infa.lt

Ūkininkų protestas Briuselyje. Traktoriais blokuojamos gatvės

Europos ekologiškesnės ateities viltys apipilamos pesticidais, metamos į krosnį, medžiojamos, daužomos automobilių ir draskomos karvių bandų, rašo „Politico” leidinys.

Žaliųjų partijos patiria smūgį po smūgio – apklausos rodo, kad birželį vyksiančiame ES piliečių balsavime jos patirs didelį rinkimų skausmą. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen taip pat bando pabėgti nuo žaliosios savo politikos palikimo dalies.

Tiesą sakant, tie, kurie siekia spartesnių veiksmų klimato ir gamtos apsaugai, beveik visur yra paliekami nuošalyje, bandydami kovoti, kad atgautų pagreitį.

Remiantis POLITICO atlikta ES ir JK vykstančių nacionalinių debatų apžvalga, griežtosios dešinės ir centro dešinės politikai siekia įvaryti pleištą tarp rinkėjų ir žaliosios politikos šalininkų, kurstydami ir maitindami nepasitenkinimo jausmą.

Jie tvirtina, kad kovos su klimato kaita fanatizmas nuėjo per toli ir per greitai, kad išlaidos yra per didelės arba, retesniais atvejais, kad klimato kaita yra fantazija.

Tarp pagrindinių jų argumentų – vairuotojų skundai, o dažniausia tema – artėjantis ES draudimas naudoti vidaus degimo variklius turinčius automobilius.

Keliose Europos šalyse sukilo ūkininkai, kurie, be kita ko, protestuoja prieš, jų manymu, pernelyg griežtus aplinkosaugos reglamentus. Kraštutinių dešiniųjų partijos ir konservatoriai stengiasi tapti oficialiais jų vėliavnešiais.

Kitose šalyse žaliosios infrastruktūros, pavyzdžiui, kasyklų ir vėjo jėgainių, diegimas sukėlė vietos gyventojų pasipriešinimą.

Taip pat yra esminių regioninių skirtumų. Turtingoje šiaurėje, kur klimato politika vis labiau kėsinasi į asmeninius žmonių pasirinkimus, priešiškumo priežastis yra suvokiamas asmeninės laisvės pažeidimas.

Karštesniuose pietų kraštuose vyriausybės stengiasi suvaldyti visuomenės pyktį dėl nesugebėjimo susidoroti su klimato kaitos sukeliamomis sausromis ir gaisrais, nors tai ne visada reiškia, kad reikalaujama radikaliau mažinti išmetamųjų teršalų kiekį.

Tuo tarpu Rytuose dėl pragyvenimo išlaidų spaudimo žalioji politika nustumiama į antrą planą, o ES tampa žaliuoju grobuonimi.

Vėjo jėgainių parkai, mokesčiai ir vidaus degimo varikliais varomų automobilių išnykimas – tai tik keletas klausimų, kuriuos centro dešiniųjų ir dešiniųjų partijų politikai visoje Europoje naudoja rinkėjų paramai surinkti.

Žalieji išlieka optimistiškai nusiteikę, nors apklausos rodo, kad per birželio mėnesį vyksiančius rinkimus jie gali prarasti maždaug trečdalį vietų Europos Parlamente. Jie tvirtina, kad apklausos anksčiau nepakankamai įvertino žaliųjų balsus.

Be to, jie atkreipia dėmesį į tai, kad jie gali sutelkti jaunimo balsus ir kad dalyvauja vyriausybėse tokiose įtakingose ES šalyse kaip Vokietija, Austrija ir Belgija.

Dar labiau juos gali padrąsinti visuomenės parama pagrindiniam ES tikslui – iki 2050 m. sumažinti išmetamą anglies dioksido kiekį iki nulinio. Eurobarometro apklausų duomenimis, šiam tikslui pritaria beveik devyni iš dešimties europiečių.

Tačiau nuo 2019 m. ši parama sumažėjo 19 iš 27 ES šalių, o Suomijoje, Estijoje ir Čekijoje ji sumažėjo iki 15 procentinių punktų. Apskritai, praėjus beveik penkeriems metams nuo Europos žaliosios bangos, platų sutarimą, kuris lėmė „Žaliąjį sandėrį”, keičia susiskaldymas.

infa.lt: Akivaizdu, kad į ūkininkų reikalavimus teks atsižvelgti viso žemyno vyriausybėms, o tai smogs juntamą smūgį žaliajam kursui. Automobilių, varomų vidaus degimo varikliais uždraudimas, kol jis toli, nėra aštrus šiandienos klausimas, tačiau jam pasipriešins dauguma ES gyventojų – automobilių pakeisti nėra kuo, neįrengta aptarnavimo infrastruktūra, o ES net neturi pakankamai žaliavų savo viduje gaminti elektromobilių baterijoms.

Visi žaliųjų planai šiuo atveju tėra tik svajonės, nes realiai niekas net nėra daroma.

Bet nedaug beliko – šių metų EP rinkimai bus labai svarbūs visiems – ir žaliesiems, ir eiliniams žmonėms, kurių gyvenimas stipriai pablogės, jei žaliesiems pavyks išlaikyti savo pozicijas ir politinį ES kursą.