infa.lt

Nesvarbu, ar esate jaunas žmogus, kuris niekada negalės įsigyti nuosavo būsto, ar nepelnytai atleistas darbininkas, ar susirūpinęs tėvas, besirūpinantis savo vaikais, vis dažniau abejojama mūsų laisvojo verslo sistemos patikimumu. Susiduriame su politinio ir ekonominio teisėtumo krize. Turime rasti geresnį kelią į priekį, rašo „The Telegraph” autorė Helena Morrissey.

Esame vyresnieji vadovai, turintys dešimtmečių patirtį finansų srityje, ir neketiname užmerkti akių prieš faktą, kad dėl to didele dalimi kalta mūsų pramonė. Iki šiol finansų krizė jau tapo lemiamu šimtmečio ekonominiu momentu.

Nors judėjimas „Užimk Volstritą” (Occupy Wall Street) pasaulio gatvėse sukėlė nemažai triukšmo, elitas dar iki galo nesuvokė jo padarinių. Šis momentas įkūnijo ypatingą žmonių godumą, tačiau vėliau aktyvai tapo dar brangesni, o nusivylimas kapitalizmu dar labiau sustiprėjo.

Politinė reakcija pasėjo visuotinio nepasitikėjimo mūsų institucijomis kaip tokiomis sėklą. Dešimtmetį trukęs kiekybinis skatinimas didino turto kainas, o darbo užmokestis nedidėjo. Įvyko taip, kad krizės nuostoliai buvo nacionalizuoti, o pelnas, gautas po krizės, atvirkščiai – buvo privatizuotas.

Dėl didelės aktyvų kainos visose didžiausiose šiuolaikinėse demokratinėse šalyse atsirado kartų turtinis atotrūkis. Vakarų pasaulyje būstas jauniems žmonėms tapo neįperkamas. Nuo 2009 m. pradžios vidutinė nekilnojamojo turto kaina JAV padvigubėjo, tačiau vidutinis darbo užmokestis per tą patį laikotarpį padidėjo tik 49 proc.

Pajamų mobilumas tarp kartų JAV nuo 1980-ųjų nuolat mažėjo. Australijoje Z karta (gimusieji 1997-2012 m.) pirmą kartą šiuolaikinėje istorijoje uždirba mažiau nei jų tėvai. Jungtinėje Karalystėje padėtis dar blogesnė: tiek Z kartos, tiek tūkstantmečio kartos atstovų (gimusių 1981-1996 m.) pajamos mažesnės nei ankstesnių kartų.

Tuo tarpu korporatyvinė savianalizė netyčia sukėlė kitokią moralinę grėsmę. Kilniaširdiška verslo tikslų, vertybių ir atsakomybės samprata atsirado kartu su didėjančiu investavimu per aplinkosaugos, socialinių klausimų ir valdymo (vadinamojo „tvarumo” arba ESG) prizmę.

Deja, gražūs žodžiai dažnai prasilenkia su tikrove, o tai tik didina nepasitikėjimą. Kelios finansų įstaigos jau sumokėjo milijonines baudas už sąmoningai pervertintus tvarumo rodiklius.

Tuo pat metu pastangos skatinti įvairovę, lygybę ir įtrauktį (DEI) dažnai lemia visiškai priešingą rezultatą, kai toleruojamas tik vienas, vienintelis „teisingas” požiūris.

Žadėta minčių įvairovė, o ne tikros diskusijos, virto tik „atšaukimo kultūra” ir boikotais. Nigelo Farage’o „bankrotas” ir dvasininkas, išdrįsęs suabejoti transseksualų dogmomis, yra tik du šios nerimą keliančios tendencijos pavyzdžiai.

Deja, mažai kas daroma, kad būtų pašalintos korupciją skatinančios struktūrinės ydos. Du trečdaliai JAV kongresmenų gauna finansavimą iš farmacijos pramonės. Amerikos monopolinė teisė nėra pritaikyta mūsų sudėtingam laikmečiui, o valdžios pareigūnai vis dažniau dreifuoja į Didįjį verslą ir atgal – ši karuselė kasdien sukasi vis greičiau.

Nenuostabu, kad jaunų žmonių ir depresyvių regionų gyventojų galvose kunkuliuoja abejonės dėl ekonominės sistemos, kuri pagimdė šiuolaikinį pasaulį. Šių metų pradžioje paskelbtoje Fraserio instituto ataskaitoje teigiama, kad 18-34 metų Vakarų jaunimas pasisako už socializmą.

Turime pripažinti du esminius dalykus. Pirma, negalime išleisti iš akių laisvosios rinkos ir laisvųjų mainų svarbos, nes jie yra pagrindinis mūsų klestėjimo per pastaruosius du šimtmečius variklis.

Kartu mokslo pažanga ir laisvosios rinkos paskatino pramonės revoliuciją. Per pastaruosius 75 metus kraštutinis skurdas pasaulyje sumažėjo nuo 90 iki vos 10 proc. Vien per pastaruosius 20 metų jis sumažėjo perpus. Didžiausia viltis išspręsti šiandienos problemas tebėra žmogaus išradingumas, kuris gali būti panaudotas tik rinkos ekonomikos sąlygomis.

Antra, ne mažiau svarbu, kad negalime paneigti, jog laisvas verslas be tinkamo valdymo skatina korupciją ir galiausiai gimdo neteisybę. Tai, kaip keičiamės prekėmis ir paslaugomis, atspindi žmogaus prigimtį. Todėl turime grįžti prie moralės.

Laisvoji rinka klesti tik ten, kur dorybė yra visuotinai pripažįstama, kur žmonės gerbia vieni kitus ir rūpinasi bendruoju gėriu.

Esame atsidūrę lūžio taške: ekonominė sistema, kuri padėjo pagrindą mūsų gerovei, susiduria su egzistencine legitimumo krize. Vakarai turi dar kartą parodyti, kad mūsų požiūris yra geresnis už kitus būtent dėl mūsų vertybių, tradicijų ir laisvių.