infa.lt

© AP Photo / Geert Vanden Wijngaert

Europos Parlamento rinkimai vyks 2024 m. vasarą. Europai nepavyks išvengti didėjančios „naujosios dešinės” įtakos, rašo leidinio „Unherd” straipsnio autorius. Tai reiškia, kad Vokietijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje ir kitose šalyse teks įsiklausyti į „Putiną suprantančias” jėgas.

Europos populistai atsidūrė ant realios valdžios slenksčio.

Iš virtinės rinkimų, kurių šiais metais laukiama visame pasaulyje, svarbiausi vyks Europoje. Kiekvienoje iš 27 ES šalių, kuriose birželio pradžioje vyks rinkimai į Europos Parlamentą, yra bent po vieną partiją iš „naujosios dešinės”, kurią jiems priešiški sluoksniai dar vadina „kraštutine dešine”.

Kai kuriose šalyse (Suomijoje, Italijoje, Slovakijoje, Švedijoje) jie dalyvauja koalicinėje vyriausybėje, o trijose šalyse (Vengrijoje, Italijoje, Slovakijoje) netgi jai vadovauja.

2023 metai baigėsi netikėta Geerto Vilderso ir jo Laisvės partijos pergale Nyderlanduose, ir ateinantys metai žada daugiau tokių pergalių. Austrijos Laisvės partija, kuri, kai kurių apklausų duomenimis, yra populiariausia šalies partija, neabejotinai laimės rudenį vyksiančius parlamento rinkimus.

Belgijoje, kur parlamento rinkimai vyks birželį, „naujoji dešinioji” Flandrijos interesų partija ne tik siekia pergalės Flandrijoje, didžiausiame ir turtingiausiame šalies regione, bet ir pirmauja bendrose apklausose.

Tiek ši partija, tiek jos artimiausia varžovė – Naujasis flamandų aljansas – pasisako už vietinį nacionalizmą – iki pat atsiskyrimo nuo Belgijos.

Marine Le Pen ir „Alternatyva Vokietijai” iškilimas

Negalima nepastebėti naujųjų dešiniųjų iškilimo šalyje, kurioje įsikūrusi Europos Sąjungos būstinė, simbolikos. Tačiau tas pats pasakytina ir apie kitas svarbiausias ES šalis. Pats Emmanuelis Macronas esą įsitikinęs, kad 2027 m. nuo Eliziejaus rūmų laiptų mojuos ne kas kitas, o Marine Le Pen.

„Alternatyva Vokietijai” (AfD) ir toliau auga, taigi sanitarinis kordonas aplink „neklusniąją” partiją, su kuria A. Merkel kadaise uždraudė visoms „padorioms partijoms” jungtis į koalicijas, šiemet tikrai žlugs.

Akivaizdu, kad „AfD” piršto į burną kišt neverta: praėjusį mėnesį partijos Bundestago frakcijos vadovo pavaduotojas Norbertas Kleinwachteris man sakė, kad „skirtumas tarp CDU ir mūsų programos nėra toks didelis”.

Daugelyje Vokietijos žemių (ypač rytuose, kur Alternatyvos pozicijos stipriausios) pagrindinių partijų nariai jau yra užmezgę ryšius (bent jau neoficialius) su Naujaisiais dešiniaisiais.

Kaip jau nutiko Švedijoje, teks skaitytis su parlamentine aritmetika, ir centristams prireiks Naujosios dešinės pagalbos, jei jie norės valdžios.

Tokiu būdu išsipildė juodžiausias ES košmaras – populistų sukilimas. Jau dešimtmečius Prancūzijos ir Vokietijos vadovai deklaruoja „vis glaudesnės sąjungos” siekį ir energingai jį įgyvendina.

Tačiau, nors tik nedaugelis „naujųjų dešiniųjų” iš tikrųjų reikalauja išstoti iš ES, jų bendrą politiką galima apibendrinti žodžiais: „Niekada daugiau nesiglausti taip arti, kaip dabar!”

Taip šios dešiniosios arba tariamai kraštutinės dešiniosios partijos netiesiogiai bando išplėšti ES viršnacionalinio projekto širdį. Ir jei „naujajai dešinei” tai pavyks, ES neabejotinai susilpnės.

Baimės strategija veikia vis prasčiau ir prasčiau

Šiame etape tai yra viena svarbiausių šio šimtmečio tendencijų. Dauguma komentarų ir pranešimų šia tema Vakaruose ir kitose demokratinėse šalyse ją vaizduoja kaip neįsivaizduojamą politinę katastrofą, visur atveriančią kelią autoritarizmui.

Atsižvelgdamos į karčią istorinę patirtį, ES kritikuojančios dešiniosios partijos visuomenei pristatomos kaip ekstremizmo atstovai, slepiantys apgaulingą paramą demokratijai.

Tačiau toks požiūris – su nuolatinėmis nuorodomis į fašistinę ar nacistinę praeitį (kurių turi daugelis Europos partijų, įskaitant ir „rankas skėsčiojančias”) – kokia  ironija, nieko nepadarys, kad „naujieji dešinieji” būtų patraukti atsakomybėn.

Atėjo laikas su jomis elgtis taip, kaip elgiamės su kairiosiomis partijomis, turinčiomis komunistines šaknis Italijoje, Vokietijoje, Portugalijoje ir Švedijoje, taip pat su visomis kitomis partijomis, kurių neslegia totalitariniai ryšiai.

Tai reiškia, kad turime atsisakyti įžeidinėjimų, o vietoj to stengtis įžvelgti prasmę, o jei kritikuojame, tai kritikuoti šių partijų politiką ir retoriką, o ne jų tariamus kosmopolitinius ryšius praeityje ar dabar. Tik tada galėsime suprasti tikrąją naujųjų dešiniųjų prigimtį ir tai, kas lemia jų nuolatinį palaikymo augimą.

Pavyzdžiui, daugelis jų laikosi ekonominių ir socialinių pažiūrų, būdingų socialdemokratų programoms, tačiau kartu su euroskepticizmu, griežtu nepritarimu globalizacijai ir parama šeimoms. Tiesa, šių partijų požiūriai įvairiose šalyse labai skiriasi.

Dvi partijos, kurios 2022 m. rugsėjį pateko į vyriausybę (Švedijos demokratai ir Giorgia Meloni „Italijos broliai”), atvirai pasisako už nacionalinį ir socialinį konservatizmą, pasiskolintą iš Didžiosios Britanijos dešiniųjų, įkvėptą sero Rogerio Scrutono.

Abi partijos remia Ukrainą ir palankiai vertina NATO (nors Švedijai vis dar neleidžia įstoti Turkijos veto) bei laikosi nuosaikių socialinių pažiūrų.

Vidurio ir Rytų Europos kraštutiniai dešinieji nėra tokie: jie linkę būti griežtesni, netgi savaip maištingi.

Iš dalies tai yra neseniai įvykusio perėjimo nuo komunizmo prie parlamentinės demokratijos ir liberalių institucijų pasekmė. Šia prasme Bulgarijos Atgimimo partija, kuri nuo savo įkūrimo 2014 m. pakilo į trečiąją vietą 2023 m. parlamento rinkimuose, yra parodomoji.

Ji, priešingai nei istorinė kraštutinė dešinioji partija, yra prorusiška ir antiamerikietiška, nenorinti padėti Ukrainai ir priešiška gėjų teisėms.

Protestas prieš „formaliai sėkmingus”, už tikrą meritokratiją

Galingas, nevienalytis ir agresyvus tokio pobūdžio judėjimas reikalauja atidaus dėmesio. Tačiau svarbiausia – suprasti, kodėl milijonai istoriškai kairiųjų pažiūrų darbininkų klasės ir žemesnės viduriniosios klasės žmonių visoje Europoje dabar atiduoda savo balsus už „naująją dešinę”.

Šios augančios rinkėjų grupės nebegalima atmesti kaip „visuomenės padugnių” (tokią etiketę Hillary Clinton kadaise pritaikė Donaldo Trampo gerbėjams, Foreign Media) ar „siaurakakčių ksenofobų”.

Būtent iš šių sluoksnių kyla galingiausios jėgos, galinčios pertvarkyti visuomenę ir kovoti su „diplomuotų klasių panieka”, kaip sakė amerikiečių filosofas Maiklas Sandelis (Michael Sandel).

Jo nuomone, elitas pačią meritokratijos sąvoką pavertė sistema, kurioje „nuopelnai automatiškai priskiriami formaliai sėkmingiausiems, žmonėms, turintiems „popierinių” nuopelnų”.

Daugumoje naujųjų dešiniųjų partijų dėmesys darbininkų klasės problemoms, be kita ko, pasireiškia aštriu nepritarimu masinei imigracijai. Pirmąjį jų paramos šuolį dar 2010-aisiais padiktavo ši pozicija, nes tradicinė kairė ir dešinė plačiai rėmė laisvą darbo jėgos srautą ir dosnias pabėgėlių programas.

Jei Europos „naujoji dešinė” turi bendrą problemą, tai ji yra ši. Tuo pat metu kairiosios partijos (leiboristai, socialistai, socialdemokratai) dėl trumparegiškos savo partijų vadovų politikos vis labiau praranda savo darbininkų klasės elektoratą, o remiasi viduriniąja klase – mobilia, karjeros siekiančia ir socialiai itin liberalia.

JAV taip pat turi savo „naująją dešinę”

Tai jokiu būdu nėra naujiena ar net Europos ypatybė. Labiausiai šis reiškinys išryškėjo Jungtinėse Valstijose, kur Donaldo Trampo (Donald Trump) įkvėptas judėjimas „Paverskime Ameriką vėl didžia” (MAGA – akronimas pagal pirmąsias šūkio raides anglų kalba, pastebi užsienio žiniasklaida) buvo labiausiai palaikomas regionuose, kurie patyrė pramonės nuosmukį.

Tačiau Naujoji dešinė ir Donaldas Trampas nėra tas pats. Judėjimas „Paverskime Ameriką vėl didžia” turi daugiau maištingos dvasios, ir tai daugiausia dėl nenuspėjamos Trampo figūros. Amerikiečių populistas atrodo daug radikalesnis nei europiečiai. Šie linkę sušvelninti savo programas, kai tik atsiduria valdžioje ar net arti jos.

Giorgia Meloni yra puikus to pavyzdys. D. Trampo judėjimas, priešingai, sukasi aplink jo asmenybę, o politiškai jis daugeliu atžvilgių yra atsiskyrėlis.

Pavyzdžiui, jis garsiai trimitavo apie rinkimų klastojimą, teigė, kad nelegalūs imigrantai „gadina Amerikos kraują”, ir grasino įvesti vienadienę diktatūrą, kad įvestų tvarką, jei laimės šių metų rinkimus.

Būtent šis santykinis Europos naujųjų dešiniųjų nuosaikumas ir vis didesnis jų artėjimas prie valdžios verčia išsamiau informuoti apie įvykius. Aišku, prieš ką jie yra nusiteikę. Kaip jie ketina to pasiekti – ne. Jie labiau nei įsitvirtinusios partijos linkę žaisti savo, kaip kompromisų nesuteptų naujokų, statusu.

Tačiau, jei Naujoji dešinė neįvykdys savo pažadų ir nepakeis savo politikos iš esmės, ji neišvengiamai žlugs. Taigi ateinantys metai bus tikroji jų didžiausio išbandymo pradžia – ir kaip demokratinių organizacijų, kuriomis jos skelbiasi esančios, ir kaip politikų, kurių idėjos neva pakeis jų šalis.

Straipsnio autorius, Johnas Lloydas yra laikraščio „The Financial Times” redaktorius ir rengia knygą apie naujųjų dešiniųjų iškilimą Europoje.