infa.lt

FB nuotr.

„Tik ant lauko pliko kelios pušelės apykreivės liko“, – turbūt vėl tokiais žodžiais prabiltų Lietuvos poetas A. Baranauskas, pamatęs masiškai kertamus Lietuvos miškus.

Lietuvos gyventojai taip pat prabyla, nes naikinamų miškų vaizdas iš tiesų kraupokas. Kažkas organizuoja mitingus, kažkas rašosi peticijas, kažkas keikia IKEA.

O aš ir vėl- ne į temą.

Kažkada rašiau labai neįdomų ir neskaitomą straipsnį (juk straipsnis buvo ne apie papus) apie BVP struktūrą. Tada klausiau: ar verta džiaugtis jei BVP didėja dėl didėjančių alkoholio ar vaistų( ypač psichotropinių) pardavimų.

Ar verta džiaugtis jei BVP didėja dėl prekybos ginklais? Ir ar verta džiaugtis, jei BVP didėja dėl gamtos išteklių parceliavimo?

Juk BVP, kaip valstybės pajamas, galima didinti iki begalybės: ir kertant Lietuvos miškus ir pardavinėjant arabams po žeme esantį gėlą vandenį ir statant Lietuvoje atliekų deginimo įmones, bei tampant viso pasaulio sąvartynu. Bet kaip tai susiję su šalies gerove?

Panašiai, kaip ir su šeimos pajamomis: jas galima didinti uždirbant atlyginimus, bet galima padidinti ir parduodant sukauptą turtą, pavyzdžiui, namą, automobilį ar bobutės auksinius dantis. Skirtumą jaučiate?

Taigi dabar kaip tik atėjome į tokią situaciją, kai žmonės verkia dėl naikinamų miškų, t.y. dėl gamtos išteklių parceliavimo, kai tuo tarpu vyriausybė tuoj pasidžiaugs tuo, kad valstybinė įmonė „Miškų urėdija“ uždirbo šimtamilijoninius pelnus ir tokiu būtu padidino valstybės BVP.

Ir tuo, kad toks BVP padidėjimas neva buvo kruopštaus vyriausybės darbo rezultatas.

O paskui dar, žiūrėk, vyriausybėje išlįs koks buhalteris, kuris pasakys, kad reikia didinti mokesčius: nes BVP tai didėja daugiau, o mokesčiai didėja mažiau, vadinasi „per mažas biudžeto perskirstymas“ ir bla bla bla.

Ir tas nekontroliuojamas miškų kirtimas, deja, yra tik pasekmė to, kad mūsų valstybė visiškai neturi vadybinės informacijos, tik – buhalterinę.

Jei turėtume vadybinę, tai žinotume bent jau tris pagrindines BVP dedamąsias:

1. Kiek sukūrėme BVP dėl to, kad žmonės dirbo, kūrė ir galvojo?
2. Kiek sukūrėme BVP dėl to, kad žmonės kentėjo (gėrė alkoholį, sirgo, mušėsi, pykosi, kariavo ir pan)
3. Kiek sukūrėme BVP dėl to, kad vyriausybė parceliavo gamtos turtus (pardavinėjo miškus, gėlą vandenį, miškuose lakstančius briedžius ir pan.)

Todėl dar kartą pasikartosiu: BVP rodiklis yra feikinis ir jis jokiu būdu neatspindi valstybės sisteminės gerovės.

Ką mums aprodė ši miškų naikinimo istorija? Sakyčiau du svarbius dalykus:

Pirma: reikia buhalterinę valstybės valdymo apskaitą pakeisti į vadybinę;

Antra: valstybės gamtos turtus galima parceliuoti tik referendumo metu gavus visų piliečių susitikimą.

Trečia: įgyvendinus tai, kas pažymėta „pirma“ ir „antra“, nebereikės nei mitingų, nei peticijų, nei didžiulio pilietinio pasipiktinimo.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autorės asmeninėje Facebook paskyroje.