infa.lt

Beveik šešerius metus trukęs tyrimas parodė, kad daugumos jų buvo galima išvengti – maždaug 3 000 žmonių mirties ir daugiau kaip 30 000 kitų užsikrėtimo hepatitu ir kitomis ligomis, praneša „The New York Times” leidinys.

Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Riši Sunakas pirmadienį paskelbė nuoširdų atsiprašymą vienos didžiausių šalies sveikatos priežiūros nesėkmių aukoms ir šeimoms po to, kai pražūtingoje ataskaitoje buvo nustatyta, kad kraujo užkrėtimo, dėl kurio mirė 3 000 žmonių ir užsikrėtė daugiau kaip 30 000 kitų, iš esmės buvo galima išvengti.

„Tai gėdos diena Didžiosios Britanijos valstybei“, – sakė R. Sunakas įstatymų leidėjams Bendruomenių rūmuose, kur „nuoširdžiai ir nedviprasmiškai atsiprašė“ už, jo žodžiais tariant, pasikartojančias Didžiosios Britanijos pareigūnų klaidas.

„Man tikrai gaila“, – sakė jis, praėjus vos kelioms valandoms po to, kai buvo paskelbta ilgai laukta ataskaita, kurioje nurodoma, kad per du dešimtmečius Didžiosios Britanijos vyriausybės ir medicinos pareigūnai padarė „daugybę klaidų“, kurių buvo galima išvengti ir kurios vėliau buvo nuslėptos.

2 000 puslapių ataskaita yra beveik šešerius metus trukusio tyrimo, kurį Didžiosios Britanijos vyriausybė užsakė 2017 m. po dešimtmečius trukusio aukų ir jų šeimų spaudimo, rezultatas.

Didžiosios Britanijos vyriausybė 2022 m. sutiko kiekvienam nukentėjusiajam paskirstyti 100 000 svarų sterlingų, arba apie 127 000 JAV dolerių, tarpinę išmoką.

Nepriklausomoje ataskaitoje griežtai vertinama Didžiosios Britanijos valstybinė Nacionalinė sveikatos tarnyba, nurodant „sistemines, kolektyvines ir individualias valdžios institucijų klaidas“, nes nuo 1970-ųjų iki 1990-ųjų pradžios dešimtys tūkstančių žmonių užsikrėtė perpilant užkrėstą kraują ar užterštus kraujo produktus.

Ataskaitoje teigiama, kad tuometinės valdžios institucijos ir vėlesnės vyriausybės atsisakė pripažinti šias klaidas. „Siekiant išsaugoti veidą ir sutaupyti lėšų, buvo slepiama didžioji dalis tiesos“, – teigiama ataskaitoje.

Ataskaitoje teigiama, kad 1970-1991 m. perpilant kraują hepatitu C užsikrėtė daugiau kaip 26 000 žmonių. Iš tų, kurie gavo užkrėstų kraujo preparatų, hepatitu C užsikrėtė apie 1250 žmonių, tarp jų – apie 380 vaikų; dar 5000 žmonių susirgo lėtine hepatito C forma.

„Ši nelaimė nebuvo nelaimingas atsitikimas“, – sakė tyrimui vadovavęs buvęs Aukštojo teismo teisėjas Brianas Langstaffas per spaudos konferenciją Londone, kurioje dalyvavo daugybė kraujo užterštumo aukų ir jų šeimų narių.

„Žmonės pasitikėjo gydytojais ir vyriausybe, kad jie užtikrins jų saugumą, ir šis pasitikėjimas buvo išduotas“, – sakė J. Langstaffas. „NHS ir vėlesnės vyriausybės dar labiau sustiprino agoniją, atsisakiusios pripažinti padarytas klaidas.“

Andy Evansas, ilgametis kampanijos dalyvis, kuriam buvo 13 metų, kai sužinojo, kad dėl hemofilijai skirto kraujo perpylimo jam prasidėjo ŽIV, sakė, kad jaučiasi „patvirtintas ir išteisintas“.

„Mes ištisas kartas buvome nuodijami“, – sakė A. Evansas. „Ši ataskaita tam daro galą.“

Kai kuriais atvejais, pasak B. Langstaffo, dokumentai buvo „sąmoningai ir neteisėtai sunaikinami, siekiant apsunkinti tiesos atskleidimą“.

Tyrimas neturėjo teisės rekomenduoti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, todėl iš karto nebuvo aišku, ar dėl ataskaitos bus pradėtas baudžiamasis persekiojimas.

„Jei bus aiškių įrodymų ir tam bus kelias, tuomet akivaizdu, kad vyriausybė turės tai spręsti“, – pirmadienį LBC radijui sakė Johnas Glenas, Didžiosios Britanijos vyriausybės pareigūnas, kuris buvo atsakingas už klausimus, susijusius su infekuoto kraujo tyrimu.

Gydymas buvo atliekamas naudojant tūkstančių donorų plazmos baseinus, o tai reiškia, kad net ir nedidelis skaičius užteršto donorų kraujo galėjo užteršti visą baseiną (vėliau buvo sukurti sintetiniai krešėjimo faktoriaus baltymai).

Dalį VIII faktoriaus NHS importuodavo iš Jungtinių Valstijų, kur daug kraujo duodavo kaliniai arba narkomanai, kuriems buvo mokama už kraujo davimą, todėl didėjo rizika užsikrėsti ŽIV arba hepatitu C.

Daugelį metų Didžiosios Britanijos vyriausybė ir sveikatos priežiūros institucijos tvirtino, kad užsikrėtimas buvo netyčinis, kad pacientams buvo suteikta geriausia prieinama priežiūra ir kad hepatito C patikra negalėjo būti pradėta anksčiau.

Ataskaitoje nustatyta, kad Didžiosios Britanijos valdžios institucijos neužtikrino pakankamo VIII faktoriaus koncentratų, gaunamų iš Jungtinės Karalystės donorų plazmos, kiekio šalies viduje ir 1973 m. leido importuoti kraujo preparatus iš Jungtinių Amerikos Valstijų ir Austrijos, nors buvo žinoma, kad šie gydymo būdai „yra mažiau saugūs nei dabartiniai vietiniai kraujavimo sutrikimų gydymo būdai“.

Kai kuriais atvejais aukos buvo naudojamos medicininiuose tyrimuose be jų sutikimo. Kitais atvejais diagnozė buvo nustatyta pavėluotai arba nuslėpta, todėl pacientai, patys to nežinodami, užkrėtė savo partnerius.

Ankstesnius tyrimus ir siūlymus dėl kompensacijų aukos ir jų šeimos nariai laikė nepakankamais. 2009 m. nepriklausomoje ataskaitoje buvo padaryta išvada, kad tragedijos buvo galima išvengti, jei būtų buvęs sustabdytas kraujo importas iš Jungtinių Amerikos Valstijų, tačiau nebuvo kaltinami atskiri gydytojai ar įmonės, ir niekas iš Sveikatos apsaugos ministerijos nebuvo pakviestas liudyti.

Su panašiais skandalais susidūrė ir kitos šalys, įskaitant Jungtines Valstijas ir Japoniją bei Prancūziją.

Ar tikite, jog po tokios dešimtmečių patirties jie dabar visi masiškai prisipažins dėl COVID vakcinacijos poveikio?