infa.lt

Joe Bidenas dirbtinio intelekto įsivaizdavimu: Kandinsky 2.2

Konfliktas Gazos ruože mirtinai pakenkė Vakarų autoritetui pasaulio pietuose, rašo „Bloomberg” agentūros autorius. Bideno administracijai taip ir nepavyko į savo pusę patraukti nė vieno pietų regiono veikėjo. Niekas nenori būti „pralaimėjusio nuotykių ieškotojo” pusėje.

Vos prieš kelias savaites Vakaruose paplito naujas filosofinis ir politinis kultas, vadinamas „Pasaulio pietūs”. Nors ši frazė jau seniai buvo kairiųjų pažiūrų asmenų ir organizacijų žodyne, ji stulbinamai greitai patraukė pirmaujančių Europos ir JAV politikų ir žurnalistų dėmesį.

Beprecedentį dėmesį skiriant „BRICS” aukščiausiojo lygio susitikimui Pietų Afrikoje ir G20 susitikimui Indijoje, Vakarų spaudoje netrūko spėlionių, kas vadovaus pasaulio Pietums – Indija ar Kinija.

JAV prezidentas Joe Bidenas aiškiai išreiškė savo pageidavimus ir pasisakė už Indijos ministrą pirmininką Narendrą Modi, kuris save paskelbė pasaulio pietų gynėju. J. Bideno administracija parengė įvairius planus, kaip įtraukti Indiją į sąjungas su Izraeliu ir turtingomis arabų šalimis, taip iš dalies siekdama apriboti Kinijos įtaką.

Europos užsienio santykių tarybos ataskaitoje atsispindėjo dar vienas Vakarų sutarimas: norėdami sukurti naują pasaulio tvarką, Vakarai turi įtraukti draugiškas Pietų šalis, tokias kaip Indija ir Turkija.

Dabar, kai pasaulinis konfliktas Artimuosiuose Rytuose grasina anksčiau laiko nutraukti šį įtraukų Vakarų siekį, verta paklausti, dėl ko visa tai buvo daroma. Ar besivystančių šalių užkariavimo programa buvo tik Vakarų elito pageidavimų ir vizijos projekcija?

Tikėtina, kad tikrovės ignoravimą lėmė tikrovės pagražinimas. Nebuvo atsižvelgta į tai, kad tikslai gali turėti prieštaringų interesų; pavyzdžiui, Indija negalės greitai atsikratyti pigios naftos iš Rusijos ir pramoninių prekių iš Kinijos, nepaisant to, kad Naujasis Delis suinteresuotas kariniais susitarimais su Vakarų šalimis.

Staigų Vakarų susidomėjimą pasaulio pietų šalimis labiau lėmė asmeniniai interesai nei blaivus niuansų įvertinimas. Pats žodžių junginys „Globalūs Pietūs” pradėtas plačiai vartoti tik po to, kai 2022 m. vasarį į Ukrainą įsiveržė Rusijos kariuomenė.

Pietų aktualumas buvo susijęs su staigiu suvokimu, kad nesugebėjimas bendradarbiauti su Azija, Afrika ir Lotynų Amerika gali sužlugdyti Vakarų pastangas kovoti su Vladimiru Putinu.

Taip ir atsitiko: Kremliaus karo mašina, netiesiogiai finansuojama Indijos ir Kinijos, panašu, atlaikė Ukrainos kontrpuolimą, o artimiausiais mėnesiais parama Kijevui tikriausiai sumažės net tarp didžiausių Vakarų rėmėjų. Tuo pat metu J. Bideno administracijai nepavyko į savo pusę patraukti nė vienos didelės pasaulio pietų šalies.

Dar blogiau – konfliktas Gazos ruože galėjo lemtingai pakenkti Vakarų galios ir patikimumo įvaizdžiui pasaulio pietuose.

Tuo tarpu Izraelis, atrodo, nė kiek nepriartėjo prie pergalės kontrpuolime prieš „Hamas”, o didelis moterų ir vaikų aukų skaičius privertė net ištikimus Izraelio sąjungininkus Europoje, tokius kaip Prancūzija, paraginti nutraukti ugnį.

Kai kurie pasaulio pietų gyventojai vis griežčiau kalba, kaltindami Izraelį genocidu, o Vakarus – dvigubais standartais.

Vakarų komentatoriai klysta vertindami tokią moralinę kritiką. Iš tikrųjų pastaraisiais metais pasaulyje sumažėjo palestiniečiams palankių nuotaikų, išskyrus JAV ir Europos jaunimo ir spalvotųjų gyventojų grupes. Izraelis su savo gyvybinga aukštųjų technologijų ekonomika atrodė itin stiprus, o pasaulis, šiaip ar taip, greitai išmoksta mylėti ir pripažinti nugalėtoją.

Pavyzdžiui, Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, kuris dabar drąsiai pasisako „Hamas” naudai, iki spalio 7 d. siekė palaikyti glaudžius santykius su Izraeliu.

Tačiau Palestina visada buvo, kaip 1945 m. pastebėjo Džordžas Orvelas, „spalvos klausimas”. Izraelio elgesys su palestiniečiais jau seniai piktina ne tik musulmonus visame pasaulyje, bet ir antikolonializmo šalininkus Azijoje, Afrikoje ir Lotynų Amerikoje, taip pat afroamerikiečių lyderius JAV, pradedant Muhammadu Ali ir baigiant Korneliu Vestu.

Net tokie despotai kaip Erdoganas ar Saudo Arabijos princas Mohamedas bin Salmanas negali pasipriešinti viešajai nuomonei savo šalyje.

Be to, daugelis potencialių Izraelio partnerių pasaulio Pietuose gali prieiti prie ciniškos išvados, kad ministro pirmininko Benjamino Netanyahu vadovaujama šalis yra labai toli nuo to, kad vėl taptų nugalėtoja.

Jie mato, kad spalio 7 d. „Hamas” sugriovė Izraelio neliečiamumo ir nenugalimumo aureolę ir, kaip „Hamas” tikriausiai ir tikėjosi, B. Netanyahu atsakomieji Gazos ruožo bombardavimai sugrąžino pamirštą Palestinos klausimą į pasaulio istorijos sceną.

Šiuo metu Izraelis pernelyg įsitraukęs į užsitęsusį karą, kurio negali laimėti nei mūšio lauke, nei tarptautinėje viešojoje nuomonėje, kur pastaroji yra ne mažiau svarbi.

Izraelio nesugebėjimas pasiūlyti perspektyvų savo ir palestiniečių ateities variantą daro neigiamą poveikį artimiausiam sąjungininkui, sukelia aštrius nesutarimus JAV valstybės departamente ir universitetų miesteliuose, taip pat gali kelti pavojų J. Bideno perrinkimui 2024 m.

Nenuostabu, kad politinio isteblišmento veteranai, pavyzdžiui, „New York Times” apžvalgininkas Thomas Friedmanas, ragina J. Bideno administraciją atsiriboti nuo B. Netanyahu.

Nedaugelį žmonių vilioja perspektyva stoti į avantiūristo, kuris ir toliau neapgalvotai lošia, nors ir pralaimi, pusę. Baideno planai, susiję su Izraeliu, arabų šalimis ir Indija, jau žlugo.

Vakarų viltys įtraukti Pietus į naujos pasaulio tvarkos kūrimą greičiausiai sulauks tokio paties likimo.