
Iš trijų dešimčių bylų, išnagrinėtų nuo spalio 7 d., matyti stulbinantis Izraelio teisinės sistemos nuosmukio mastas. Nė vienoje iš bylų, susijusių su tokiais įvairiais nusikaltimais kaip gyvulių vagystė, užpuolimas ir padegimas, įtariamiesiems nebuvo pateikti kaltinimai.
Remiantis kariuomenės vidaus atmintine, vienu atveju Izraelio gyvenvietės gyventojas šovė palestiniečiui į pilvą Izraelio gynybos pajėgų kareivio akivaizdoje, tačiau policija šaulį apklausė tik 20 minučių – ir visai ne kaip įtariamąjį nusikaltimu.
Nagrinėdami bylas klausėmės Izraelio žmogaus teisių aktyvistų, raginančių policiją tirti nusikaltimus prieš palestiniečius, įrašų. Kai kuriuose įrašuose policijos pareigūnai atsisako vykti į įvykio vietą, motyvuodami tuo, kad neva nežino, kur yra kaimai.
Vienu atveju jie net tyčiojosi iš žmogaus teisių aktyvistų, vadindami juos „anarchistais”. Izraelio nacionalinės policijos atstovas spaudai neatsakė į pakartotinius prašymus pakomentuoti mūsų nustatytus faktus.
Smurtas ir nebaudžiamumas, kurie atsispindi šiose bylose, egzistavo gerokai anksčiau nei spalio 7 d. Dar prieš spalio įvykius smurto atvejų skaičius beveik nuolat augo. Izraelio žmogaus teisių gynimo grupė Yesh Din peržiūrėjo daugiau kaip 1 600 atvejų, susijusių su Izraelio naujakurių smurtu Vakarų krante nuo 2005 iki 2023 m., ir nustatė, kad tik 3% jų baigėsi apkaltinamaisiais nuosprendžiais.
Ami Ayalonui, kuris 1996-2000 m. vadovavo Generalinei saugumo tarnybai, nerimą kelia tai, kad Izraelis sistemingai nesugeba užtikrinti įstatymų vykdymo. Jis sako, kad šis nepaprastas nebaudžiamumas atspindi ilgalaikį Izraelio vadovybės abejingumą šiai problemai.
„Ministrų kabinetas, ministras pirmininkas – visi jie siunčia signalą Generalinei saugumo tarnybai, kad jei nužudomas žydas, tai baisu. O jei nužudomas arabas, tai nėra gerai, bet tai nėra pasaulio pabaiga”, – sakė jis.
Ayalono vertinimui pritarė ir daugelis kitų pareigūnų, su kuriais mums teko kalbėtis. Į pensiją išėjęs amerikiečių „trijų žvaigždučių” generolas Markas Schwartzas 2019-2021 m. buvo vyriausiasis karinis pareigūnas Jungtinių Valstijų ambasadoje Jeruzalėje, prižiūrėjęs tarptautinę paramą Izraelio ir Palestinos savivaldos partnerystei.
„Niekas nėra traukiamas atsakomybėn”, – sako jis apie ilgą Izraelio naujakurių nusikaltimų istoriją ir kruvinas Izraelio operacijas Vakarų krante. – Ir todėl, kad tokie dalykai kenkia pasitikėjimui, o kartu ir Izraelio bei Palestinos teritorijų stabilumui ir saugumui. Tai neginčijama.”
Tad kaip atsitiko, kad jauna tauta taip greitai nusigręžė nuo savo demokratinių idealų – ir kokia kaina?
Norint prasmingai atsakyti į šiuos klausimus, reikia suvokti, kaip pusę amžiaus trukusio nuolaidžiavimo, už kurį iš esmės nebuvo baudžiamas, dėka Izraelio politikos, centre atsidūrė radikalus nacionalizmas.
Šią istoriją sudaro trys dalys. Pirmoje pasakojama apie religinio judėjimo, XX a. septintajame dešimtmetyje įkūrusio žydų gyvenvietes naujai užkariautose Gazos ruožo ir Vakarų kranto teritorijose, ištakas.
Antroje dalyje atskleidžiama, kaip radikaliausi naujakurių judėjimo elementai pradėjo pulti ne tik palestiniečius, bet ir Izraelio lyderius, kurie bandė su palestiniečiais sudaryti taiką. Galiausiai trečiojoje dalyje parodome, kaip galingiausi kraštutinių dešiniųjų atstovai pasinaudojo atlaidumu, kad įgytų politinę galią Izraelyje, net kai radikalesnė kolonistų karta prisiekė sunaikinti pačią Izraelio valstybę.
Daugelis izraeliečių persikėlė į Vakarų Krantą dėl priežasčių, nesusijusių su ideologija, o didžioji dauguma naujakurių nesmurtauja prieš palestiniečius ir neatlieka kitų neteisėtų veiksmų. Daugelis Izraelio vyriausybės narių bandė šioje teritorijoje įvesti teisinės valstybės principus – ir tai jiems pavyko.
Tačiau tai darydami jie susidūrė ne tik su griežtu pasipriešinimu, bet ir su rimtomis asmeninėmis pasekmėmis. Dešimtajame dešimtmetyje ministro pirmininko Icchako Rabino pastangos po pirmosios intifados sudaryti taiką su Palestinos išsivadavimo organizacijos pirmininku Jasiru Arafatu davė pradžią naujai žydų teroristų kartai ir galiausiai kainavo jam gyvybę.
Nesutarimai dėl okupuotų teritorijų ir jų gyventojų likimo sukūrė sudėtingą ir net miglotą teisėsaugos modelį. Jo esmė – dvi atskiros ir nelygios teisingumo sistemos: viena skirta žydams, kita – palestiniečiams.
Vakarų krantas yra pavaldus Izraelio gynybos pajėgoms (IDF), o tai reiškia, kad palestiniečiams taikoma karinė teisė, kuri suteikia daug laisvės kariuomenei ir Generalinei saugumo tarnybai. Jos gali ilgai sulaikyti įtariamuosius be teismo, įrodymų ar teisės į advokatą.
Jos gali klausytis telefonų pokalbių, vykdyti slaptą sekimą, įsilaužti į duomenų bazes ir rinkti informaciją apie bet kurį arabą okupuotoje teritorijoje – tik su keliais apribojimais. Palestiniečiams taikomi kariniai, o ne civiliniai teismai, kuriuose kaltinimai terorizmu yra daug griežtesni ir mažiau skaidrūs išorės kontrolei.
(IDF pareiškime sakoma: „Administracinis sulaikymas taikomas tik tais atvejais, kai saugumo institucijos turi patikimos informacijos, rodančios, kad sulaikytasis kelia realią grėsmę regiono saugumui, ir kai nėra jokių alternatyvių priemonių šiai grėsmei pašalinti”. Tuo pačiu kariuomenė atsisakė atsakyti į daugybę konkrečių klausimų, kai kuriais atvejais nurodydama, kad įvykiai „nebėra aktualūs dėl praėjusio laiko”).
Pasak aukšto rango Izraelio gynybos ministerijos pareigūno, nuo spalio 7 d. į IDF tarnybą buvo pašaukta apie 7 000 gyvenviečių rezervistų, kurie gavo uniformas, ginklus ir įsakymus ginti gyvenvietes.
Jiems buvo duoti konkretūs nurodymai: nepalikti gyvenviečių, neuždaryti veidų ir nesteigti nesankcionuotų kelių blokados bostų. Tačiau iš tiesų daugelis jų elgėsi visiškai priešingai: iš gyvenviečių išėjo tiesiai uniformuoti, užsidėjo kaukes, įrengė kelių blokavimo postus ir persekiojo palestiniečius.
Teoriškai visiems Vakarų kranto naujakuriams taikoma ta pati karinė teisė kaip ir palestiniečiams. Tačiau praktiškai jiems taikoma Izraelio valstybės civilinė teisė, kuri formaliai galioja tik valstybės sienų teritorijoje.
Tai reiškia, kad tirdama du panašius teroristinius išpuolius Vakarų Krante (vieną įvykdytą žydų naujakurių, kitą – palestiniečių), Generalinė saugumo tarnyba gali naudoti visiškai skirtingas priemones ir metodus.
Šioje sistemoje net klausimas, kas iš esmės turėtų būti laikoma teroristiniu aktu, žydams ir arabams sprendžiamas skirtingai. Palestiniečiui vien prisipažinimas, kad priklauso „Hamas”, laikomas teroristiniu aktu, todėl Izraelio valdžios institucijos gali taikyti griežtus tardymo metodus ir ilgai laikyti jį suimtą.
Be to, dauguma arabų smurto aktų prieš žydus įvardijami kaip „teroristiniai išpuoliai”, o tai skatina Generalinę saugumo tarnybą ir kitas žvalgybos agentūras naudoti pačius žiauriausius metodus.
Žydų terorizmo tyrimo darbas patikėtas Bendrosios saugumo tarnybos padaliniui, vadinamam Kontržvalgybos ir ardomosios veiklos prevencijos žydų sektoriuje departamentu, geriau žinomam kaip „Žydų skyrius”.
Savo dydžiu ir prestižu jis gerokai nusileido arabų Bendrosios saugumo tarnybos skyriui, kuris daugiausia užsiėmė palestiniečių terorizmu. Iš tikrųjų dauguma Izraelio naujakurių smurto atvejų – transporto priemonių padegimai, alyvmedžių giraičių kirtimai ir kiti veiksmai – priklauso policijos, kuri yra linkusi į tai užmerkti akis, jurisdikcijai.
Kai žydų skyrius tiria rimtesnes terorizmo grėsmes, jis dažnai iš karto tampa bejėgis, o jo sėkmei kenkia teisėjai ir politikai, palankiai nusiteikę kolonistų atžvilgiu. Ši sistema su visomis spragomis ir kliūtimis užtikrino, kad radikalų smurtą skatinusių grupių steigėjai septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, o šiandien audžia apsauginį kokoną aplink jų ideologinius palikuonis.
Kai kurie iš jų dabar vadovauja Izraeliui. 2022 m., praėjus vos pusantrų metų po atsistatydinimo, Benjaminas Netanjahu susigrąžino ministro pirmininko postą, sudaręs aljansą su kraštutinių dešiniųjų partijų Ha-Tziyonut ha-Datit („Religinis sionizmas”) ir Otzma Yehudit („Žydų valdžia”) lyderiais.
Tai buvo Netanyaahu politinės desperacijos aktas, ir jis atvedė į valdžią keletą išties radikalių veikėjų, tarp jų minėtus Smotrichą ir Itamarą Ben-Gvirą, kurie dešimtmečius žadėjo iš arabų rankų išplėšti Vakarų Krantą ir Gazos ruožą.
Vos prieš du mėnesius, kaip teigiama naujienų pranešimuose, Netanyahu atsisakė pasirodyti vienoje scenoje su Ben-Gviru, kuris buvo ne kartą teistas už paramą teroristinėms organizacijoms, o 1995 m. prieš televizijos kameras išsakė miglotus grasinimus Icchakui Rabinui, kurį po kelių savaičių nužudė Izraelio studentas Yigalas Amiras.
Ir štai, Ben-Gviras tapo Izraelio nacionalinio saugumo ministru, o Smotrichas – finansų ministru ir faktiškai prižiūrėjo pagrindinę Izraelio vyriausybės veiklą Vakarų Krante. 2022 m. gruodį, dieną prieš prisaikdinant naująją vyriausybę, Netanyahu paskelbė naujojo kabineto tikslų ir prioritetų sąrašą, kuriame aiškiai nurodė, kad nuo šiol kelrode žvaigžde taps jo naujai surastų sąjungininkų nacionalistinė ideologija.
„Žydų tauta, – rašoma jame, – turi išskirtinę ir neatimamą teisę į visas Izraelio žemės dalis”.
Praėjus dviem mėnesiams po to, per „Hamas” kovotojų išpuolį netoli Huvaros, Vakarų Kranto miesto, žuvo du Izraelio naujakuriai. Garsūs raginimai imtis atsakomųjų veiksmų, taip dažnai pasigirstantys po palestiniečių teroro išpuolių, dabar pasigirdo ir naujojoje B. Netanyahu vyriausybėje. Taigi Smotrichas pareiškė, kad Huvaros kaimas turėtų būti „nušluotas nuo žemės paviršiaus”.
Ir pridūrė: „Esu įsitikinęs, kad Izraelio valstybė privalo tai padaryti”.
JUDĖJIMO GIMIMAS
Dėl įtikinamos pergalės 1967 m. arabų ir Izraelio kare Izraelis daugiau nei dvigubai padidino savo kontroliuojamą teritoriją, užgrobdamas naujas teritorijas Vakarų Krante, Gazos ruože, Sinajaus pusiasalyje, Golano aukštumose ir Rytų Jeruzalėje. Dabar jam tenka rinktis: ar paversti naujas žemes Izraelio dalimi, ar paversti jas derybų įrankiu ir paversti jas būsimos Palestinos valstybės dalimi?
Jauniesiems izraeliečiams, padrąsintiems mesianistinio užsidegimo, atsakymas buvo akivaizdus. Per Šešių dienų karą įgytos teritorijos įkvėpė religinį politinį judėjimą „Guš Emunim” (Tikinčiųjų sąjunga), pasiryžusį apgyvendinti naujai užkariautas žemes.
Gush Emunim pasekėjai tikėjo, kad Mesijo atėjimas paspartės, jei žydai, užuot nuo ryto iki vakaro studijavę Šventąjį Raštą, apgyvendins neseniai užimtas teritorijas. Jie tikėjo, kad tai yra protėvių „Didžiojo Izraelio” žemės, o tarp pirmųjų kolonistų tvyrojo pionieriška dvasia.
Jie laikė save tiesioginiais palikuonimis pirmųjų sionistų, kurie XX a. pirmoje pusėje – dar mandatinėje Palestinoje – šalia palestiniečių kaimų kūrė ūkius ir kibucus. Nors ankstyvasis sionizmas buvo daugiausia pasaulietinis ir net socialistinis, naujieji kolonistai vis tiek tikėjo, kad veikia pagal Apvaizdą.
Šios darbotvarkės teisėtumas buvo ginčytinas. Ženevos konvencijos, kurias pasirašė Izraelis, draudė okupacinėms pajėgoms okupuotoje teritorijoje deportuoti ar perkelti vietinius civilius gyventojus.
Tačiau, daugelio Izraelio vyriausybės viduje ir už jos ribų nuomone, dar sudėtingesnis buvo pačios teritorijos statusas. Kolonistai siekė sukurti, jų pačių žodžiais tariant, „faktus vietoje”. Dėl to jie įsivėlė į konfliktą ir su palestiniečiais, ir su Izraelio valdžios institucijomis (bent jau formaliai), atsakingomis už nelegalių gyvenviečių užkardymą.
Taškas klausime apie vyriausybės lankstumą buvo padėtas 1975 m. balandį apleistoje Jordanijos karinėje bazėje Ein Yabrud netoli Ofros Vakarų krante. Grupė darbininkų kelias dienas keliavo iš Izraelio, kad ją atstatytų, o atvykę nusprendė pasilikti.
Jie siekė įkurti žydų priešakinę bazę Judėjoje ir Samarijoje (taip Izraelyje paprastai vadinamos Vakarų Krantą sudarančios teritorijos) ir rado tam patogią spragą.
Tą patį vakarą jų lyderis susitiko su tuometiniu Izraelio gynybos ministru Šimonu Peresu, kuris įsakė IDF nesikišti. Tuo pat metu pats Peresas į besikuriančią gyvenvietę žiūrėjo labiau kaip į „darbo stovyklą”, o IDF net nebandė slėpti savo darbo.
Šis Pereso žingsnis iš dalies bylojo apie tuomet valdančiosios „Izraelio darbo partijos” – dominuojančios jėgos nuo pat šalies įkūrimo – silpnumą. Likusi trauma po 1973 m. „Doomsday War” karo, kai Egipto ir Sirijos pajėgos netikėtai užklupo Izraelį ir privertė jį duoti atkirtį, sukrėtė piliečių tikėjimą šalies vadovybe.
Tokie judėjimai kaip „Gush Emunim”, kurie atvirai metė iššūkį vyriausybei, sustiprėjo mažėjančio darbo judėjimo fone. Tai, savo ruožtu, paskatino dešiniųjų judėjimą.
Iki XX a. septintojo dešimtmečio pabaigos, iš dalies dėl didėjančios politinės paramos, kolonistų skaičius išaugo. Carmi Gillonas, kuris 1972 m. pradėjo dirbti Generalinėje saugumo tarnyboje, o dešimtojo dešimtmečio viduryje ėjo jos vadovo pareigas, prisimena to meto vidaus ginčus. Kas buvo atsakingas už naujakurius?
Ar liaupsinama Izraelio Generalinė saugumo tarnyba turėtų užtikrinti teisinės valstybės principų laikymąsi ir kovoti su akivaizdžiai neteisėta gyvenviečių veikla? „Kai supratome, kad „Gush Emunim” remia tiek daug politikų, nusprendėme, kad geriau jų neliesti”, – sakė jis 2016 m. duodamas pirmąjį interviu šiam straipsniui.
Tačiau vienas iš kraštutinių dešiniųjų judėjimo lyderių pats atkreipė į save dėmesį. Meiras Kahanė, kraštutinių dešiniųjų rabinas iš Flatbušo Brukline, 1968 m. Niujorke įkūrė kovingąją „Žydų gynybos lygą”. Jis neslėpė savo įsitikinimų: kartais smurtas yra būtinas norint įgyvendinti svajonę apie Didįjį Izraelį.
Jis net siūlė žydams dalyti 22 kalibro šautuvus savigynai. „Mūsų kampanijos šūkis bus: „Kiekvienam žydui – po šautuvą”, – skelbė jis. 1971 m. jis gavo lygtinę bausmę už savadarbės bombos pagaminimą ir, būdamas 39 metų, persikėlė į Izraelį, ketindamas pradėti naują gyvenimą. Jeruzalės Siono aikštės viešbutyje jis įkūrė mokyklą ir politinę partiją „Kah”, viliodamas pasekėjus ugninga retorika.
Kahanė teigė, kad ketina panaikinti žydų „aukos” stereotipą, ir dažnai begėdiškai tvirtino, kad sionizmas ir demokratija yra neišsprendžiama priešprieša. „Sionizmas atsirado tam, kad sukurtų žydų valstybę”, – 1985 m., likus penkeriems metams iki mirties nuo ginkluoto užpuoliko rankos Niujorke, interviu laikraščiui „The New York Times” sakė Kahanė.
– Sionizmas moko, kad bet kokiomis priemonėmis turi būti sukurta žydų valstybė su žydų dauguma. Kita vertus, demokratija sako: „Ne, jei arabai sudaro daugumą, jie turi teisę patys spręsti savo likimą”. Taigi tarp sionizmo ir demokratijos yra prieštaravimas. O aš aiškiai sakau, kad remiu sionizmą”.
„PALAIDOTA” ATASKAITA
1977 m. „Likud” partija vadovavo dešiniųjų koalicijai ir pirmą kartą Izraelio istorijoje laimėjo daugumą šalies parlamente – Knesete. Partijai vadovavo Menachemas Beginas, sukarintos organizacijos „Irgun”, puolusios arabus ir britų valdžios institucijas Mandatinėje Palestinoje – britų kolonijiniame darinyje, egzistavusiame prieš Izraelio atsiradimą, – veteranas.
„Likud” – hebrajiškai „sąjunga” – iš pradžių buvo kelių politinių partijų junginys. „Kach” nebuvo jos dalis ir visada buvo atskirta. Tačiau jos radikalios idėjos pamažu buvo įtrauktos į bendrą srovę.
„Likud” laimėjo praėjus dešimt metų po karo, kuris Izraeliui atnešė daug naujų žemių, tačiau klausimas, ką daryti su okupuotomis teritorijomis, liko neišspręstas. Tapęs ministru pirmininku, Beginas suprato, kad, norint išspręsti šį klausimą, reikės nuspręsti gyvenviečių likimą. Ar buvo teisinis pagrindas paimti žemę – ir kaip būtų galima plėsti gyvenvietes su visiška valstybės parama?
Plia Albeck, tuomet kuklius Teisingumo ministerijos tarnautoja, rado atsakymą į Begino klausimą. Studijuodama Osmanų imperijos įstatymus, kuriais Palestina buvo valdoma iki Didžiosios Britanijos mandato, ji atkreipė dėmesį į 1858 m. Žemės kodeksą – bandymą vykdyti žemės reformą.
Be kita ko, įstatymas leido sultonui konfiskuoti žemę, kurios savininkai tam tikrą laiką jos nedirbo ir kuri buvo „nepasiekiama” paskutiniam namui kaime.
Tai prieštaravo Ženevos konvencijai, tačiau jos tarnybai tai buvo pakankamas precedentas. Netrukus Albeek kariniu sraigtasparniu skraidė po apylinkes, sudarinėjo Vakarų kranto žemėlapius ir nustatinėjo žemės sklypus, atitinkančius Osmanų teisės kriterijus.
Sultoną pakeitė Izraelio valstybė, bet poveikis buvo toks pat. „Kūrybingas” Albeek aiškinimas lėmė, kad buvo įkurta daugiau kaip šimtas naujų žydų gyvenviečių, kurias ji vėliau vadino „mano kūdikiais”.
Tuo pat metu Beginas slapta rengė taikos susitarimą su Egipto prezidentu Anvaru Sadatu amerikiečių Kemp Deivide. Sudarytoje sutartyje Egiptui buvo grąžintas Sinajaus pusiasalis ir pažadėta didesnė autonomija palestiniečiams okupuotose teritorijose mainais į santykių su Izraeliu normalizavimą.
Galiausiai už šią sutartį vadovai kartu gavo Nobelio taikos premiją. Tačiau „Gush Emunim” ir kitos dešiniojo sparno grupės laikė susitarimus gėda ir išdavyste.
Iš šio pykčio šaltinio nauja teroristų kampanija sėmėsi jėgų. Rabinas Mošė Levingeris, vienas iš „Gush Emunim” lyderių ir Hebrono centre esančios gyvenvietės įkūrėjas, per Izraelio televiziją paskelbė judėjimo tikslus. „Arabams neturi būti leista pakelti galvų”, – skelbė jis.
Šioms pastangoms vadovavo sukarinta „Guš Emunim” atšaka, vadinama Žydų pogrindžiu. Tolesnė preliudija buvo 1980 m. birželio 2 d. Per rafinuotą pasikėsinimą į žymius palestiniečių politinius veikėjus Vakarų krante vienu metu sprogo kelios automobilyje padėtos bombos.
Per išpuolį Nabluso merui Bassamui Šakai buvo nuplėštos kojos, o Ramalos merui Karimui Chalafui jas teko amputuoti.
Kahanė, kuris kelios dienos prieš išpuolį spaudos konferencijoje ragino Izraelio vyriausybę įkurti „žydų teroristų grupę”, kuri „mėtytų bombas, granatas ir žudytų arabus”, pritarė išpuoliams, kaip ir „Gush Emunim” lyderis rabinas Chaimas Druckmanas, tuometinis Kneseto narys, o kartu su juo ir daugelis kitų judėjimo narių ir už jo ribų.
Tuometinis IDF pajėgų Vakarų krante vadas, brigados generolas Binyaminas Ben-Eliezeris apie jo vadovaujamų palestiniečių merų sužeidimus sakė: „Gaila, kad jų neužkabino šiek tiek aukščiau.”
Buvo pradėtas tyrimas, tačiau tik po kelerių metų buvo gauti kažkokie rezultatai. Vėliau Ben-Eliezeris tapo Izraelio darbo partijos vadovu ir gynybos ministru.
Nekontroliuojamų išpuolių grėsmė žydų demokratijos institucijoms ir tvirtovėms neliko nepastebėta kai kurių Izraelio elito atstovų. Stiprėjant smurtui, grupė Tel Avivo universiteto ir Jeruzalės hebrajų universiteto profesorių nusiuntė laišką Izraelio generaliniam prokurorui Icchakui Zamirui.
Jie išreiškė susirūpinimą, kad neteisėtos „privačios teisėsaugos priemonės” prieš palestiniečius okupuotose teritorijose kelia „grėsmę teisinei valstybei šalyje”. Profesoriai įtarė, kad tarp kolonistų ir valdžios institucijų yra sąmokslas.
„Kyla įtarimas, kad tokio pobūdžio nusikaltimai nėra traktuojami vienodai, o vieniems nusikaltėliams suteikiama pirmenybė prieš kitus”, – sakoma laiške. – Šį įtarimą reikia toliau tirti”.
Šis laiškas sukrėtė Zamirą, kuris asmeniškai pažinojo kai kuriuos profesorius. Jis taip pat gerai žinojo, kad įrodymai apie selektyvų teisės aktų vykdymą (vieni įstatymai taikomi palestiniečiams, kiti – Izraelio naujakuriams) prieštarauja vyriausybės patikinimams dėl lygybės prieš įstatymą ir kelia skandalą ne tik šalies viduje, bet ir tarptautiniu mastu.
Zamiras paprašė tuometinės generalinio prokuroro pavaduotojos ypatingiems pavedimams Judith Karp vadovauti atitinkamam komitetui. J. Karp Teisingumo ministerijoje tvarkė kai kuriuos jautriausius reikalus, tačiau ši užduotis reikalavo dar daugiau diskretiškumo nei įprastai.
Karp prisimena, kad tyrimo metu „man labai greitai tapo aišku, kad viskas, kas buvo aprašyta laiške, nublanksta, palyginti su tikrove vietose”. Ji ir jos komitetas atskleidė daugybę neteisėtų įsiveržimų, turto prievartavimo, užpuolimų ir žmogžudysčių atvejų, kai karinė valdžia ir policija arba nieko nedarė, arba nusišalino nuo oficialių tyrimų, kurie niekur nenuvedė.
„Policija ir IDF iš tiesų padėjo gyvenviečių vandalams – ir veiksmais, ir neveikimu”, – sako Karp. – Jie elgėsi taip, tarsi iš principo neketintų tirti skundų, ir apskritai darė viską, ką galėjo, kad palestiniečiai net nesikreiptų su skundais.”
1982 m. gegužę Karp ir jos komitetas pateikė 33 puslapių ataskaitą, kurioje nustatė, kad dešimtys nusikaltimų nebuvo tinkamai ištirti. Komitetas taip pat pažymėjo, kad policija tyrimo metu jiems pateikė neišsamią, nenuoseklią ir iš dalies melagingą informaciją.
Jie padarė išvadą, kad beveik pusė bylų prieš naujakurius buvo nutrauktos neatlikus pagrindinio tyrimo. Keliose bylose, kurios buvo ištirtos, komitetas nustatė „gilių trūkumų”. Kai kuriais atvejais paaiškėjo, kad policija matė nusikaltimus, tačiau nesiėmė jokių veiksmų.
Kitais atvejais kareiviai norėjo liudyti prieš Izraelio naujakurius, tačiau jų parodymai ir kiti įrodymai paprasčiausiai nebuvo tiriami.
Netrukus Karp tapo aišku, kad vyriausybė saugiai „palaidos” ir jos ataskaitą. „Mes buvome labai naivūs, – dabar prisimena ji. Ji sako, kad Zamiro buvo patikinta, jog kabinetas aptars sunkių nusikaltimų atskleidimą, ir buvo įtikinta laikytis visiško slaptumo. Tuometinis vidaus reikalų ministras Josifas Burgas pakvietė Karp į savo namus „privačiam pokalbiui”.
Burgas, gyvenvietes remiančios Nacionalinės religinės partijos „Mafdal” lyderis, iki tol daugiau nei 30 metų ėjo ministro pareigas. Karp darė prielaidą, kad jis norės atidžiau susipažinti su jos darbu, kuris žadėjo svarbių pasekmių religinei dešinei. „Tačiau mano nuostabai, – prisimena ji, – jis tiesiog ėmė man grubiai priekaištauti. Supratau, kad jis nori, jog mes nutrauktume savo darbą”.
Tuomet Karp paskelbė atsistatydinanti iš tyrimo komiteto. „Supratome savo visišką bejėgiškumą”, – sako ji.
Kai pats ataskaitos egzistavimas (bet ne jos turinys) tapo viešai žinomas, B. Burge’as sako nieko nežinojęs. Kai 1984 m. pagaliau buvo paskelbta visa ataskaita, Teisingumo departamento atstovas spaudai pasakė tik tiek, kad komitetas buvo išformuotas ir kad departamentas nebeužsiima šiuo klausimu.
SMURTO BANGA
1982 m. balandžio 11 d. uniformuotas IDF kareivis Alanas Haris Goodmanas įsiveržė į Uolos kupolo mečetę Jeruzalėje – vieną švenčiausių musulmonų vietų visame pasaulyje. Apsiginklavęs standartiniu Izraelio kariuomenės šautuvu M16, jis nužudė du arabus ir daugelį sužeidė.
Kai tyrėjai atliko kratą Goodmano bute, rado judėjimo „Kach” lankstinukų, tuo pačiu jo atstovas teigė nepritariantis išpuoliui. Ministras pirmininkas Beginas pasmerkė šaudymą, tačiau kritikavo islamo lyderius, raginančius surengti visuotinį streiką, vadindamas tai bandymu „pasinaudoti tragedija”.
Kitais metais kaukėti žydų pogrindžio teroristai apšaudė Hebrono islamo koledžo studentus, nužudė tris ir sužeidė 33 žmones. Izraelio valdžios institucijos pasmerkė kraujo praliejimą, tačiau nepateikė aiškaus atsakymo, kas laikomas atsakingu už tai.
Izraelio pajėgų regione vadas generolas Ori Orras per radiją pareiškė, kad pajungs visas galimybes. „Tačiau mes neturime jokių orientyrų ir patys nežinome, ko ieškome”, – pridūrė jis.
Žydų skyrius nesugebėjo susidoroti su smurto banga. Tačiau 1984 m. balandį jis pasiekė didelę sėkmę: jo agentai sužlugdė žydų pogrindžio planą susprogdinti penkis autobusus su palestiniečiais ir suėmė apie dvi dešimtis pogrindžio agentų, dalyvavusių išpuolyje prieš Islamo koledžą ir 1980 m. teroristiniuose išpuoliuose prieš palestiniečių merus.
Po kelias savaites trukusių tardymų Generalinė saugumo tarnyba sužinojo, kad žydų pogrindis rengė planą susprogdinti Uolos kupolo mečetę.
Tuo tikslu buvo surengta dešimtys kelionių į Šventyklos kalną, kad būtų surinkta žvalgybinė informacija ir įvertintas tikslus sprogmenų kiekis bei vieta, kur jie bus padėti. Tolimas tikslas buvo ne kas kita, kaip įtraukti visus Artimuosius Rytus į karą, kurį „žydų pogrindis” laikė būtina sąlyga Mesijo atėjimui.
Carmi Gillonas, tuo metu vadovavęs žydų skyriui, mano, kad vien tai, jog Generalinė saugumo tarnyba nežinojo apie tokio didelio ir plataus masto sąmokslo rengimą, buvo „akivaizdi žvalgybos klaida”.
O jį įgyvendinti sutrukdė visai ne Generalinė saugumo tarnyba, o pats žydų pogrindis. „Mūsų visų laimei, jie nusprendė atsisakyti plano, nes manė, kad žydų tauta dar nepasirengusi”, – užbaigė jis.
II DALIS. ĮSPĖJIMAI
„Turite suprasti, kodėl visa tai dabar taip svarbu”, – tarė Amihai Ayalonas, šiek tiek pasilenkęs, kad pabrėžtų savo žodžių svarbą. Į buvusio Izraelio Generalinės saugumo tarnybos direktoriaus kiemą šviečianti saulė blizgėjo ant jo plikos galvos, nušviesdama ir veidą, kuris atrodė tarsi išraižytas buku virtuviniu peiliu. „Mes nediskutuojame apie žydų terorizmo problemą. Mes diskutuojame apie Izraelio nesėkmę”.
Ajalonas visais įmanomais būdais gynė savo buvusią žvalgybos agentūrą, primygtinai tvirtindamas, kad Izraelio bendroji saugumo tarnyba, nepaisant kai kurių nesėkmių, apskritai turi pakankamai žvalgybos duomenų ir išteklių dešiniojo sparno terorizmui Izraelyje slopinti ir persekioti.
Ir, pasak jo, paprastai ji turi valios tai daryti. „Klausimas, kodėl jie nieko nedaro”, – teigė jis. – Atsakymas labai paprastas.
Jie negali pasipriešinti mūsų teismams. O teisininkų bendruomenė praktiškai negali pasipriešinti politinei institucijai, kuri remiasi gatvės parama. Taigi viskas prasideda nuo gatvės”.
Iki devintojo dešimtmečio pradžios naujakurių judėjimas pradėjo populiarėti Knesete, tačiau vis dar atsilikdavo nuo valdančiojo isteblišmento.
Po to, kai 1984 m. Meiras Kahanė buvo išrinktas į Knesetą, kitų partijų, įskaitant Likud, nariai apsisukdavo ir išeidavo iš salės, kai jis atsistodavo sakyti kalbos. Viena iš problemų buvo ta, kad nuolat didėjantis gyvenviečių plotas ėmė gadinti JAV ir Izraelio santykius.
Per 1982 m. Begino kelionę į Vašingtoną ministras pirmininkas už uždarų durų susitiko su Senato Užsienio reikalų komitetu aptarti Izraelio invazijos į Libaną – bandymo išstumti Palestinos išsivadavimo organizaciją, kuris pareikalavo daug civilių aukų.
Pasak „The Times” pranešimo iš to susitikimo, senatorius Josephas R. Bidenas jaunesnysis iš Delavero, tuo metu kandidatavęs antrai kadencijai, įsivėlė į piktą ginčą su Beginu Menachemu dėl Vakarų Kranto. Jis sakė, kad Izraelis praranda paramą dėl gyvenviečių politikos.
Tačiau Izraelio pareigūnai suprato, kad amerikiečiai buvo linkę apsiriboti pykčio išliejimu šiuo klausimu, nesiimdami ryžtingesnių veiksmų, pavyzdžiui, apriboti karinę pagalbą Izraeliui, kuri tuo metu, kaip ir dabar, buvo svarbiausia šalies saugumui.
Kai 1984 m. žydų pogrindžio sąmokslininkai, surengę sprogdinimus prieš Vakarų Kranto miestų vadovus ir kitus keršto aktus, pagaliau buvo teisiami, jie buvo pripažinti kaltais ir nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis nuo kelių mėnesių iki įkalinimo iki gyvos galvos. Tačiau sąmokslininkai beveik nesigailėjo dėl to, ką padarė.
Visuomenėje buvo surengta vieša kampanija, reikalaujanti, kad jiems būtų suteikta malonė. Užsienio reikalų ministras Icchakas Šamiras taip pat pasisakė už jų atleidimą. Jis teigė, kad jie buvo „puikūs, geri žmonės, suklydę savo kelyje ir veiksmuose”. Pasak Šamiro, malonė užkirstų kelią pakartotiniams žydų teroro aktams.
Galiausiai prezidentas Chaimas Hercogas pasirašė keletą išimtinių malonių ir sušvelninimų sąmokslininkams, neatsižvelgdamas į Izraelio generalinės saugumo tarnybos ir Teisingumo ministerijos rekomendacijas.
Jie buvo paleisti į laisvę. Jie buvo sveikinami kaip didvyriai, o kai kurie iš jų užėmė svarbias pareigas vyriausybėje ir Izraelio žiniasklaidoje. Vienas iš jų, Uzi Šarbavas, dabar gyvenviečių judėjimo lyderis, neseniai vykusioje konferencijoje pasisakė už Izraelio gyvenviečių sugrįžimą į Gazą.
Tiesą sakant, beveik visiems žydams, pastaraisiais dešimtmečiais dalyvavusiems teroristiniuose išpuoliuose prieš arabus, buvo gerokai sutrumpintos laisvės atėmimo bausmės. Gijonas, kuris vadovavo žydų skyriui, kai kai kurie iš šių vyrų buvo suimti, pasakoja apie „gilų neteisybės jausmą”, kurį jis jautė, kai jie buvo paleisti.
Tačiau dar svarbesnis, anot jo, buvo „klausimas, kokią žinią šie atleidimai siunčia visuomenei ir visiems, kurie kada nors sumanytų įvykdyti teroristinius aktus prieš arabus”.
OPERACIJOS ŽLUGIMAS
1987 m. Gazos ruože kilę konfliktai sukėlė masinį palestiniečių sukilimą okupuotose teritorijose ir Izraelyje. Pirmąją intifadą, kaip tapo žinoma, sukėlė pyktis dėl okupacijos, kuri tuo metu tęsėsi jau trečią dešimtmetį.
Per ateinančius šešerius metus palestiniečiai puolė izraeliečius akmenimis ir Molotovo kokteiliais, rengė streikus ir boikotus. Izraelis siuntė tūkstančius karių sukilimui numalšinti.
Okupuotose teritorijose vis dažniau pasitaikydavo atsakomųjų Izraelio naujakurių išpuolių prieš palestiniečius. Gush Emunim judėjimas išaugo ir susiskaldė į įvairias grupes, todėl Izraelio generalinei saugumo tarnybai buvo sunku infiltruoti pakankamą skaičių agentų ir informatorių į naujakurių gretas.
Tačiau tarnyba turėjo vieną svarbų informatorių – agentą kodiniu vardu Šaulis. Jis naudojosi naujakurių pasitikėjimu ir tapo artimu rabino Mošės Levingerio, Hebrono gyvenvietę įkūrusio „Guš Emunim” lyderio, bendradarbiu.
Levingeris daug kartų buvo apklausiamas įtariant jį dalyvavus daugybėje išpuolių, tačiau Šaulis Izraelio bendrojo saugumo agentams sakė, kad jie mato tik mažą didelio paveikslo dalį.
Jis pranešė jiems apie buvusius ir planuojamus reidus, apie tai, kaip kolonistai slankioja po arabų kaimus, griauna namus, sudegina dešimtis automobilių. Operatyvininkai liepė jam dalyvauti šiuose reiduose, kad sustiprintų savo priedangą.
1985 m. Hebrone laikraščio fotografas nufilmavo, kaip Šaulis plaktuku daužo arabų turgaus sieną. Izraelio generalinė saugumo tarnyba jam įsakė dalyvauti bet kokiuose veiksmuose, kurie nesusiję su žmonių gyvybe. Tačiau nustatyti, kurie iš šių veiksmų neperžengia šios ribos, darėsi vis sunkiau.
„Dauguma aktyvistų buvo fanatikai, niekintojai. Todėl negalėjai sutikti, kad jie kenkė tik turtui, bet ne žmonėms”, – sako Shaul. (Šaulis, kurio tikrasis vardas ir pavardė lieka paslaptyje, šias detales pateikė 2015 m. interviu su Bergmanu Izraelio laikraščiui „Yedioth Ahronoth”. Dalis jo pasakojimo čia skelbiama pirmą kartą.)
1988 m. rugsėjį rabinas Levingeris, Šaulio globėjas, važiavo automobiliu Hebrone, kai, kaip jis vėliau papasakojo teisme, palestiniečiai pradėjo apmėtyti akmenimis jo automobilį ir apsupo jį. Levingeris išsitraukė pistoletą ir nesirinkdamas šaudė į netoliese esančias parduotuves.
Tyrėjai teigė, kad jis nužudė 42 metų parduotuvės savininką Khayedą Salahą, kuris uždarinėjo savo batų parduotuvės plienines langines, ir sužeidė dar vieną vyrą. Levingeris tvirtino, kad gynėsi, tačiau vargu ar jį galima pavadinti atgailaujančiu. „Žinau, kad esu nekaltas, – sakė jis teisme, – ir ne man teko garbė nužudyti arabą”.
Prokurorai sudarė su Levingeriu susitarimą. Jis buvo pripažintas kaltu nužudymu dėl neatsargumo, nuteistas penkiems mėnesiams kalėjimo ir paleistas jau po trijų.
Izraelio Generalinė saugumo tarnyba susidūrė su klasikine žvalgybos agentūros dilema: kaip ir kokiais atvejais leisti savo agentams vykdyti smurtinius veiksmus, kuriems žvalgybos agentūra turėjo užkirsti kelią.
Izraelio Generalinės saugumo tarnybos požiūris į Shaul bylą buvo logiškas, tačiau jis niekaip nepadėjo atgrasyti nuo teroristinių išpuolių Vakarų krante. Ypač kai okupuotose teritorijose policijos pajėgos buvo menkos, o įtakingos grupuotės užtikrino, kad bet kuris smurtu apkaltintas asmuo būtų paleistas su nedidele bausme.
Anot Šaulio, per daugelį savo darbo Izraelio Generalinėje saugumo tarnyboje metų jis matė daugybę žvalgybos ir operatyvinės tarnybos nesėkmių. Vienas iš didžiausių nusikaltimų, pasak jo, buvo trijų palestiniečių nužudymas 1993 m. gruodį, keršijant už gyvenvietės vadovo ir jo sūnaus nužudymą.
Trys palestiniečiai, kurie grįžo namo po dienos darbo Izraelyje ir neturėjo nieko bendra su Izraelio naujakurių mirtimi, buvo ištraukti iš automobilio ir nužudyti netoli Vakarų Kranto Tarkumijos miesto.
Šaulis prisimena, kaip vienas iš gyvenviečių aktyvistų išdidžiai pasakojo, kad jis ir du jo draugai įvykdė žmogžudystes. Jis susisiekė su savo vadovais iš Izraelio bendrosios saugumo tarnybos ir papasakojo, ką girdėjo. „Staiga pamačiau, kad jie prarado susidomėjimą, – sako Shaul. Tik vėliau jis sužinojo, kodėl: du iš šaulių buvo Izraelio bendrosios saugumo tarnybos informatoriai.
Tarnyba nenorėjo atskleisti jų paslapties arba, dar blogiau, sukelti skandalo dėl to, kad du jos agentai buvo įsitraukę į žmogžudystę ir ją nuslėpė.
Izraelio bendroji saugumo tarnyba pareiškime teigė, kad Šaulio įvykių versijoje yra „daug neteisingų detalių”. Tačiau tarnyba atsisakė nurodyti, kurios detalės buvo neteisingos. Nei valstybės prokuroras, nei generalinis prokuroras neatsakė į prašymus pakomentuoti visą Šaulio įvykių versiją ir per daugelį metų surinktus papildomus įrodymus.
Anot Šaulio, jis taip pat ne kartą pranešė savo vadovams apie kito Bruklino gyventojo, Meiro Kahanės ir Žydų gynybos lygos pasekėjo – daktaro Barucho Goldšteino – veiklą.
Alberto Einšteino medicinos koledže Bronkse jis įgijo gydytojo diplomą ir 1983 m. emigravo į Izraelį, kur iš pradžių dirbo gydytoju Izraelio gynybos pajėgose, o vėliau – skubios pagalbos gydytoju Kirjat Arboje, gyvenvietėje netoli Hebrono.
Vėliau jis atkreipė Izraelio generalinės saugumo tarnybos dėmesį dėl savo idėjų apie naikinimą, vadino arabus „naujojo amžiaus naciais” ir ne kartą lankė žydų teroristą Ami Popperį kalėjime, kur jis atliko bausmę už septynių palestiniečių nužudymą 1990 m. Tel Avivo priemiestyje Rišon Lecijone.
Tuo metu Šaulis sakė, kad Goldšteiną laikė „charizmatiška ir labai pavojinga asmenybe”, ir ne kartą ragino Izraelio bendrąją saugumo tarnybą jį stebėti. „Man buvo atsakyta, kad tai ne mano reikalas”, – prisiminė jis.
ŠVARIOS RANKOS
1994 m. vasario 24 d. Goldšteinas staiga atleido savo asmeninį vairuotoją. Pasak Šaulio, Goldšteinas vairuotojui pasakė, kad žinojo, jog vairuotojas yra Izraelio generalinės saugumo tarnybos informatorius. Išsigandęs, kad bus demaskuotas, vairuotojas nedelsdamas pabėgo iš Vakarų kranto. Dabar Goldšteinas keliavo be pašalinių akių.
Tą vakarą prasidėjo Purimas – šventė, skirta žydų pergalei prieš Amaną Agagį, Persijos imperijos teismo pareigūną ir prisiekusį žydų priešą Senojo Testamento Esteros knygoje. Dešiniųjų pažiūrų izraeliečiai dažnai lygina Hamaną ir arabus – priešus, kurie siekia sunaikinti žydus.
Kitą dieną Goldšteinas atsikėlė anksti ryte, apsivilko IDF uniformą ir 5.20 val. ryto įžengė į Patriarchų olą – senovinį kompleksą Hebrone, kuris yra žydų ir musulmonų maldos vieta. Goldšteinas su savimi pasiėmė jam išduotą karinį šautuvą „Galil”.
Buvo musulmonų šventasis Ramadano mėnuo, ir tą rytą šimtai žmonių susirinko salėje melstis. Goldšteinas atsistojo veidu į maldininkus ir pradėjo šaudyti, iššaudamas 108 šūvius, kol buvo pargriautas ant žemės ir mirtinai sumuštas. Per žudynes žuvo 29 musulmonų maldininkai ir daugiau kaip 100 buvo sužeista.
Žudynės sukrėtė Izraelį, o vyriausybė į jas reagavo griežtai kovodama su ekstremizmu. „Kach” ir „Kahane Chai” – dvi politinės organizacijos, labiausiai susijusios su Kahanės judėjimu, buvo uždraustos ir pripažintos teroristinėmis grupuotėmis, kaip ir visos kitos partijos, raginančios „biblinėje Izraelio žemėje įkurti teokratiją ir prievarta išvyti arabus iš šios žemės”.
Rabinas, kalbėdamas Knesete, tiesiogiai kreipėsi į Goldšteino ir Kahanės pasekėjus, kurie, anot jo, yra piktavališkos užsienio įtakos Izraeliui vaisius. „Jūs nesate Izraelio bendruomenės dalis, – pareiškė jis. „Jūs nesate sionizmo įmonės partneriai. Jūs esate užsienio implantai. Jūs esate paklydusi piktžolė. Sveikas judaizmas jus išspjauna. Jūs atsidūrėte už žydų teisės ribų.
Po masinių žudynių buvo sudaryta valstybinė tyrimo komisija, kuriai vadovavo Izraelio Aukščiausiojo Teismo pirmininkas teisėjas Meiras Šamgaras. 1994 m. birželio mėn. paskelbtoje komisijos ataskaitoje griežtai kritikuojamos saugumo priemonės prie Patriarchų olos ir analizuojami teisėsaugos veiksmai, naujakurių ir apskritai kraštutinių dešiniųjų atžvilgiu.
Ataskaitos slaptame priede, kuriame pateikta medžiaga laikoma tokia konfidencialia, kad negali būti skelbiama viešai, buvo 1992 m. gruodžio Izraelio policijos komisaro laiškas, kuriame iš esmės pripažįstama, kad policija nesugeba užtikrinti įstatymų vykdymo.
„Padėtis kvartaluose yra labai baisi”, – rašė Šamgaras, vartodamas administracinį okupuotų teritorijų pavadinimą. – Policijos gebėjimai vykdyti savo funkcijas toli gražu neatitinka būtino minimumo. Taip yra dėl būtinų išteklių trūkumo”.
Savo išvadose komisija, remdamasi praėjusio dešimtmečio Judith Karp ataskaitos pavyzdžiu, pakartojo teiginius, kuriuos žmogaus teisių organizacijos pateikia jau daugelį metų ir kuriuos Izraelio valdžia nuolat ignoravo.
Komisija nustatė, kad Izraelio teisėsaugos institucijos „neefektyviai nagrinėja skundus”, delsia pareikšti kaltinimus ir retai išduoda apribojančius įsakymus pakartotiniams „kraštutinių dešiniųjų” naujakurių nusikaltėliams.
IDF atsisakė palaidoti Goldšteiną Hebrono žydų kapinėse. Vietoj to jis buvo palaidotas Kirjat Arbos gyvenvietėje, Meiro Kahanės garbei pavadintame parke. Jo kapas tapo piligrimystės vieta žydams, norintiems, kaip teigiama jo antkapio užraše, pagarbinti „šventąjį”, kuris mirė už Izraelį „švariomis rankomis ir tyra širdimi”.
MIRTINAS PRAKEIKSMAS
Vienas iš ultranacionalistų, reguliariai lankančių Goldšteino kapą, buvo paauglys radikalas Itamaras Ben-Gviras, kuris kartais per Purimą kartu su kitais pasekėjais ten rengdavo susirinkimus nužudyto žudiko garbei.
Purimo šventės dalyviai dažnai persirengdavo kostiumais, o vieną kartą, užfiksuotą vaizdo įraše, Ben-Gviras net vilkėjo Goldšteino kostiumą su netikra barzda ir stetoskopu. Tuo metu Ben-Gviras jau buvo patekęs į Žydų departamento akiratį ir tyrėjai jį kelis kartus apklausė. Kariuomenė atsisakė jį pašaukti į tarnybą, kuri numatyta daugumai Izraelio piliečių.
Po žudynių prie Patriarchų olos naujoji kahanistų karta savo pyktį nukreipė tiesiai į Rabiną už tai, kad jis pasirašė Oslo susitarimus ir atėmė iš jų tai, kas, jų manymu, jiems priklausė dėl jų kilmės.
„Mano nuomone, Goldšteino veiksmai buvo skambutis, – sako Izraelio bendrosios saugumo tarnybos aukšto rango pareigūnas Hezi Kalo, tuo metu vadovavęs padaliniui, kuriam priklausė žydų skyrius. „Supratau, kad tai bus labai didelė didelio atgarsio sulauksianti istorija, kad Rabino vyriausybės diplomatiniai žingsniai paprasčiausiai apsieis be kraujo praliejimo.”
Izraelio vyriausybė pagaliau atkreipė dėmesį į šią grėsmę, o atskiri padaliniai ėmėsi veiksmų jai įveikti. Izraelio bendroji saugumo tarnyba padidino žydų skyrių ir pradėjo skelbti naujo tipo perspėjimus: žydų teroristai nebegrasina tik arabams. Jie kelia grėsmę ir žydams.
Įspėjimuose buvo pažymėta, kad Vakarų kranto gyvenviečių rabinai ir kai kurie dešinieji politikai dabar atvirai propaguoja smurtą prieš Izraelio valstybininkus, ypač Rabiną.
Ekstremistiškai nusiteikę rabinai pagal kanoninę žydų teisę paskelbė sprendimus prieš Rabiną – paskelbė jam mirties prakeiksmą, Pulsa de nura („Pulsa Dinura”), ir rado pateisinimą, kodėl reikia jį pašalinti, din rodef („sustabdyti bet kokia kaina”, linčiuojant).
Tuo metu Karmis Gilonas jau buvo perėjęs iš žydų departamento vadovo pareigų ir dabar užėmė aukščiausią postą Izraelio generalinėje saugumo tarnyboje. „Tokių halachinių įstatymų aptarimas ir pripažinimas prilygo leidimui žudyti”, – dabar, žvelgdamas atgal, sako jis.
Jam ypač didelį susirūpinimą kėlė Benjaminas Netanyahu ir Arielis Šaronas, kurie, kovodami su Rabinu, pakurstė dešiniųjų rabinų ir gyvenviečių lyderių įniršį.
Izraelio generalinis saugumas norėjo patraukti baudžiamojon atsakomybėn rabinus, kurie pritarė Rabino mirties nuosprendžiams dėl religinių priežasčių, tačiau Valstybės prokuratūra atsisakė tai padaryti.
„Tuo metu jie neteikė pakankamai reikšmės ryšiui tarp kurstymo ir terorizmo teisėtumo”, – sako vienas buvęs prokuroras, dirbęs Valstybės prokuratūroje dešimtojo dešimtmečio viduryje.
1995 m. Izraelio Generalinė saugumo tarnyba skelbė vieną įspėjimą po kito. „Kalbėta nebe apie paprastą kurstymą, o apie konkrečią informaciją apie ketinimus nužudyti aukščiausius politinius veikėjus, įskaitant Rabiną”, – dabar prisimena Calo.
Tų metų spalį Ben-Gviras pasirodė prieš Izraelio televizijos kameras, laikydamas „Cadillac” variklio dangčio papuošalą, kurį, kaip jis sakė, nulaužė nuo tarnybinio ministro pirmininko automobilio per chaotiškas prieš Oslą nukreiptas demonstracijas prie Kneseto pastato. „Mes pasiekėme jo automobilį, – sakė jis, – pasieksime ir jį patį”. Kitą mėnesį Rabino nebeliko.
SLAPTI SĄMOKSLAI
Yigalas Amiras, kuris 1995 m. lapkričio 4 d. Tel Avive po mitingo Oslo susitarimams paremti nušovė Rabiną, nebuvo nežinomas žydų departamentui. Dvidešimt penkerių metų jaunuolis studijavo teisę, informatiką ir Torą Bar Ilano universitete netoli Tel Avivo, jį radikalizavo Rabino bandymai sudaryti taiką su palestiniečių lyderiais, jis palaikė ryšius su Avišajumi Ravivu, naujosios kraštutinių dešiniųjų grupės „Eyal”, šiek tiek susijusios su judėjimu „Kach”, lyderiu.
Ravivas iš tikrųjų buvo Izraelio generalinės saugumo tarnybos informatorius ir turėjo šaukinį „Šampanas”. Jis girdėjo Amirą kalbant apie din rodef sprendimų teisingumą, bet neįvardijo jo savo verbuotojams kaip tiesioginio pavojaus. „Niekas rimtai nežiūrėjo į Igalą”, – sakė jis vėliau teisme. „Mūsų aplinkoje įprasta kalbėti apie išpuolius prieš visuomenės veikėjus”.
Lioras Akermanas buvo pirmasis Izraelio generalinės saugumo tarnybos tyrėjas, apklausęs Amirą sulaikymo centre, kuriame jis buvo laikomas po nužudymo. Žinoma, dėl jo kaltės nekilo jokių abejonių.
Tačiau kilo platesnis sąmokslo klausimas. Ar Amiras turėjo bendrininkų? Ar jie turėjo tolesnių planų? Ackermanas dabar prisimena, kad klausė Amiro, kaip galėjo derėti jo tikėjimas Dievu ir sprendimas nužudyti Izraelio ministrą pirmininką.
Jis sako, kad Amiras jam atsakė, jog rabinai pateisina premjero žalojimą, kad apsaugotų Izraelį.
Ackermanas prisimena, kad Amiras nusišypsojo ir tiesiai neatsakė į klausimą apie bendrininkus. „Klausyk, – pasak Ackermano, – aš galėjau tai padaryti. Aš sugebėjau padaryti tai, ką norėjo padaryti daugybė žmonių, bet niekas nedrįso. Aš iššoviau iš ginklo, kurį laikė daugybė žydų, bet paspaudžiau gaiduką, nes niekas kitas neturėjo drąsos to padaryti.”
Izraelio bendrosios saugumo tarnybos tyrėjai pareikalavo nurodyti rabinų tapatybes.
Iš pradžių Amiras išsisukinėjo, bet galiausiai tyrėjai iš jo ištraukė pakankamai informacijos, kad būtų galima nustatyti bent dviejų iš jų tapatybę. Žydų skyrių prižiūrinčio padalinio vadovas Kalo kreipėsi į generalinį prokurorą, prašydamas nedelsiant sulaikyti rabinus ir patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn už kurstymą žudyti.
Tačiau generalinis prokuroras nesutiko, teigdamas, kad rabinų raginimai buvo pareiškimai, kuriuos saugo žodžio laisvės įstatymas ir kurių negalima tiesiogiai sieti su žmogžudyste. Nė vienas iš rabinų nebuvo suimtas.
Tačiau po kelių dienų policija Tel Avivo magistrato teisme sulaikė Ravivą – slaptą Izraelio Generalinės saugumo tarnybos agentą, vadinamą Šampanu, – apkaltinusi jį sąmokslu nužudyti Rabiną, tačiau netrukus jis buvo paleistas. Vėliau paaiškėjo, kad Ravivas buvo informatorius, ir 1999 m. jis buvo suimtas už tai, kad nesiėmė veiksmų, nes iš anksto žinojo apie nužudymą.
Jis buvo išteisintas dėl visų kaltinimų, tačiau nuo to laiko tapo ekstremistinių sąmokslo teorijų, smerkiančių jį už tai, kad nesukėlė pavojaus signalo, siekdamas įrodyti tikrąją premjero nužudymo priežastį: ne agresyvi dešiniųjų retorika, ne mirties nuosprendžiai rabinams, ne opozicijos lyderių kurstymas, o pernelyg sėkmingi Izraelio generalinės saugumo tarnybos agento provokatoriaus veiksmai.
Sudėtingesnė, bet ne mažiau klaidinga sąmokslo teorija buvo ta, kad Rabiną nužudė arba nesugebėjo užkirsti kelio nužudymui kažkas iš Izraelio bendrosios saugumo tarnybos.
Tuo metu tarnybai vadovavęs Gilonas atsistatydino, o tyrimai, kaltinimai ir priešpriešiniai kaltinimai tęsėsi dar daugelį metų. Iki 2023 m. spalio 7 d. ministro pirmininko nužudymas buvo laikomas didžiausia nesėkme Izraelio Generalinės saugumo tarnybos istorijoje.
Kalo pabandė apibendrinti, kas nutiko Izraelio saugumui. „Vienintelis atsakymas, kurį aš ir mano draugai galėjome duoti šiai nesėkmei, buvo nusikalstamas aplaidumas”, – rašė jis savo memuaruose, išleistuose 2021 m. „Jie paprasčiausiai negalėjo patikėti, kad taip galėjo nutikti, ir tikrai ne kito žydo rankomis.”
SASSON ATASKAITA
2001 m., kai Antroji intifada sukėlė palestiniečių savižudžių sprogdintojų išpuolių bangą, nuo kurios nukentėjo Izraelio civiliai gyventojai, Arielis Šaronas perėmė ministro pirmininko pareigas. Smurto akivaizdoje sunkiai vykęs taikos procesas visiškai sustojo, ir iš pradžių atrodė, kad Šarono atėjimas į valdžią reikš dar vieną naujakurių pergalę.
Tačiau 2003 m., vienu netikėčiausių posūkių Izraelio politinėje istorijoje, A. Šaronas paskelbė apie vadinamąjį Izraelio pasitraukimą iš Gazos ruožo ir planą per ateinančius dvejus metus iškeldinti Izraelio naujakurius – jei prireiks, jėga.
Motyvai buvo sudėtingi ir dėl jų kilo daug diskusijų. Šaronui tai buvo taktinis žingsnis. „Pasitraukimo plano reikšmė – įšaldyti taikos procesą”, – tuo metu „Haaretz” sakė jo vyresnysis patarėjas Dovas Veisglasas (Dov Weisglass). „O kai įšaldote procesą, užkertate kelią Palestinos valstybės sukūrimui.”
Tačiau Šaronas taip pat susidūrė su rimtu spaudimu iš prezidento Džordžo Bušo jaunesniojo. Jis reikalavo, kad būtų kas nors daroma su vis didėjančiomis neteisėtomis gyvenvietėmis Vakarų krante, kurios vis labiau trukdė sudaryti bet kokius regioninius saugumo susitarimus.
2004 m. liepą jis paprašė Talios Sasson, kuri neseniai atsistatydino iš prokuratūros specialiojo skyriaus vadovės pareigų, parengti teisinę ekspertinę išvadą dėl „neleistinų gyvenviečių” Vakarų Krante. Jo nurodymai buvo aiškūs: ištirti, kurios Izraelio vyriausybinės agentūros ir institucijos slapta dalyvauja gyvenviečių statyboje.
„Šaronas niekada nesikišo į mano darbą, tačiau ir išvados jo nenustebino”, – interviu po dviejų dešimtmečių sakė Sasson. „Juk jis geriau nei bet kas kitas žinojo, kokia yra padėtis vietoje, ir tikėjosi tik rimtų išvadų.”
Tai buvo gana paprastas klausimas: kaip atsitiko, kad per dešimtmetį nuo tada, kai Icchakas Rabinas įsakė sustabdyti naujų gyvenviečių statybą, jų buvo pastatyta šimtai? Tačiau Sasson bandymai rasti atsakymą į šį klausimą susidūrė su delsimu, apėjimu ir atviru melu.
Galutinėje ataskaitoje ji panaudojo atsargią, bet taiklią formuluotę: „Ne visi, į kuriuos kreipiausi, sutiko su manimi kalbėtis. Vienas pasakė, kad yra per daug užsiėmęs, kad galėtų susitikti, kitas atvyko į susitikimą, bet atsisakė iš esmės atsakyti į daugumą mano klausimų.”
Sasson išsiaiškino, kad nuo 2000 m. sausio iki 2003 m. birželio vienas Izraelio kapitalo ir būsto ministerijos padalinys išdavė 77 sutartis dėl 33 sklypų Vakarų krante įkūrimo, kurios visos buvo neteisėtos.
Kai kuriais atvejais ministerija netgi apmokėjo kelių tiesimą ir pastatų statybą gyvenvietėse, kurias Gynybos ministerija buvo išdavusi įsakymus nugriauti.
Kelios vyriausybės ministerijos slėpė lėšų nukreipimą į Vakarų Krantą, nurodydamos jas tokiose biudžeto eilutėse kaip „įvairūs bendri plėtros klausimai”. Kaip ir prieš du dešimtmečius Judith Karp ataskaitoje, Sasson ir jos kolegos iš Teisingumo ministerijos nustatė, kad Vakarų krantą reglamentuoja visiškai atskiri įstatymai, o šie įstatymai, pasak jos, „atrodė visiškai beprotiški”.
Sasson ataskaitoje daugiausia dėmesio skyrė Avi Maozui, kuris didžiąją to laikotarpio dalį vadovavo Kapitalo ir būsto ministerijai.
Šis politinis veikėjas, kuris karjeros pradžioje atvirai pasisakė už visų arabų iškeldinimą iš Vakarų Kranto, dešimtajame dešimtmetyje padėjo įkurti gyvenvietę į pietus nuo Jeruzalės ir pradėjo kurti profesinį aljansą su Benjaminu Netanyahu, kuris tuo metu buvo Izraelio ambasadorius JT ir netrukus tapo pirmosios kadencijos ministru pirmininku.
Po daugelio metų Maozas suvaidino svarbų vaidmenį užtikrinant Netanyahu politinį išlikimą.
„Prieš mūsų akis atsiveria kraupus vaizdas”, – rašė Sasson savo ataskaitoje. „Izraelio vyriausybės vietą, priėmusios sprendimą kurti gyvenvietes Judėjos ir Samarijos teritorijose nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio, užėmė kiti”.
Gyvenvietės, rašo ji, buvo „varomoji jėga”, tačiau jiems nebūtų pavykę be „įvairių sostinės ir būsto ministrų pagalbos atitinkamais laikotarpiais”. Kai kurie jų užmerkė akis, o kai kurie palaikė ir skatino”.
Šis slaptas tinklas veikė, rašo Sasson, „su didžiuliu Izraelio valstybės finansavimu, be tinkamo viešumo ir be privalomų kriterijų”. Neteisėtas gyvenviečių statymas vykdomas pažeidžiant tinkamą procesą ir bendrąsias administracines taisykles ir, be kita ko, yra šiurkštus ir nuolatinis įstatymų pažeidimas”.
Šie pažeidimai, perspėjo Sasson, kyla iš vyriausybės: „Būtent valstybės institucijos ir administracijos pažeidė įstatymus, pačios valstybės nustatytas taisykles ir procedūras.” Pasak jos, konfliktas iš esmės sunaikino Izraelio vidaus kontrolės ir pusiausvyros sistemą ir sukėlė rimtą grėsmę tautos vientisumui.
„Teisėsaugos institucijos negali imtis veiksmų prieš vyriausybines agentūras, kurios pačios pažeidžia įstatymus”.
Tačiau, kaip ir prieš kelis dešimtmečius paskelbta slapta Judith Karp ataskaita, 2005 m. kovo mėn. viešai paskelbta Sasson ataskaita neturėjo didelės įtakos. Kadangi ji gavo įgaliojimus tiesiogiai iš ministro pirmininko, Sasson galėjo tikėtis, kad jos tyrimas paskatins išardyti neteisėtas gyvenvietes, kurios buvo išplitusios visose Palestinos teritorijose.
Tačiau net ir aukštas pareigas ėjęs Šaronas buvo bejėgis prieš mašiną, sukurtą gyvenvietėms Vakarų krante saugoti ir plėsti – tą pačią mašiną, kurią jis pats padėjo sukurti.
Visa tai vyko vienašališko atsiskyrimo nuo Gazos ruožo fone. Šaronas, kuris 2005 m. rugpjūčio mėn. pradėjo prižiūrėti gyvenviečių pasitraukimą iš Gazos ruožo, tapo trečiuoju Izraelio ministru pirmininku, sukėlusiu pavojų Izraelio naujakurių svajonei apie Didįjį Izraelį, o šis bandymas sulaukė griežto ne tik naujakurių, bet ir vis didesnės politinio isteblišmento dalies pasipriešinimo.
B. Netanyahu, kuris 1996-1999 m. pirmą kartą ėjo ministro pirmininko pareigas ir anksčiau balsavo už atsiskyrimą, protestuodamas atsistatydino iš finansų ministro pareigų Šarono kabinete, laukdamas naujo iškėlimo į aukščiausią postą.
Patys kolonistai ėmėsi aktyvesnių priemonių. 2005 m. Izraelio bendrosios saugumo tarnybos žydų skyrius gavo informacijos apie sąmokslą sulėtinti Izraelio pasitraukimą iš Gazos ruožo, panaudojant 700 litrų benzino ir susprogdinant automobilius pagrindiniame greitkelyje.
Policija, gavusi pranešimą, suėmė šešis vyrus centrinėje Izraelio dalyje. Vienas iš jų buvo Bezalelis Smotrichas, būsimasis ministras, kuris prižiūrėjo civilinės administracijos reikalus Vakarų Krante.
Dvidešimt penkerių metų B. Smotrichas buvo sulaikytas ir tardomas kelias savaites. Icchakas Ilanas, vienas iš Izraelio bendrosios saugumo tarnybos pareigūnų, dalyvavusių tardyme, sako, kad jis buvo „tylus kaip žuvis” – „kaip nusikaltimo meistras”.
Pasak Ilano, jis buvo paleistas nepateikus kaltinimų, iš dalies todėl, kad tarnyba žinojo, jog jo patraukimas į teismą gali atskleisti jos agentus žydų ekstremistinėse grupuotėse, o iš dalies todėl, kad manė, jog Smotrichas vis tiek nebus labai nubaustas.
„Kai kovojome su palestiniečių terorizmu, Generalinė saugumo tarnyba labai gerai sutarė su teismais, ir mes pasiekėme griežtas bausmes, kurių norėjome”, – sako jis. Su žydų teroristais buvo visiškai priešingai.
2009 m. pergalingai grįžęs į premjero postą B. Netanyahu nusprendė panaikinti Talia Sasson ataskaitą, kurią jis ir jo sąjungininkai laikė kliūtimi, trukdančia spartinti gyvenviečių kūrimo kampaniją.
Jis paskyrė savo tyrimo komisiją, kuriai vadovavo Aukščiausiojo Teismo teisėjas Edmondas Levy, kuris, kaip žinoma, palaikė naujakurius. Tačiau 2012 m. baigtos E. Levy ataskaitos turinys ne tik neprieštaravo E. Sasson išvadoms, bet kai kuriais atžvilgiais jas dar labiau sustiprino.
Komitetas nustatė, kad aukšto rango Izraelio pareigūnai puikiai žinojo apie tai, kas vyksta teritorijose, ir tiesiog neigė tai dėl politinio tikslingumo. Jie rašė, kad taip elgtis nedera „šaliai, kurios tikslas – teisinė valstybė”. Ir tada atėjo Netanyahu.
III DALIS. NAUJOJI KARTA
Kraštutinių dešiniųjų premjero iškilimas niekaip nepadėjo užkirsti kelio pavojingų antivyriausybinių nuotaikų plitimui tarp Izraelio kolonistų. Naujoji kahanistų karta dar labiau radikalizavosi ne tik prieš Izraelio politikus, kurie galėjo jiems prieštarauti ar nepakankamai juos globoti, bet ir prieš pačią demokratinės Izraelio valstybės idėją.
Grupė, pasivadinusi „Hilltop Youth”, pasisakė už visišką sionistinės valstybės sunaikinimą. Meiras Ettingeris, pavadintas savo senelio Meiro Kahanės vardu, buvo vienas iš „Hilltop Youth” lyderių, todėl jo senelio pažiūros atrodė nuosaikios.
Jų tikslas buvo Izraelio institucijų sunaikinimas ir „žydų valdžios” įvedimas: karalystės patepimas, šventyklos pastatymas Jeruzalės mečečių, šventų viso pasaulio musulmonams, vietoje, religinio režimo primetimas visiems žydams.
Ehudas Olmertas, 2006-2009 m. ėjęs Izraelio ministro pirmininko pareigas, viename interviu sakė, kad „Hilltop Youth” „nuoširdžiai, giliai ir emocingai tiki, kad tai yra teisinga ir būtina Izraeliui. Tai yra jo išsigelbėjimas. Tai savotiška Izraelio ateities garantija”.
Buvusi „Hilltop Youth” narė, norėjusi likti neįvardyta, nes baiminasi, kad gali nukentėti dėl savo žodžių, prisimena, kaip ji ir jos draugai naudojosi neteisėta kalvų gyvenviete Vakarų Krante, iš kurios mėtė akmenis į palestiniečių automobilius.
„Palestiniečiai tuoj pat iškviesdavo policiją, o mes žinojome, kad iki jos atvykimo turėsime mažiausiai 30 minučių, jei ji apskritai atvyks. O jei ir atvykdavo, vargu ar ką nors sulaikydavo. Tai darėme dešimtis kartų”.
Pasak Vakarų Kranto policijos, ji esą buvo lygiai taip pat suinteresuota sustabdyti ten vykstantį smurtą. „Kai buvau jauna, maniau, kad galiu pergudrauti policiją, nes esu protingas. Vėliau tapo aišku, kad policija arba nesistengė nieko daryti, arba neturėjo pakankamai sumanumo.”
Pasak buvusios „Hilltop Youth” narės, ji pradėjo trauktis iš grupės, kai ji pradėjo naudoti radikalesnę taktiką ir kai Ettingeris atvirai kalbėjo apie palestiniečių žudymą. Ji pasisiūlė tapti policijos informatore ir 2015 m. per susitikimą su policijos žvalgybos pareigūnais atskleidė grupės planus rengti žudynes, kurių tikslas – atkeršyti visiems organizacijai trukdantiems žydams.
Ji sakė, kad policijai papasakojo, kaip vykdė žvalgybą palestiniečių namuose, kad galėtų pasirinkti taikinį. Buvusi grupės narė sako, kad policija galėjo pradėti tyrimą, tačiau ji net nepaprašė išpuolį planuojančių asmenų pavardžių.
2013 m. Ettingeris ir kiti organizacijos „Hilltop Youth” nariai įkūrė slaptą būrelį „Sukilimas”, kurio tikslas – kurstyti sukilimą prieš vyriausybę, kuri „trukdė mums statyti šventyklą, užtvėrė mums kelią į tikrą ir visišką atpirkimą”.
Per kratą vienoje iš grupės slėptuvių Izraelio bendrosios saugumo tarnybos tyrėjai rado „Uprising” steigimo dokumentus.
„Izraelio valstybė neturi teisės egzistuoti, todėl mes neprivalome laikytis jos žaidimo taisyklių”, – skelbė vienas iš jų. Dokumentuose buvo raginama padaryti galą Izraelio valstybei ir aiškiai nurodoma, kad vietoje jos atsirasiančioje naujoje valstybėje nebus vietos ne žydams, ypač arabams: „Jei šie ne žydai neišvyks, bus leista juos žudyti, nedarant skirtumo tarp moterų, vyrų ir vaikų.”
Ir tai nebuvo tik tuščios kalbos. Ettingeris ir jo bendražygiai parengė planą, kuriame nurodė tvarkaraštį ir veiksmus, kurių reikės imtis kiekviename etape. Vienas iš narių netgi parengė mokymo vadovą su instrukcijomis, kaip steigti teroristų kuopeles ir deginti namus.
„Kad name esantys žmonės negalėtų pabėgti, – patariama instrukcijoje, – prie įėjimo į namą galima padėti padangas ir jas padegti”.
2014 m. vasarį „Uprising” įvykdė pirmąjį išpuolį – susprogdino tuščią namą nedideliame Vakarų Kranto arabų kaime Silvade, o vėliau surengė dar kelis padegimus, iškirto alyvmedžių giraites ir sunaikino palestiniečių daržines.
Grupuotės nariai padeginėjo mečetes, vienuolynus ir bažnyčias, įskaitant Duonos ir žuvies padauginimo bažnyčią ant Tiberiados ežero kranto. Vienas policininkas matė, kaip Ettingeris užpuolė arabų piemeniui priklausančią avių bandą.
Vėliau pareigūnas liudijo, kad jis užmušė akmenimis vieną avį ir paskerdė ją piemens akivaizdoje. „Tai buvo šokiruojantis vaizdas”, – sakė jis. Tiesiog kažkokia beprotybė.”
Remiantis Izraelio bendrosios saugumo tarnybos vidaus atmintine, „Sukilimo” grupė apibrėžiama kaip organizacija, kurios tikslas – „teroru ir smurtu, įskaitant kūno sužalojimus ir kraujo praliejimą, pakenkti Izraelio valstybės stabilumui”. Keli jos nariai, tarp jų ir Ettingeris, bandė būti sulaikyti administracine tvarka – tai priemonė, dažnai taikoma arabams.
Tačiau valstybės prokuroras prašymo nepatenkino. JT Humanitarinių reikalų koordinavimo biuras 2014 m. užregistravo 323 Izraelio naujakurių smurto prieš palestiniečius atvejus; 107 iš jų buvo sužeisti palestiniečiai. Kitais metais „Uprising” pakėlė smurto kartelę ir atvirai pasisakė už arabų žudymą.
Izraelio bendroji saugumo tarnyba ir policija nustatė žinomo sukilimo nario Amiramo Ben-Ulielio tapatybę ir pradėjo jį stebėti. Tačiau tarnyba nesugebėjo užkirsti kelio jo sukeltai smurto bangai.
2015 m. liepos 31 d. naktį A. Ben-Ulielas ėmėsi žudyti Dumos kaime Vakarų Kranto centrinėje dalyje. Ben-Ulielas pasiruošė krepšį su dviem buteliukais padegamojo skysčio, skudurais, žiebtuvėliu, degtukų dėžute, pirštinėmis ir juodais purškiamaisiais dažais.
Pasak jam pateikto kaltinimo, Ben-Ulielas ieškojo namo su akivaizdžiais gyvybės ženklais, taip patvirtindamas, kad turtas, kurį jis padegė, nėra apleistas. Galiausiai jis rado jaunų motinos ir tėvo Reham ir Sa’ad Dawabsheh namus.
Jis atidarė langą ir į namą įmetė Molotovo kokteilį. Jis pabėgo, o tėvai buvo sužeisti per gaisrą, nuo kurio vėliau mirė. Jų vyresnysis sūnus Ahmadas išgyveno, tačiau 18 mėnesių kūdikis Ali sudegė gyvas.
„Iš karto buvo aišku, – sako Akermanas, buvęs Izraelio generalinės saugumo tarnybos narys, – kad šie laukiniai ne tik tyčiojosi iš arabų, bet ir niokojo turtą bei medžius, o galiausiai pradėjo žudyti žmones”. Jis vis dar pyksta dėl to, kaip tarnyba „tvarkosi” su žydų terorizmu.
„Izraelio bendroji saugumo tarnyba žino, kaip elgtis su tokiomis grupuotėmis, taikydama nepaprastąsias priemones, administracinį sulaikymą ir specialius tardymo metodus, kol jos nepalūžta”, – sako jis.
Tačiau tarnyba noriai taiko šiuos metodus tirdama arabų terorizmą, o su žydais elgiasi santūriau. „Toks nuolaidžiavimas įkvėpė grupės nariams pasitikėjimo, ir jie perėjo prie kito etapo – pradėjo padeginėti mečetes ir bažnyčias. Galiausiai, likę laisvėje, jie įsiveržė į Dūmą ir sudegino vieną šeimą”.
Iš pradžių Izraelio bendroji saugumo tarnyba teigė negalinti rasti žudikų, nors visi jie turėjo būti nuolat stebimi. Kai Ben-Ulielas ir kiti nusikaltėliai pagaliau buvo suimti, dešiniųjų pažiūrų politikai sakė ugningas kalbas prieš Generalinę saugumo tarnybą ir susitiko su nusikaltėlių šeimomis, kad išreikštų savo paramą.
Ben-Ulielas buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, o Ettingeriui galiausiai buvo skirtas administracinis areštas, tačiau užkrato nepavyko sustabdyti.
2015 m. gruodį „Hilltop Youth” išplatino vaizdo įrašą, kuriame sukilimo nariai ekstazės apimti šoka su šautuvais ir pistoletais, dainuodami neapykantos arabams dainas. Tuo pat metu vienas iš jų peiliu subadė ir sudegino nužudyto mažamečio Ali Dawabsheh nuotrauką.
B. Netanyahu savo ruožtu pasmerkė vaizdo įrašą, kuriame, pasak jo, atskleidžiamas „tikrasis Izraelio visuomenei ir saugumui pavojų keliančios grupuotės veidas”.
AMERIKOS DRAUGAI
Izraelio gyvenviečių plėtra jau seniai erzinančiai veikia Izraelio santykius su Jungtinėmis Valstijomis, o amerikiečių pareigūnai daugelį metų tiek viešuose, tiek privačiuose susitikimuose atsargiai perspėdavo B. Netanyahu, kad jis remia pavojingą veiklą.
Tačiau Donaldo Trampo (Donald Trump) išrinkimas 2016 m. tam padarė galą. Izraelio politikai naujojoje administracijoje daugiausia vadovavo jo svainis Džaredas Kušneris, kuris palaikė ilgamečius asmeninius santykius su B. Netanyahu, savo tėvo draugu, apsistojusiu jų šeimos namuose Naujajame Džersyje.
D. Trampas, įgyvendindamas platesnę regioninę darbotvarkę, kuri visiškai atitinka paties B. Netanyahu planus, taip pat tikėjosi nutraukti Baracko Obamos branduolinį susitarimą su Iranu ir sudaryti Izraelio ir arabų šalių diplomatinius susitarimus, pagal kuriuos Palestinos valstybės klausimas liktų neišspręstas ir svarstytinas toliau.
Jei kilo kokių nors klausimų dėl naujosios administracijos pozicijos Izraelio gyvenviečių klausimu, jie buvo išsklaidyti, kai tik D. Trampas išsirinko savo ambasadorių Izraelyje.
Jo pasirinktas Davidas Friedmanas buvo bankroto teisininkas, daug metų padėjęs vadovauti amerikiečių ne pelno siekiančiai organizacijai, kuri rinko milijonus dolerių Beit El – vienai pirmųjų Izraelio Gush Emunim (Tikinčiųjų sąjungos) judėjimo gyvenviečių Vakarų krante ir vietai, kurioje augo ir mokėsi Bezalelis Smotrichas.
Organizacija, kurią taip pat rėmė Trampo šeima, padėjo finansuoti Beit Elio mokyklas ir kitas įstaigas.
Kai D. Trampas tapo prezidentu, D. Friedmanas Izraelio vykdomą palestiniečių teritorijų okupaciją pavadino „apsimestine” ir, prieštaraudamas ilgamečiams Amerikos politikos principams, pareiškė, kad „šios gyvenvietės yra Izraelio dalis”.
Friedmanas taip pat nepaisė perspėjimų, kuriuos reguliariai skelbė generolas leitenantas Markas Schwartzas, 2019 m. atvykęs į ambasadą Jeruzalėje koordinuoti Izraelio vyriausybės ir Palestinos savivaldos saugumo.
Profesionalus žaliosios beretės karys, tarnavęs Afganistane ir Irake, ėjęs Jungtinės specialiųjų operacijų vadavietės, karinės operatyvinės grupės, atsakingos už JAV karius, vado pavaduotojo pareigas, M. Schwartzas nestokojo patirties Artimuosiuose Rytuose.
Tačiau jį iškart šokiravo tai, kas vyko Vakarų Krante: Izraelio naujakuriai veikė nebaudžiamai, policijos už gyvenviečių ribų beveik nebuvo, o Izraelio kariuomenė savo operacijomis kurstė įtampą.
Švarcas prisimena, kad jį papiktino, kaip jis vadino, kariuomenės „kolektyvinės bausmės” taktika, kai buvo griaunami palestiniečių namai, o tai, jo manymu, buvo nepagrįsta ir davė priešingą rezultatą. „Aš jiems taip ir pasakiau: Vaikinai, taip profesionalūs kariškiai nesielgia”.
Švarco nuomone, Vakarų Krantas tam tikra prasme buvo septintojo dešimtmečio Amerikos pietūs. Tačiau situacija bet kuriuo metu gali tapti dar nepastovesnė ir sukelti dar vieną intifadą.
Švarcas yra diplomatiškas, prisimindamas savo bendravimą su Friedmanu, kuris buvo jo viršininkas. Pasak generolo, Friedmanas buvo „geras klausytojas”, bet kai Švarcas išsakydavo susirūpinimą dėl Izraelio gyvenviečių, pastarasis dažnai jį nustumdavo į šalį, atkreipdamas dėmesį į tai, kad „Palestinos žmonės nepakankamai vertina tai, ką dėl jų daro amerikiečiai”.
Švarcas taip pat tiesiogiai aptarė savo nuogąstavimus dėl gyvenviečių kolonistų smurto su Izraelio generalinės saugumo tarnybos ir IDF pareigūnais, tačiau, kiek jis suprato, Friedmanas nesikreipė į politinę vadovybę. „Niekada neturėjau jokio pagrindo manyti, kad jis bent kartą aptarė šį klausimą su B. Netanyahu”, – sakė jis.
Friedmanas viską mato kitaip. „Manau, kad turėjau daug platesnį požiūrį į smurto veiksmus Judėjoje ir Samarijoje” nei Švarcas, – dabar sako jis. „Ir akivaizdu, kad palestiniečių smurtas prieš izraeliečius buvo nepalyginamai žiauresnis”.
„Man nerūpėjo palestiniečių „dėkingumas”. Mane neramino tai, kad jų vadovybė rėmė terorą ir nenorėjo kontroliuoti smurto”, – sakė Friedmanas. Jis atsisakė aptarti bet kokius savo pokalbius su Izraelio pareigūnais.
Praėjus kelioms savaitėms po to, kai D. Trampas pralaimėjo 2020 m. rinkimus, valstybės sekretorius Mike’as Pompeo nuvyko į Izraelį, kur įteikė keletą dovanų B. Netanyahu ir Izraelio kolonistams. Jis paskelbė naujas taisykles, pagal kurias į JAV iš Vakarų kranto teritorijų importuojamos prekės turi būti ženklinamos užrašu „Pagaminta Izraelyje”.
Sraigtasparniu jis nuskrido į Vakarų Krante esančią vyninę Psagot ir tapo pirmuoju JAV valstybės sekretoriumi, apsilankiusiu šioje gyvenvietėje. Viena iš pagrindinių šios vyninės akcininkų, Falicų šeima iš Floridos, skyrė milijonus įvairiems projektams gyvenvietėse.
Per pietų vizitą Pompeo skyrė kelias minutes ir paliko įrašą vyninės svečių knygoje. „Tegul nebūsiu paskutinis valstybės sekretorius, apsilankęs šioje gražioje šalyje”, – parašė jis.
KOLONISTŲ KOALICIJA
Benjamino Netanyahu pasiryžimas tapti ministru pirmininku precedento neturinčiai šeštajai kadencijai buvo įvertintas tam tikra kaina: jis sudarė sąjungą su judėjimu, kurio kadaise vengė, bet kuris tapo pagrindine politine srovės dalimi, Izraelis nuolat krypstant į dešinę.
B. Netanyahu, kuris dabar teisiamas už kyšininkavimą ir kitus korupcinius nusikaltimus, ne kartą patyrė nesėkmę bandydamas sudaryti koaliciją, kai dauguma partijų paskelbė nenorinčios prie jo prisijungti.
Jis asmeniškai dalyvavo derybose dėl aljanso sudarymo su Itamaro Ben-Gviro Žydų jėgos partija ir Bezalelio Smotricho Religinio sionizmo partija, todėl jie tapo įtakingiausiais veikėjais visiems, bandantiems sudaryti koalicinę vyriausybę.
2022 m. lapkritį šis statymas pasiteisino: gavęs itin svarbią kraštutinių dešiniųjų paramą, B. Netanyahu grįžo į valdžią.
Du vyrai, kurie dėl šių susitarimų atėjo į valdžią, buvo vieni ekstremistiškiausių veikėjų, kada nors užėmusių tokius aukštus postus Izraelio ministrų kabinete. Izraelio Generalinė saugumo tarnyba stebėjo Ben-Gvirą praėjus keleriems metams po Icchako Rabino nužudymo, ir jis buvo suimtas dėl kelių kaltinimų, įskaitant rasizmo kurstymą ir paramą teroristinei organizacijai.
Kai kuriose bylose jis buvo išteisintas arba atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau keletą kartų buvo nuteistas ir įkalintas. Antrosios intifados metu jis vadovavo protestams, kuriuose ragino imtis kraštutinių priemonių prieš arabus, ir persekiojo Izraelio politikus, kurie, jo manymu, buvo nepakankamai ryžtingi.
Tada Ben-Gviras padarė radikalų pokytį: įstojo į teisės mokyklą. Jis taip pat įsidarbino Kneseto deputato Michaelio Ben-Ari, atstovaujančio Nacionalinės sąjungos partijai, kurioje buvo daug Kach judėjimo pasekėjų, padėjėju.
Po ilgos teisinės kovos dėl veikų, kuriomis buvo kaltinamas, 2011 m. jis buvo priimtas į advokatūrą. Jis pakeitė šukuoseną ir drabužius, kad atrodytų garbingiau, ir pradėjo dirbti advokato kontoroje, kartą teigdamas, kad atstovauja „kariams ir civiliams, patekusiems į teisines pinkles dėl saugumo padėties Izraelyje”. Netanyahu paskyrė jį nacionalinio saugumo ministru, atsakingu už policiją.
Smotrichas įsitraukė į visuomeninę veiklą po to, kai 2005 m. jį suėmė Izraelio vyriausioji saugumo tarnyba, apkaltinusi sąmokslu blokuoti kelius, kad būtų sustabdytas Izraelio pasitraukimas iš Gazos ruožo.
Jis dažnai kritikuodavo žydų Generalinės saugumo tarnybos padalinį, skųsdamasis, kad ši tarnyba gaišta laiką ir pinigus tirdama žydų padarytus nusikaltimus, nors tikrieji teroristai buvo palestiniečiai.
Jo kraštutinių dešiniųjų sąjungininkai žydų departamentą kartais vadino „hamahlaka hayehudit” – taip hebrajiškai vadinosi gestapo padalinys, vykdęs Hitlerio vadinamąjį galutinį sprendimą [žydų klausimu].
2015 m., dalyvaudamas rinkimų kampanijoje dėl vietos Knesete, Smotrichas sakė, kad „kiekvienas šekelis, investuotas į šį skyrių, yra minus šekelis iš sumos, kuri skiriama gyvybėms gelbėti ir kovai su tikruoju terorizmu”.
Po septynerių metų B. Netanyahu jį paskyrė ir finansų ministru, ir gynybos ministru, atsakingu už civilinius reikalus Vakarų Krante, ir nuolat siekė, kad teritoriją perimtų kariuomenė. Pagal koalicinį susitarimą su B. Netanyahu Smotrichas dabar turi teisę paskirti vieną iš pagrindinių administracinių veikėjų Vakarų Krante, kuris prižiūrėtų kelių tiesimą ir statybų įstatymų vykdymą.
Per 2022 m. rinkimus į Knesetą taip pat pateko buvęs Būsto ministerijos pareigūnas Avi Maozas, kurį Talia Sasson kadaise pavadino slapta Izraelio vyriausybės ranka, remiančia nelegalias gyvenvietes.
Vėliau A. Maozas prisijungė prie kraštutinių dešiniųjų partijos „Noam” ir naudojasi ja kaip platforma rasistinei ir homofobinei politikai vykdyti. Jis niekada nepamiršo ir neatleido Sasson.
2022 m. „Tarptautinę kovos su korupcija dieną” Maozas išėjo į Kneseto tribūną ir pasmerkė beveik prieš du dešimtmečius parengtą Sason ataskaitą, sakydamas, kad ji buvo parašyta „su neapykanta Izraelio gyvenvietėms ir noru joms pakenkti”.
Jis sakė, kad tai „aukščiausio lygio valstybinė korupcija, už kurią tokie žmonės kaip Talia Sasson turi būti patraukti atsakomybėn”.
Praėjus kelioms dienoms po to, kai pradėjo eiti pareigas, Ben-Gviras įsakė policijai pašalinti Palestinos vėliavas iš viešų vietų Izraelyje, sakydamas, kad jos „kursto ir skatina terorizmą”.
Savo ruožtu Smotrichas įsakė drastiškai sumažinti išmokas Palestinos savivaldai, o tai privertė Izraelio generalinę saugumo tarnybą ir IDF išreikšti susirūpinimą, kad sumažinimas trukdys pačios Palestinos savivaldos pastangoms palaikyti tvarką ir užkirsti kelią palestiniečių terorizmui.
Praėjus kelioms savaitėms po to, kai prisiekė naujasis kabinetas, IDF Judėjos ir Samarijos biuras išplatino mokomąjį vaizdo įrašą sausumos dalinio kariams, kurie ruošėsi vykti į Vakarų krantą.
Vaizdo įraše, pavadintame „Operatyvinė užduotis: ūkiai”, Izraelio kolonistai vaizduojami kaip taikūs ūkininkai, gyvenantys ganyklinį gyvenimo būdą, pavojingomis sąlygomis ganantys ožkas, avis ir karves.
Nelegalios gyvenvietės, kurių vis daugėja visame Vakarų krante, yra „mažos izoliuotos gyvenvietės, kiekvienoje jų gyvena saujelė žmonių; tik nedaugelis jų turi ginklų, jei iš viso turi, ir beveik neturi gynybos priemonių”.
Vaizdo įraše teigiama, kad būtent naujakuriams nuolat gresia išpuoliai, nesvarbu, ar tai būtų „teroristų įsiskverbimas į ūkį, išpuolis prieš piemenį ganykloje, padegimas”, ar „turto naikinimas” – grėsmės, nuo kurių juos turi apsaugoti IDF kariai.
Kiekvieną ūkį saugančių kariuomenės kuopų vadai turėtų, kaip sakoma vaizdo įraše, „palaikyti ryšį su už apsaugą atsakingu asmeniu”; kariai ir karininkai raginami palaikyti glaudžius ryšius su naujakuriais. Neformalus bendravimas, sakoma vaizdo įraše, yra daug svarbesnis už formalų bendravimą.
Vaizdo įraše aptariama daug saugumo aspektų, tačiau nenagrinėjamas teisėtumo klausimas. Kai paklausėme vaizdo įrašą parengusio padalinio vado brigados generolo Avi Bluto, kodėl IDF skatina karinę paramą gyvenvietėms, kurios pagal Izraelio įstatymus yra neteisėtos, jis tiesiai šviesiai pareiškė, kad ūkiai iš tiesų yra teisėti, ir pasiūlė mums apžiūrėti kai kuriuos iš jų.
Vėliau kariuomenės atstovas atsiprašė už generolo pastabas, pripažino, kad fermos yra neteisėtos, ir paskelbė, kad IDF nebeplatins vaizdo įrašo. Nepaisant to, šių metų gegužę Blutas buvo paskirtas Izraelio centrinės vadovybės, atsakingos už visus Izraelio karius centrinėje Izraelio dalyje ir Vakarų krante, vadovu.
Rugpjūtį Blutas pakeis generolą majorą Yehudą Fuxą, kuris paskutiniaisiais savo vadovavimo Vakarų Krantui mėnesiais buvo beveik žlugusios teisėsaugos jo vadovaujamoje teritorijoje liudininkas.
Spalio pabaigoje J. Fuxas parašė laišką savo vadovybei – Izraelio karinio štabo viršininkui – kuriame teigė, kad žydų terorizmo, vykdomo keršijant už spalio 7 d. išpuolius, banga „gali padegti Vakarų Krantą”.
Kadangi IDF yra aukščiausia saugumo institucija Vakarų Krante, aukščiausioji karinė vadovybė kaltę suverčia policijai, kuri galiausiai atsiskaito Ben-Gvirui. Fuksas sakė, kad jis įsteigė specialią darbo grupę kovai su žydų terorizmu, tačiau nusikaltimų tyrimas ir kaltininkų suėmimas yra „visiškai Izraelio policijos rankose”.
Jis rašė, kad ji neatlieka savo darbo.
TIK VIENAS KELIAS Į PRIEKĮ
Šių metų sausio pradžioje atėjo diena, kai Aukščiausiasis Teismas turėjo nagrinėti palestiniečių Khirbet Zanutos kaimo gyventojų ieškinį, prievarta išvežti kaimo gyventojai atvyko pavėlavę valandą.
Apygardos koordinavimo biure jie gavo leidimus atvykti į teismo posėdį, tačiau saugumo pajėgos juos sulaikė dar nepasiekus patikros punkto, skiriančio Izraelį nuo Vakarų Kranto.
Jų advokatas Quamar Mishirqi-Assad, pažymėdamas, kad kliūtys trukdo jiems nagrinėti jų prašymą iš esmės, primygtinai reikalavo, kad posėdis negalėtų vykti jiems nedalyvaujant. Teisėjai sutiko palaukti.
Galiausiai kaimo gyventojai buvo įvesti į teismo salę ir Miširki-Asadas pradėjo pristatyti bylą. Posėdis vyko hebrajų kalba, todėl dauguma kaimo gyventojų nesugebėjo įsisavinti argumentų, kuriuose buvo aprašomi Izraelio naujakurių kasdien patiriami siaubai ir akivaizdus teisėsaugos pastangų juos sustabdyti nebuvimas.
Kariuomenei ir policijai atstovaujantys advokatai atmetė kaltinimus dėl piktnaudžiavimo ir nesugebėjimo vykdyti įstatymus. Teisėjui paklausus, kokių operatyvinių priemonių būtų imtasi, jei kaimo gyventojai norėtų grįžti, vienas iš advokatų atsakė, kad jie jau gali tai daryti, nes nėra jokio įsakymo, draudžiančio tai daryti.
Toliau buvo iškviestas pulkininkas Roi Zweig-Lavi, centrinės vadovybės operacijų valdybos operatyvinis pareigūnas. Jis sakė, kad daugelis incidentų buvo susiję su melagingais reikalavimais.
Iš tikrųjų, pasak jo, kai kurie kaimo gyventojai tikriausiai patys sugriovė savo namus dėl „vidinių neramumų”. O tada dėl visko kaltino Izraelio naujakurius, kad išvengtų savo veiksmų pasekmių.
Pulkininko Zweig-Lawi požiūris į Izraelio gyvenvietes ir jo vaidmuo jas ginant buvo gerai žinomas. 2022 m. sakydamas kalbą žydų studentams Vakarų krante jis pareiškė, kad „kariuomenė ir gyvenvietės yra vienas ir tas pats”.
Gegužės pradžioje teismas pareikalavo, kad vietos valdžios institucijos paaiškintų, kodėl policija nesustabdė išpuolių, ir pareiškė, kad kaimo gyventojai turi teisę grįžti į savo namus. Teismas taip pat nurodė vietos valdžios institucijoms pateikti išsamią informaciją apie tai, kaip jos ketina užtikrinti saugų gyventojų grįžimą į kaimą.
Dabar valdžios institucijų eilė nuspręsti, kaip jos įvykdys šiuos reikalavimus. Ir ar apskritai jų laikysis.
Tuo metu, kai Aukščiausiasis Teismas paskelbė savo sprendimus, Jungtinės Amerikos Valstijos pagaliau ėmėsi veiksmų, kad padarytų tiesioginį spaudimą B. Netanyahu vyriausybei dėl agresyvaus Izraelio naujakurių elgesio.
Vasario 1 d. Baltieji rūmai išleido vykdomąjį įsaką, kuriuo keturiems kolonistams, be kita ko, už „teroristinę veiklą” Vakarų krante, nustatė sankcijas.
Vienas iš šių keturių asmenų buvo Yinonas Levi, Meitarimo fermos netoli Hebrono savininkas, kurį JAV ir Izraelio pareigūnai laiko vadovavusiu smurto ir bauginimo kampanijai prieš Khirbet Zanuto kaimo gyventojus.
Netrukus po to Didžiosios Britanijos vyriausybė įvedė savo sankcijas, teigdama, kad Izraelio vyriausybė sukūrė „beveik visiško nebaudžiamumo aplinką Vakarų kranto gyvenviečių ekstremistams”.
Baltųjų rūmų veiksmus prieš atskirus Izraelio kolonistus, kurie buvo pirmieji Amerikos administracijos veiksmai, B. Netanyahu vyriausybės ministrai sutiko su pykčio ir pašaipos mišiniu.
Smotrichas pavadino Bideno administracijos kaltinimus Levy ir kitiems „visiškai išgalvotais” ir sakė, kad dirbs su Izraelio bankais, kad pasipriešintų sankcijų vykdymui.
Vienoje žinutėje, kuria pasidalinta viešame „Hilltop Youth” „WhatsApp” kanale, sakoma, kad Levy ir jo šeima nebus palikti likimo valiai. „Izraelio žmonės mobilizuojasi dėl jų”, – rašoma joje
JAV pareigūnams labai nepatinka, kai jų klausiama, ar JAV vyriausybės veiksmai tėra simbolinės priemonės, kurių ėmėsi nusivylęs Amerikos prezidentas, prarandantis paramą savo politikai Izraelio atžvilgiu namuose.
Jie sako, kad tai nesustabdys smurto, tačiau tai yra signalas B. Netanyahu vyriausybei apie Jungtinių Valstijų poziciją: Vakarų Krantas gali sprogti ir tapti kitu frontu besiplečiančiame regioniniame kare Artimuosiuose Rytuose, kuris prasidėjo 2023 m. spalio 7 d.
Tačiau karas gali būti tiesiog tikslu. Pasak buvusio Izraelio ministro pirmininko Ehudo Olmerto, jis mano, kad daugelis Izraelio kraštutinių dešiniųjų „nori karo”. „Jie nori intifados, – sako jis, – nes tai bus galutinis įrodymas, kad taikos su palestiniečiais pasiekti neįmanoma”. Yra tik vienas kelias į priekį – juos visus sunaikinti”.
→ Šis straipsnis nemokamas. Parengti jį ir išlaikyti čia – kainuoja.. Paremkite infa.lt


634


Čia smulkiau apie šitų žmonijos atmatų „žygdarbius”:
telegra.ph/ISRAHELL-10-16
Daug pastangų įdėta…
Ačiū negana…
Laukiu padidėjusios pencijos, paremsiu….
Hamas įkūrėjo sūnaus žinios, patirtys ir įžvalgos visgi atrodo patikimesnės nei amerikietiškos žiniasklaidos. Daugelį kartų.
Ekstremistai užvaldę Izraelį skamba kaip fašistai užvaldę Ukrainą….
Dar konservų psichopatų chuntos nelikviduota alternatyvi informacija:
lzskelbimai.com/s/212021
Teisingai mastančių žmonių yra visur, net žydų tarpe. Vienas toks žydas parašė knygą „10 mitų apie Izraelį”. Ką su juo padarė izraeliečiai? Nieko nepadarė, šios knygos autorius spėjo pabėgt į užsienį. Jo vardas Ilan Pappe. Jei jūs norite sužinoti, kaip kūrėsi Izraelis ir kaip jie apgavo palestiniečius – skaitykite šią knygą. Jei paliksite čia savo el. pašto adresą, jums bus atsiųsta šios knygos elektroninė versija. Nemokamai.