infa.lt

Kanados mokslininkai išsiaiškino, kad universitetų studentų intelekto lygis, palyginti su tuo, koks buvo prieš 70-80 metų, sumažėjo. Nuo šiol studentų intelekto koeficientas yra maždaug toks pat, kaip ir likusios visuomenės.

Šiuolaikinėje psichologijos ir neuropsichologijos literatūroje – tiek mokslinėje, tiek mokslo populiarinimo – galima rasti duomenų, kad universitetų studentų IQ vidurkis yra aukštesnis už vidutinį – nuo 115 iki 130 balų.

Tai gerokai daugiau nei gyventojų vidurkis, kuris yra apie 100 balų. Tačiau informacija apie studentus, kuria remiasi mokslinė literatūra, buvo surinkta 1940-1950 m.

Mount Royal, Britų Kolumbijos ir Vakarų (Kanada) universitetų mokslininkai nusprendė „atnaujinti” šiuos duomenis. Savo tyrimą jie paskelbė žurnale „Frontiers in Psychology„.

Autoriai atliko 1939-2022 m. koledžų ir universitetų studentų imčių, testuotų pagal Vekslerio intelekto skalę, vidutinių IQ balų metaanalizę.

Tyrėjai nustatė, kad šiandien bakalauro studijų studentų intelekto koeficiento lygis vidutiniškai siekia apie 102 balus ir, be to, kasmet mažėja maždaug 0,2 balo. Studentų intelektinių gebėjimų lygmuo, žinoma, labai skiriasi įvairiuose universitetuose.

Autoriai rado šio reiškinio paaiškinimą. Faktas tas, kad XX a. trečiajame dešimtmetyje tik keli procentai gyventojų mokėsi koledžuose ir universitetuose; šiandien daugiau ar mažiau pasiturinčiose šalyse tai daro dauguma vidurinę mokyklą baigusių paauglių.

Per pastaruosius 100 metų koledžų ir universitetų skaičius smarkiai išaugo – dabar žmonės gali rinktis, kur studijuoti, priklausomai ne tik nuo savo pomėgių ir interesų, bet ir nuo intelektinių gebėjimų.

Šios išvados, pasak tyrėjų, yra toli siekiančios. Jie mano, kad universitetų dėstytojai turėtų suvokti, jog studentų nebegalima vadinti kokiais nors itin gabiais žmonėmis, todėl reikėtų koreguoti mokymo programas ir akademinius standartus.

Antra, darbdaviai taip pat turėtų atsižvelgti į tai, kad aukštasis išsilavinimas nebėra laikomas gabesnio proto požymiu. Patys studentai turi suvokti, kad įstojimas į universitetą nebėra kvietimas prisijungti prie elitinės grupės.

Reikėtų pridurti, kad intelekto koeficiento testus nuolat kritikuoja psichologai ir apskritai mokslo bendruomenė.

Pavyzdžiui, pagal garsųjį Eysencko testą aukštus balus gauna „vidutiniškai” mąstančių žmonių atsakymai, o iš tiesų išskirtinis žmogus, tikėtina, pateiks autoriškesnį ir kūrybiškesnį tos ar kitos problemos sprendimą.

Dar dažniau intelekto testai kritikuojami dėl to, kad neatsižvelgiama į įvairius šios srities aspektus.

Pavyzdžiui, jie parodo tik matematinius gebėjimus, bet neatsižvelgia į gebėjimą suprasti žmones ar emocinį intelektą.

Dažnai tokie klausimynai gali būti visiškai nenaudingi – pvz. Nes vaiko IQ mažai ką pasako apie jo tolesnio mokymosi ir intelektinio vystymosi perspektyvas.

Dažnai „vilčių turintys” vaikai tampa labai vidutiniškais suaugusiaisiais ir, priešingai, vaikai, kurie mokykloje nepasižymėjo ypatingais gebėjimais, staiga padaro puikią karjerą ir ateityje pasiekia didelės sėkmės.