infa.lt

nuotr.: © Arvydo Daunio | infa.lt

Paskubomis atsilapojusia striuke žvarbaus vėjo perpučiamas bėgu per automobilių stovėjimo aikštelę link prekybos centro durų. Dairausi, kad tik neužlėkčiau ant kokio automobilio arba jis ant manęs neužlėktų.

Galvoje mintys, darbai, neparašytų straipsnių temos, kurias bandau kartoti, nes užsirašyti neturiu į ką.

Prie pat prekybos centro durų žvilgsnis sustoja ties klūpančia moterimi. Jos rankose plastikinis indelis nuo grietinės. Staiga pamatau, kad ji neklūpi, nes neturi ant ko klūpėti. Ji neturi kojų ir gana aukštai virš kelių.

Kaip Rusijoje po karo iš fronto grįžę vyrai, ji sėdi ant ratukų. Gal ji iš Ukrainos? Nusmelkia mintis. Gal benamė, gal nušalo…?

Indelyje keli centai. Kišu ranką į kišenę ir makaluoju ją tarp monetų, pagaunu du eurus. Eurai dusliai įkrinta į pustuštį indelį. Mūsų akys susitinka.

Matau dėkingą ir lyg kažko prasikaltusios moters žvilgsnį. Kaltą, nes gyvenimas privertė ištiesti ranką?

Šaltis ir žvarba pažadina mane iš stabo būsenos. Greitai įbėgu į prekybos centrą. Jame aš ne šiaip sau. Turiu idėją parašyti straipsnį apie degtinę. Taip, taip – nesuklydot: apie degtinę.

Ne tam, kad reklamuočiau, o tam, kad išvilkčiau į dienos šviesą negražias manipuliacijas, kurių pirkėjai net nepastebi pirkdami šiuos nuodus, kurie žaloja ne tik kūną, bet ir sąmonę.

Aplink pardavimo salę apsukęs greitą „garbės ratą“ artėju link tikslo. Ir štai aš jau alkoholio skyriuje. Tikrinu etiketes, užrašus, žymiuosi, fotografuoju. Vis apsidairau, ar neatslenka koks nors uolus apsauginis pasidomėti, ką aš čia darau.

Už nugaros kažkas sukrebžda. Atsisuku. Tai ji. Ta pati, kuriai ką tik paaukojau du eurus. Mūsų žvilgsniai vėl susitinka. Jaučiu, kad ji sutrikusi, bet trauktis ar suvaidinti, kad pateko ne į tą skyrių, jau vėlu. Mano paaukoti eurai tuoj bus investuoti į euforiją.

Žvilgsniu sakau – nieko tokio, viskas gerai, ir įtampa atslūgsta. Ji man parodo į viršesnėje lentynoje stovintį mažos talpos degtinės buteliuką, kurį išsirinko, bet kurio negali pasiekti.

Paslaugiai paduodu. Moteris nurieda link kasų.

Amžinas kaip šis pasaulis klausimas: ar reikia aukoti, jei žinai, kad tavo pinigai bus išleisti tam, kas tau nepriimtina ir kas galbūt nepateisina tavo įsivaizduojamo lėšų panaudojimo?

Prisipažįstu, kad geriau jausčiausi, jei ji už surinktus pinigus pasisotintų, o ne apkvaištų. Deja…

Ar turiu teisę administruoti ir reikalauti, kaip panaudoti mano paaukotus pinigus, jei jie nebe mano? Tikriausiai ne.

Auka yra tai, ką atiduodi ir už ką nieko neprašai ir nereikalauji.

Grįžtant namo valytuvams nuobodžiai brazdinant priekinį stiklą visą laiką galvojau apie tą moterį. Labai tikėjau, kad jai palengvėjo. Nors trumpam.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.