infa.lt

Apsisprendimo dalyvauti prezidento rinkimuose kalboje Ignas Vėgėlė pacitavo Vincą Kudirką:

„ Jei teks jums kada rusų valdžios nusikratyti, turėsite dar didesnę kovą, kol savo juodųjų nenugalėsit“.

Na, kad svetimųjų (išorinių) nusikratyti lengviau, tai suprantama; juos lengviau atskirti nuo savęs. O kas gi tie „ juodieji“ (vidiniai), savi?

Nuojauta kužda, kad ši problema daug sudėtingesnė, kaip kokia chroniška liga. Kaip tie „hamas“ teroristai bendroje palestiniečių tautoje. Ar juos įmanoma išskirti?

Kita vertus, „ juodųjų“ esmę atskleidžia trumpi pasakymai – „ kiekvieno pirštai į save…“, „ savi marškiniai arčiau…“ ir pan.

Tai žmonės dirbantys valdžios tarnyboje, bet „bendru reikalu dar negyvenantys“. Kaip taisyklė jie pasižymi dideliu vitališkumu, sugebėjimu „prasisukti“, „sukombinuoti“, užmegzti simbiotinius (abipusės naudos) ryšius, pažintis su tokiais pat, nepriklausomai nuo skirtingų partijų ar grupių.

Todėl valdžių atskyrimo principas jiems ne kliūtis. Susiformuoja šešėlinė, giluminė valdžiuva…

Bet gilesniam šių procesų suvokimui pravers požiūris per vieną iš ezoterinių mokymų prizmę:

Involiucija ar Evoliucija

Tai sąvokos tarytum priešingos, bet ne visai. Tai panašu į bumerango skrydį, kai pradžioje, paleistas žmogaus rankos, jis tolsta, bet pasiekęs esminę ribą, pradeda artėti, sugrįždamas į pradžią. Tai ta pati kelionė, tik į abu galus.

Simboliškai ją atspindi Dovydo žvaigždė , kurią sudaro du trikampiai. Vienas, viršūne nukreiptas į apačią, simbolizuoja involiuciją. O kitas, kurio kryptis į viršų – evoliuciją. Involiucija, tai kryptis į materiją, o evoliucija – į dvasią. Iš esmės, tai du energijų – sielų srautai.

Kelionė prasideda iš pirminio šaltinio, „Tėvo namų“, „rojaus“, „keter“ (kabalistinis terminas). Čia amžinos palaimos ir meilės vandenyne viskas yra Viena… Nei mažiausio šešėlio atskirties. Tik vėliau, pradėjus kelionę link materijos, per kelis etapus (chochma, bina, tiferet) palaipsniui pradeda reikštis atskirtumas, taip atsiranda individualios sielos.

Paskutiniame lygmenyje – „malchut“ – randasi fiziniai pasauliai, tokie, kaip mūsų. Tokiame grubios materijos „poligone“, kur viskas atskira ir unikalu, ryšys su pirminiu šaltiniu prarandamas. Jauna siela pasijaučia vieniša…

Jai nebelieka nieko kito, kaip pradėti gyventi iš savęs. Taip jaunos, nesavarankiškos sielos, per daugelį įsikūnijimų, praeidamos įvairias gyvybės formas, vis labiau prisitaiko prie fizinio pasaulio. Tai ir yra involiucija, judėjimas į materiją. Šitame etape su kiekvienu įsikūnijimu vis daugiau įgaunama individualumo, savarankiškumo, užsiauginamos savos „šaknys“, suformuojamas savas „stuburas“.

♦

Kabaloje labai daug specifinių terminų, detalių, smulkmenų, kuriose didelis pavojus „užbuksuoti“. Bet jeigu į jas per daug nesiveltume, tada įmanoma atsisijoti tik esminius dalykus. O jų pagalba žymiai lengviau suprasti, bet kokio blogio apraišką.

Involiucijos pabaiga reiškia evoliucijos pradžią. Šį etapą individuali siela prieina turėdama žmogaus pavidalą. Protas, kuriuo žmogus išsiskiria iš savo „jaunesniųjų brolių“, suteikia galimybę ne tik pasiekti maksimalų individualumą, bet ir pakeisti vertybinę orientaciją iš materializmo į dvasingumą.

Anksčiau ar vėliau, net būdamas didžiausiu egoistu ir savanaudžiu, imantis žmogus pajaus nepatogumą, gėdą, savo menkumą prieš tą, kuris duoda. Duoti yra dieviška. Duodama iš stiprybės, iš pertekliaus.

Imti tampa nepatogu, dėl užsiauginto orumo.

„Duoti palaimingiau“, nes galvojant apie kitus, plečiasi sąmonė. Iš to laimės pojūtis.

Ši riba, kada žmogus imdamas pradeda jaustis nepatogiai, o duodamas priešingai – patyria pakylėjimą, kabalistų vadinama „cimcum-alef“. Nuo jos prasideda pakilimas, evoliucija. Iki šios ribos žmogaus dar nėra, yra tik „padaras“ – „dvikojis padaras“.

Nuo šios ribos iki „Pirminio šaltinio“ dar 120 pakopų, bet tai jau artėjimas, o ne tolimas nuo jo, tai jau grįžimas namo.

Involiucijos prasmė – individualios sielos susiformavimas, įsigalėjimas. Evoliucijos – jos dvasinis brendimas. O visos Kelionės prasmė – šios sielos, jau kaip savarankiško dvasinio vieneto grįžimas namo ir įsiliejimas į bendrą meilės vandenyną…

Tik ar visi „bumerangai“ sugrįžta? Juk žinome biblijinius Liuciferio, Šėtono, Kaligastijos atvejus. Kada individuali siela „pastringa“ involiucijoje ir nebegrįžta. O pagal dabartinius duomenis, taip gali atsitikti ištisoms civilizacijoms.

Ši riba esminė, skirianti šviesą nuo tamsos, gėrį nuo blogio.

Užsiauginti savas šaknis, turėti stiprų stuburą, dalykas būtinas – pirmiausia savarankiškumui, tikrai asmenybei. Bet kita vertus, apsiribojimas tiktai savuoju „aš“, veda į sąmonės susiaurėjimą, į egoizmą.

O bendruomenės masteliais – i konkurenciją, į autoritarinius režimus, griežtą hierarchiją baimės pagrindu, į vienokį ar kitokį visuomenės susluoksniavimą ar net segregaciją. Nes INVOLIUCIJOS etape dominuoja atskirtis ir, kaip jos pasekmė – ego sąmonė…

Todėl atskiriems asmenims, jų grupėms ar ištisoms civilizacijoms, užsibuvusioms INVOLIUCIJOS fazėje būdingas – savanaudiškumas, kitų išnaudojimas, pasitelkiant melą, apgavystes, įvairiausias manipuliacijas ir prievartą.

Visai kita kryptimi nuveda sielą, nubudusi empatija, užuojauta kitam… Bendrystės jausena, vidinis žinojimas, kad Dievas – visur esantis, kiekviename materijos atome, kiekviename žmoguje, galbūt (dar) esantis giliau, bet viskam savas laikas… Tai pakilimas, tai – EVOLIUCIJA, kryptis į dvasią.

Bet sugrįžkime prie savo „juodųjų“, beje kituose šaltiniuose jie vadinami „tamsiaisiais“ ar „pilkaisiais“. Jie nėra absoliutus blogis, versle, biznyje jie tinkamiausi žmonės, bet valdžios struktūroje jie, kaip paukštyno direktoriumi paskirta lapė…

Nes idėjos, vertybės, bendras reikalas – ne jų sritis.

Tai primena vandens gyvius – kriaukles, moliuskus, kurie apsigyvena ant tiltų polių, kitų vandenyje esančių daiktų. Jie nėra principinis blogis, bet jei kalba eina apie laivo dugną, tada jie tampa stabdžiu. O „juodieji“ valstybės Sistemoje – labai dideliu stabdžiu ar net „onkologiniu“ reiškiniu…

Kriauklės, kiti moliuskai nuo laivo dugno periodiškai nugramdomi. Žemdirbiai į piktžolių pilną pievą paleidžia avis arba ožkas ir jos problemą išsprendžia be piemens pastangų.

Ar nevertėtų tokiu būdu „paleisti“ ir piliečių? Suteikti jiems teisę valdžią ne tik rinkti, bet ir ATSTATYDINTI?

Romas Cibas