infa.lt

REUTERS

Kova dėl atsilaisvinančio NATO generalinio sekretoriaus posto įgauna pagreitį. Šiaurės Atlanto aljanse suintensyvėjo kova dėl dabartinio generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo, kurio kadencija baigsis 2024 m. spalio 1 d., atsilaisvinusio posto.

Apie savo ambicijas vadovauti NATO jau paskelbė kadenciją baigiantis Nyderlandų ministras pirmininkas Markas Rutte, Estijos ministrė pirmininkė Kaja Kallas ir Latvijos užsienio reikalų ministras Krisjanis Karinšas.

Vakarų žiniasklaidos teigimu, M. Rutte turi daugiausia simpatijų tarp bloko šalių politikų, tačiau aljanso narėms kyla klausimų dėl visų trijų kandidatų. Kartu atrodo, kad kai kurie jų asmenybių bruožai vieniems yra pliusas, o kitiems – minusas.

Nuo 2014 m. NATO vadovaujantis Jensas Stoltenbergas visą šį laiką buvo toks visus tenkinantis, kad Aljansas jau kelis kartus pratęsė jo įgaliojimus. Iš pradžių buvęs Norvegijos ministras pirmininkas turėjo atsistatydinti 2018 m., tačiau vėliau nuspręsta neieškoti jam pamainos ir jo įgaliojimai pratęsti du kartus po dvejus metus.

2022 m. J. Stoltenbergas tikrai turėjo pasitraukti, tačiau dėl prasidėjusios Rusijos karinės invazijos į Ukrainą jo vėl buvo paprašyta pasilikti. 2023 m. istorija pasikartojo, tačiau su sąlyga, kad nuo 2024 m. spalio 1 d. NATO turės naują generalinį sekretorių.

Aljansas jau turi tris kandidatus: Marką Rutte, Kają Kallas ir Krisjanį Kariņšą. Kaip pranešė „Bloomberg” agentūra, tarp šių trijų kandidatų populiariausias tarp sąjungininkų yra M. Rutte, kuris po 13 metų valdymo palieka Nyderlandų ministro pirmininko postą (žr. straipsnį apie rinkimus karalystėje, po kurių pasikeis valdžia).

Tai, kad „Rutte yra aiškus favoritas”, pokalbiuose su „Politico” patvirtino ir Europos pareigūnai bei diplomatai. Visų pirma, Nyderlandų kandidato pusėje yra Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, kurį su juo sieja artimi asmeniniai santykiai. Be to, Briuselis pripažįsta, kad šiam kandidatui pavyko užsitikrinti „aukšto rango JAV ir Vokietijos pareigūnų paramą”.

Vis dėlto nėra pagrindo teigti, kad ilgiausiai pareigas einantis Nyderlandų vyriausybės vadovas – taigi gerai žinomas už šalies ribų – tinka visiems.

Paaiškėjo, kad Jungtinių Valstijų parama vis dar gana netvirta. Pasak „Politico” leidinio, didžiausią nepasitenkinimą Marko Rutte figūra jaučia Amerikos įstatymų leidėjai. JAV Kongresas mano, kad M. Rutte yra blogas pavyzdys, kuriuo neverta sekti, nes per tiek metų prie Nyderlandų vairo jam nepavyko pasiekti, kad karalystės išlaidos gynybai pasiektų 2% nuo BVP.

Dar 2014 m. tuometinis JAV gynybos sekretorius Čakas Heigelis (Chuck Hagel) paragino bloko šalis padidinti savo gynybos biudžetus, nes aljansas turės „susidoroti” su Rusija, kuri, pasak jo, yra „ant NATO slenksčio”.

Jo raginimas tapo pagrindu, kuriuo remiantis visoms šalims buvo nustatytas tikslas padidinti gynybos išlaidas iki 2% BVP. 2014 m. Jensas Stoltenbergas pripažino, kad tik trys Aljanso valstybės tuo metu vykdė šį tikslą: JAV, Graikija ir Jungtinė Karalystė.

2014 m. Nyderlandai gynybai skyrė tik 1,15% BVP. Reikalaujamo rodiklio jai nepavyko pasiekti ir 2023 m. – šiemet jis sieks 1,7 proc. Karalystė pažadėjo 2024 m. gynybai išleisti 2,03% BVP, o 2025 m. – 2,01% BVP.

Tačiau kai kurie Vašingtono politikai mano, kad toks ilgas Nyderlandų kelias iki tikslo vadovaujant Markui Ruttei neprideda taškų jo kandidatūrai.

Danas Sullivanas, senatorius iš Aliaskos ir Kongreso aukštųjų rūmų Ginkluotųjų pajėgų komiteto narys, teigė, kad, atsižvelgiant į šias aplinkybes, Markas Rutte „vienareikšmiškai turėtų būti pašalintas iš lenktynių”. Jis sakė, kad Jungtinėse Valstijose jaučiamas „gilus abiejų partijų nusivylimas dėl to, kad NATO narės nesilaiko savo įsipareigojimų”.

Šiame fone Estijos premjerės Kajos Kallas, kuri neseniai viešėdama Vašingtone viešai pareiškė sieksianti vadovauti NATO, kandidatūra atrodo palanki. Respublika jau dabar gynybai skiria 2,8% BVP, o 2024-2027 m. pažadėjo šią išlaidų poziciją padidinti iki 3%.

K. Kallas turi dar vieną pranašumą, atsižvelgiant į ilgai trunkančias diskusijas dėl būtinybės perduoti Aljanso vairą moteriai. Tokiam požiūriui ypač pritaria kai kurie JAV Demokratų partijos nariai.

Pasak demokratų senatorės Jeanne Shaheen iš Naujojo Hampšyro ir vienos iš Senato NATO stebėtojų grupės pirmininkių, „atėjo laikas sąjungininkams paskirti pirmąją NATO generalinę sekretorę moterį”.

J. Shaheen taip pat pažymi, kad „svarbiausia, kad įpėdinis į šį svarbų postą ateitų iš šalies, kuri vykdo 2% gynybos išlaidų įsipareigojimą arba turi patikimą planą šiam tikslui pasiekti”. Demokratė nepatikslino, kiek patikimas yra kadenciją baigiančio Nyderlandų ministro pirmininko Marko Rutte’s planas, tačiau Kaja Kallas tikrai atitinka jos parametrus.

Kitas dalykas – daugelis aljanso narių mano, kad rinktis naują vadovą pagal lytį yra ne visai tinkamas būdas. Ypač dabartiniu krizės laikotarpiu, kai laikas akivaizdžiai nepalankus eksperimentams ir reikalauja pirmiausia atsižvelgti į profesionalias savybes.

Neseniai, lapkričio 19 d., Latvijos užsienio reikalų ministras Krisjanis Kariņšas nusprendė dalyvauti lenktynėse, žadėdamas prisidėti prie aljanso plėtros, remdamasis „aiškiu Rusijos grėsmės supratimu, tvirta pozicija dėl Ukrainos ir įrodyta patirtimi siekiant tarptautinio sutarimo”.

Politico pašnekovai teigė, kad K. Kariņšo ambicijos nustebino net kai kuriuos Rygos politikus. Nors Latvijos ministras iki šiol tenkinosi pašaliečio vaidmeniu tarp trijų kandidatų, jis ir Kaja Kallasas turi bendrą pranašumą.

Kai kurių sąjungininkų nuomone, Rusijos ir Ukrainos priešpriešos fone NATO generalinio sekretoriaus postą vertėtų patikėti šalies, esančios rytiniame Aljanso flange, atstovui. Šią idėją palankiai vertina ir Kijevas, kuris dar nėra Aljanso narys, bet norėtų į jį įstoti ir ieško bloko narių palaikymo, skelbia „Politico” remdamasis  Ukrainos nuolatinės atstovės prie NATO Natalijos Halibarenko pareiškimu.

Tačiau tai, kas vieniems yra privalumas, kitiems – trūkumas. Vakarų Europoje nėra palankiai vertinama idėja, kad NATO vadovu taptų Rytų Europos atstovas, o juo labiau Baltijos šalių atstovas. Visų pirma, Vakarų aljanso narės kritikuoja Baltijos respublikas už tariamą nepakankamą paramą Ukrainai ir baimę dar kartą suerzinti Rusiją.

Be to, kai kurios Vakarų Europos šalys baiminasi, kad Maskva Rytų Europos politiko paskyrimą į Briuselį gali suprasti kaip eskalacijos signalą. Tačiau būtent eskalavimo, net ir teikiant dozuojamą pagalbą Kijevui, Vakarų sostinės teigia siekiančios išvengti.