infa.lt

Joe Bidenas sakė, kad visos trys geopolitinės krizės, į kurias įsivėlė Vašingtonas, yra labai svarbios JAV interesams, praneša CNN kanalas. Pasak straipsnio autoriaus, Christopher McCallion,  taip nėra. Be to, tokia politika daro neigiamą poveikį Jungtinių Valstijų vidaus padėčiai.

Šiandien Amerika yra įsivėlusi į tris dideles geopolitines krizes trijuose tolimuose pasaulio kraštuose. Jose ji stovi prieš tris didžiąsias valstybes, gindama šalių, kurios net nėra mūsų sąjungininkės, interesus.

Nepaisant antradienį paskelbtų laikinų paliaubų ir susitarimo dėl įkaitų, JAV kariai vis dar yra Artimuosiuose Rytuose, kad neleistų Iranui ir „Hezbollah” įsikišti į Izraelio karą su „Hamas”.

Tai kelia pavojų JAV kariams ir grasina įtraukti JAV į naują didelį regioninį karą. JAV kariai jau patyrė dešimtis bepiločių lėktuvų antskrydžių ir raketų atakų, kurias vykdė Iraną remiančios sukarintos grupuotės Irake, Sirijoje ir Jemene, ir ėmėsi atsakomųjų veiksmų.

Rytų Europoje JAV faktiškai įsitraukė į tarpinį karą su Rusija po to, kai pastaroji įsiveržė į Ukrainą. Rytų Azijoje JAV gresia katastrofiškas susidūrimas su Kinija dėl Taivano politinio statuso.

Praėjusį mėnesį Ovaliajame kabinete sakytoje kalboje, JAV prezidentas Joe Bidenas teigė, kad visi šie karštieji taškai yra tarpusavyje susiję bendros kovos, kurią administracija anksčiau apibūdino kaip „demokratijos ir autoritarizmo konfrontaciją”, frontai.

J. Bidenas citavo buvusios valstybės sekretorės Madeleine Albright žodžius, kad Amerika yra „nepakeičiama galia”, ir pridūrė, kad Amerikos lyderystė „suvienija pasaulį”. J. Bidenas tęsė, kad „Izraelio ir Ukrainos sėkmė yra gyvybiškai svarbi Amerikos nacionaliniam saugumui”.

O praėjusį savaitgalį laikraščio „The Washington Post” puslapiuose paskelbtame straipsnyje jis dar kartą patvirtino, kad JAV išlieka „svarbiausia galia”.

Vis giliau ir giliau įsipainiodama į šias krizes, Amerika švaistosi galimybėmis, kelia nereikalingą riziką, kursto priešiškumą ir atima iš Amerikos žmonių išteklius, kurie būtų laukiami namuose.

Amerikiečiai vis labiau nenori apmokėti nesibaigiančių sąskaitų už karinę pagalbą ir konfliktus užsienyje. Naujausios viešosios nuomonės apklausos rodo mažėjančią paramą tiek Izraeliui, tiek Ukrainai – ir tarp demokratų, ir tarp respublikonų tuo pačiu metu, rašo CNN.

Daugiametė JAV politika išlaikyti nuolatinius draugus ir priešus Artimuosiuose Rytuose davė priešingą rezultatą ir neatnešė regionui deklaruojamo stabilumo.

Pastaraisiais metais JAV padarė daug, kad supykdytų Iraną, pradėdamos „maksimalaus spaudimo” kampaniją ekonominių sankcijų forma ir likvidavusios pagrindinį Irano karinį veikėją Qasem Suleimani.

Tuo pat metu JAV netyčia padidino Teherano įtaką regione nuversdamos Saddamo Husseino vyriausybę Irake, o vėliau tiekė ginklus Sirijos pilietiniame kare prieš Assadą kovojančioms pajėgoms.

Galiausiai, tai tik sustiprino proiranietiškų sukarintų grupuočių gebėjimą kovoti tiek su ISIS, tiek su proamerikietiškais sunitų sukilėliais.

Amerikos partneriai taip pat neprisidėjo prie stabilumo regione. Be to, jų neatsakingas elgesys tapo įmanomas dėl besąlygiškos Vašingtono paramos. JAV nuolat rėmė Izraelį, nepaisant jo naujakurių politikos okupuotame Vakarų krante ir užsitęsusios Gazos ruožo blokados. Visa tai tik kursto istorinį Izraelio ir Palestinos konfliktą, kuris dabar grasina apimti visą regioną.

Priešingai, nei kalbomis priešindama „demokratiją” su „autoritarizmu”, JAV rėmė siaubingą Saudo Arabijos karą prieš Iranui palankius husius Jemene, kuris, pasak JT, sukėlė „didžiausią pasaulyje humanitarinę krizę”.

Dėl to žuvo apie 377 000 žmonių, o apie 80% šalies teritorijos būtina humanitarinė pagalba. Tačiau nuo to laiko J. Bideno administracija tik sustiprino savo saugumo santykius su Saudo Arabija.

Priešingai savo deklaruojamam tikslui vengti konflikto eskalavimo Artimuosiuose Rytuose ar Ukrainoje, praėjusį mėnesį Ovaliajame kabinete sakytoje kalboje prezidentas pabandė suteikti jiems globalų pobūdį.

J. Bidenas teigė, kad jei JAV nesipriešins tolimiems priešininkams, jie ir kiti taps drąsesni, kas prieis iki tolesnės agresijos, o JAV aljansai bus pakirsti. Šis samprotavimas grindžiamas abejotina Antrojo pasaulinio karo ir Šaltojo karo logika – vadinamąja „Miuncheno analogija” ir „Domino teorija”.

J. Bidenas teigė, kad jei Rusija nebus sustabdyta Ukrainoje, V. Putinas nukreips dėmesį į Lenkiją arba Baltijos šalis. Tai tiesiog neįsivaizduojama.

Rusija neturi materialinių galimybių užkariauti Rytų Europą, kad ir kaip to norėtų. Net be JAV ir Kanados NATO narės Europoje 2022 m. gynybai išleido daug daugiau lėšų ir turėjo daugiau aktyvaus personalo.

Jų bendras BVP yra beveik devynis kartus didesnis nei Rusijos, o gyventojų skaičius – 3,5 karto didesnis. Galiausiai, jos turi savo branduolinio atgrasymo priemones. Dėl silpnų Rusijos pasiekimų Ukrainoje šie nuogąstavimai tampa dar mažiau įtikinami.

Galiausiai, prezidentas atvirai užsiminė, kad jei Rusija nepatirs ryžtingo pralaimėjimo Ukrainoje, Kinija taps drąsesnė ir įsiverš į Taivaną. Tačiau ir ši prielaida nepagrįsta.

Kaip teigia politologai Darylas Presas ir Jonathanas Merceris, valstybės prognozuoja priešininko elgesį remdamosi dabartiniais pajėgumais ir suvokiamais interesais, o ne ankstesniu elgesiu tam tikrose situacijose.

Jei Kinija įsiverš į Taivaną, tai greičiausiai įvyks dėl to, kad Pekinas yra labiau suinteresuotas juo nei Vašingtonas, turi karinį pranašumą vos už daugiau nei šimto kilometrų nuo jo krantų ir mano, kad taikaus susivienijimo kelio nėra, o ne dėl to, kad JAV silpnai remia Ukrainą.

Tuo tarpu nėra jokių požymių, kad Amerikos sąjungininkės nustojo tikėti jos įsipareigojimų patikimumu. Mažos tokių pajėgių valstybių, kaip Japonija ir Vokietija, išlaidos gynybai yra ženklas, kad Amerikos sąjungininkės neabejoja, jog ir toliau galės perduoti atsakomybę dėdei Samui.

Jei JAV nebūtų tokios uolios, Japonija ir Vokietija neabejotinai darytų daugiau dėl savo saugumui, užuot aukojusios suverenitetą Kinijai ar Rusijai.

JAV turėtų priimti santūresnę nacionalinę strategiją, kurioje būtų griežčiau nustatomi užsienio interesų prioritetai, mažinama rizika įsitraukti į nereikalingus konfliktus, be reikalo neprovokuojami tolimi varžovai ir daugiau dėmesio skiriama Amerikos vidaus ištekliams ir poreikiams.

Pirma, JAV neturėtų kurti amžinų sąjungininkų ir priešų. Kaip kartą sakė buvęs prezidentas Ričardas Niksonas (Richard Nixon): „Mūsų įsipareigojimai turėtų būti nulemti mūsų interesų, o ne atvirkščiai”.

Kariniai aljansai – tai įsipareigojimas kariauti kitos valstybės pusėje. Todėl Amerika turėtų sudaryti aljansus tik tam, kad atremtų konkrečias grėsmes. O keičiantis grėsmėms, turėtų keistis ir patys aljansai.

Aljansai yra susiję su didelėmis išlaidomis ir rizika, todėl jie turėtų būti grindžiami tikrai gyvybiškai svarbiais saugumo interesais, o ne pretenzijomis į pasaulinę lyderystę.

Antra, JAV turi nustoti telkti savo priešininkus. Formuodamos tarptautinę politiką kaip kovą tarp „demokratijos” ir „autoritarizmo”, JAV užsitikrina sau daugybę priešų.

Didėjantį Kinijos, Rusijos ir Irano suartėjimą saugumo srityje daugiausia lemia bendra JAV keliama grėsmė, o ne bandymas eksportuoti tam tikro tipo režimą (kurie pas jas skirtingi).

Priešingai, ilgiausias bandymų jėga primesti savo vertybes kitiems pėdsakas neabejotinai driekiasi už pačių JAV nugaros. Todėl, nesant ginčų svarbiausiais klausimais, su buvusiomis priešininkėmis reikėtų siekti pagrįsto suartėjimo.

Trečia, JAV turėtų perkelti regioninių grėsmių valdymo naštą regioniniams partneriams, ypač Artimuosiuose Rytuose ir Europoje. Dėl konfliktų Ukrainoje ir Gazos ruože atsiradęs šaudmenų trūkumas yra tik vienas iš daugelio pavyzdžių, rodančių, kad Amerikos ištekliai yra riboti.

Pernelyg didelio Amerikos karinio dalyvavimo mažinimas paskatins pajėgias ir savo sauga suinteresuotas regionines valstybes susivienyti kovai su vietos grėsmėmis.

Perkėlusios dalį naštos regioniniams partneriams, JAV taip pat sumažintų ne tik riziką būti įtrauktoms į didelį karą, bet ir dideles išlaidas, susijusias su pajėgų išlaikymu užsienyje.

Palanki Jungtinėms Valstijoms pozicija ir atstumas nuo Eurazijos leidžia perkelti atsakomybę kitiems, nekeliant pavojaus sau pačioms.

Galiausiai, jei JAV tikrai nori skatinti demokratines vertybes visame pasaulyje, jos pačios turėtų parodyti įtikinamą sėkmingos demokratijos pavyzdį, kuriuo būtų verta sekti užsienyje.

J. Bidenas tvirtina, kad Amerika yra „švyturys pasauliui”. Tačiau Amerikai stengiantis išlaikyti savo imperiją, kenčia jos respublika. Būtent respubliką, o ne imperiją reikia gelbėti.

Straipsnio autorius, Christopheris McCallionas yra Vašingtone įsikūrusio analitinio centro „Defence Priorities” mokslinis bendradarbis.