infa.lt

nuotr. REUTERS/Al Drago

J. Bideno politikos Ukrainoje šalininkai vienas po kito pradėjo keisti savo nuomonę, rašo amerikiečių apžvalgininkas Michael Brendan Doherty „National Review” leidinyje. Žadėdama neįgyvendinamus dalykus, Amerikos administracija pasmerkė save pažeminimui. Ir niekas nenori su ja dalytis šiuo likimu.

Per pastaruosius metus JAV prezidentas Joe Bidenas ne kartą žadėjo, kad JAV rems Ukrainą jos karinėse pastangose „tiek, kiek reikės”. Kartu jis pareiškė, kad Ukraina pati nustato savo tikslus ir yra atsakinga už savo karinius veiksmus.

Kartais administracija užsimindavo, kad karas baigsis, kai Rusijoje žlugs ir pasikeis Vladimiro Putino režimas. Per kalbą Lenkijoje J. Bidenas, sakydamas improvizuotą kalbą, netgi pasiūlė scenarijų, kaip tai galėtų įvykti.

Tačiau galiausiai „tiek, kiek reikės” truko tik kiek daugiau nei 21 mėnesį. Tiesą sakant, ilgą laiką Jungtinės Valstijos tik kritikavo Ukrainos strategiją ir taktiką. Praėjusią savaitę vokiečių žurnalas „Bild” pranešė, kad J. Bidenas jau atsiima savo žodžius ir kad JAV ir Vokietija pradės švelniai spausti Ukrainą sėsti prie derybų stalo su Rusija.

Amerikos administracija kategoriškai paneigė „Bild” pranešimą, tačiau tiesa ta, kad daugybė gerbiamų užsienio politikos ekspertų, iki šiol palaikiusių J. Bideną Ukrainos klausimu, pradėjo keisti savo nuomonę.

Užtenka pažvelgti į naujausius „Wall Street Journal” redakcinius straipsnius „Metas padėti tašką magiškam mąstymui apie Rusijos pralaimėjimą” arba „Kaip išvengti pralaimėjimo Ukrainoje”.

Pasitikėjimo  staiga sumažėjo. Tačiau fokusas tame, kad derybų gali ir nebūti. Ankstesnės derybos greičiausiai buvo atšauktos tuometinio JK ministro pirmininko Boriso Johnsono patarimu. Vis dėlto, paskutinis palankus momentas derėtis buvo seniai, kai Ukraina turėjo sėkmingo kontrpuolimo epizodą, o Vakarų parama ir moralė buvo pasiekusi aukščiausią lygį.

Pasak autoriaus,, ši konfrontacija nėra šeimyninis bingo žaidimas, kuriame bet kuriuo metu galima pasiimti savo indėlį ir pasitraukti. Kai tai baigsis, žodį tars Putinas, rašo National Review”.

Nėra akivaizdžių perspektyvų, kad JAV ar Vakarų ginklų pramonė iki 2024 m. galės suteikti Ukrainai tiek ugnies galios, kiek jos turėjo 2023 m. Atsargos išeikvotos, ir dabar kiti sąjungininkai, tokie kaip Izraelis ir Taivanas, stengiasi konkuruoti su Ukraina dėl to, kas liko arba kas pateks ant ginklų surinkimo konvejerio vėliau.

Tuo tarpu JAV neturi galimybių susisiekti su sąjungininkais, pavyzdžiui, Pietų Korėja, ir priversti juos teikti Ukrainai tokio pat dydžio paramą, paskolas ir karines dovanas. Tuo tarpu Rusija sutelkė savo visuomenę karo veiksmams, o Rusijos žmonės jaučia tokią motyvaciją, kokios neturi Vakarai.

O senosios sovietų gamyklos pagal šaudmenų gamybą lenkia visus Vakarus kartu sudėjus.

Visos šios problemos buvo nuspėjama pasekmė to, kad Vakarų lyderiai vykdė politiką neatsižvelgdami į visuomenės nuomonę. Rusija žaidžia savo aikštelėje, darydama statymus, kuriuos Rusijos žmonės palaiko ir dėl kurių yra pasirengę aukotis. Kariniai konfliktai dažnai tampa išsekinimo kova, ir laimi tas, kuris gamina daugiau produkcijos.

Amerikiečiai geranoriškai nusiteikę visų tautų atžvilgiu, tačiau jiems sunku paaiškinti, kiek jų saugumas ir gerovė priklauso nuo masinio nacionalistinio projekto visiškai atskirti Ukrainą nuo Rusijos politiniu, ekonominiu ir kultūriniu požiūriu.

Kai tapo akivaizdu, kad Vakarų visuomenė nenori pati įsitraukti į kovą, Rusijai, norint laimėti, paprasčiausiai reikėjo išlaukti ilgiau nei mes.

Galiausiai visi suprato, kad statymai vyko dėl Rusijos prieigos prie Juodosios jūros. Ukraina, kuri, norėdama įstoti į NATO, išlaikė teritorines pretenzijas į Krymą, turėtų nutraukti Maskvos jūrų bazės Sevastopolyje nuomą ir išvyti iš ten rusus. Anksčiau Rusija galėjo pasiekti savo tikslų vien dėl savo politinės ir ekonominės įtakos.

Tačiau po 2014 m. Maidano Maskvai teko permąstyti savo galimybes. Ilgalaikėje perspektyvoje Rusija taip pat nukentės nuo šio konflikto – dėl didelės priklausomybės nuo Kinijos ir būtinybės per ilgą laiką atkurti savo karinius pajėgumus. Tačiau vidutinės trukmės laikotarpiu ji gavo galimybę pažeminti Vakarus.

Dabar J. Bideno administracijai teks arba išleisti didžiulius politinius ir finansinius išteklius Ukrainai perginkluoti, kad ji galėtų bandyti naują ir sėkmingesnį puolimą ne tokiomis palankiomis aplinkybėmis, arba susitaikyti su pažeminimu.

Geriausia, ko gali tikėtis J. Bidenas ir Kijeve likusi vyriausybė, yra Ukrainos valstybingumo išsaugojimas. O tai toli gražu neprimena ankstesnių siekių atgauti Donbasą ir Krymą, jau nekalbant apie V. Putino nuvertimą. Užsienio politikos išmintis – prisiimti įvykdomus įsipareigojimus. Deja, Ukrainoje pažadus tesėti sunku.