infa.lt

Atėjo laikas atgaivinti nusistovėjusią tradiciją atvirai konfrontuoti su politinės ir intelektualinės klasės nariais, nuvainikuojant jų visagalybės iliuziją, rašo žurnalistas Derrick Broze „Substack” platformoje, turėdamas omenyje ne tradicinę žurnalistiką, o skandalingus klausimus politikams ir intelektualams, kurių niekas nesitikėjo ir nenorėjo išgirsti.

Penktadienį, spalio 27 d., buvusi valstybės sekretorė Hillary Clinton kartu su kongresmene Sheila Jackson Lee dalyvavo jos kampanijos į Hjustono merus mitinge. Kai maždaug 250 Hiustono gyventojų džiūgavo matydami ant scenos greta stovinčias H. Clinton ir E. Jackson Lee, prieštaringai vertinamas Hiustono aktyvistas Aleksas Rosenas (Alex Rosen) nutraukė diskusiją, užduodamas klausimą: „Hillary, kodėl jūsų vyras (Bilas Klintonas) 26 kartus vyko į Epšteino salą?”

Vos tik Rosenas ištarė savo klausimą, jį iš karto užklupo įsiutę Jackson Lee rinkimų kampanijos štabo nariai, o galiausiai ir apsaugininkai. Mažai tikėtina, kad Klinton, Džekson Li (Jackson Lee) ar didžioji dalis auditorijos išgirdo jo klausimą, nes minia ir personalas greitai ėmė jį vyti lauk. Apsauga galiausiai perplėšė Roseno marškinėlius per pusę, kai tiesiogine prasme grindimis išvilko jį iš salės į koridorių.

Visą virusinį incidentą užfiksavau fotoaparatu, nes taip pat dalyvavau tikėdamasis užduoti Klinton klausimą ar du.

Roseno konfrontacijos ir tempimo vaizdo įrašas vien jo „X” paskyroje buvo peržiūrėtas daugiau nei keturis milijonus kartų. Neskaičiuojant daugybės pakartotinių įkėlimų paskyrose, kurias seka daugiau žmonių nei jį patį.

Nuolatinė Roseno veikla yra nukreipta į vaikų grobuonių, besinaudojančių suklastotomis socialinės žiniasklaidos paskyromis, gaudymą. Jis vadina save Plėšrūnų brakonieriumi ir susilaukė sekėjų už tai, kad įtariamus vaikų viliotojus įkalbinėja susitikti asmeniškai, o tada perduoda įrodymus teisėsaugai. Jis teigia padėjęs suimti šimtus galimų vaikų prievartautojų.

2022 m. spalį Rosenas išgarsėjo apklausdamas daktarą Peterį Hotezą Hjustone vykusiame vakcinų simpoziume. „Taigi „Pfizer” buvo skirta didžiausia baudžiamoji bauda istorijoje. Tai kaip nepasitikėti jais yra antimoksliška?”

Rosenas nutraukė renginį ir paklausė. Kol Rosenas stovėjo ir uždavinėjo klausimus, girdėti, kaip vyresnio amžiaus vyras sako: „Užsičiaupk, kalės sūnau” ir bandė užčiaupti Roseną, o paskui jį nustūmė į šalį.

Šių metų birželio 18 d. Rosenas vėl pateko į laikraščių antraštes, nes pasirodė prie Hotezo namų ir paklausė jo, kodėl jis nedebatuoja Roberto F. Kenedžio jaunesniojo laidose apie vakcinų žalą.

Konfrontuoti ar ne?

Be abejo, Alekso Roseno taktika skaldo. Nors dalyvavau Sheilos Jackson Lee renginyje, kad užduočiau klausimus Hillary Clinton, mano požiūris buvo labiau tipiškas žurnalistinis, t. y. kantriai laukiau, ar bus laiko klausimams.

Kai tapo aišku, kad nebus fotografavimo ar laiko spaudai – galbūt tai buvo atsakas į Roseno pertraukimą – skubiai išėjau iš pastato ir nubėgau atgal pažiūrėti, ar nepavyks pagauti Hillary, kai ji praeis į savo kortežą. Nepasisekė.

Galiausiai Roseno taktika sukėlė diskusijų, tačiau atsakymo į klausimą gauti nepavyko. Pats Rosenas sako, kad, rengdamas tokias konfrontacijas, nesitiki atsakymo. Nepaisant to, virusinis vaizdo įrašas sukėlė dialogą ne tik dėl jo veiksmų, bet ir dėl jo klausimo apie Bilo Klintono santykius su Džefriu Epšteinu. (Pastaba: pranešama, kad Billas Clintonas 26 kartus skrido Epsteino lėktuvais, tačiau neturime duomenų apie keliones į anksčiau Epsteinui priklausiusią salą).

Panašų konfrontacinį stilių naudojau ir bandydamas imti interviu iš politinių lyderių ar intelektualų, kai tapo aišku, kad apie sėdimą interviu negali būti nė kalbos.

Pavyzdžiui, praėjusį mėnesį turėjau galimybę užduoti klausimus daktarui Hotezui pagal du skirtingus scenarijus. Pirmuoju atveju Hotezas maloniai sutiko duoti man tradicinį interviu.

Deja, kai uždaviau sudėtingą klausimą, Hotezas pasakė, kad turi eiti. Taigi, kai kitą savaitę bandžiau užduoti jam daugiau klausimų, pasirinkau konfrontacinį stilių, nes žinojau, kad antrą kartą Hotezas nebus imlus mano klausimams.

(Nors kai kas gali prieštarauti, kad Hotezas yra gydytojas ir neturėtų būti konfrontuojamas taip pat, kaip ir politinė klasė, norėčiau paprieštarauti, kad Hotezas pats tapo atviru žaidėju, nes nuolat pasirodo korporatyvinėje žiniasklaidoje ir ragina vykdyti politinę liniją, kuria siekiama nutildyti „antivakserius”).

Panašiai elgiausi ir 2022 m. lapkritį, kai susidūriau su buvusiu CŽV direktoriumi Johnu Brennanu. Kaip rašiau po konfrontacijos:

„Svarstau galimybę nutraukti renginį ir garsiai iškeikti Johną Brennaną už jo nusikaltimus. Nusprendžiau nesiimti tokios taktikos, nes 250 susirinkusiųjų, tarp kurių buvo ir vidurinės mokyklos moksleivių, didžiąja dalimi, jei ne visiškai, priklausė Brennano gerbėjų klubui. Vietoj to palaukiau, kol renginys baigsis, ir priėjau prie Brennano, kai jis ėjo link liftų.”

Galiausiai man pavyko susidurti su Brennanu, kai jis buvo vienas. Uždavinėjau jam klausimą po klausimo, o jis mane ignoravo. Tik tada, kai supratau, kad jis nesiruošia atsakyti, ėmiausi garsiai vadinti jį karo nusikaltėliu.

Nesvarbu, ar pritariate konfrontaciniam politikų klausinėjimo stiliui, ar ne, esminis veiksmas – eiti į politinius ir akademinius renginius ir konfrontuoti su politinės ir intelektualinės klasės atstovais – yra gyvybiškai svarbus laisvai visuomenei. Nors šaukti ant žmogaus ne visada būtina, atkaklumas yra būtinas, jei norite ramiai pasipriešinti politikui.

Balandžio mėnesį klausiau buvusios Kongreso narės Tulsi Gabbard apie jos ryšius su Pasaulio ekonomikos forumo programa „Jaunieji pasaulio lyderiai”. Nerėkiau jai į veidą ir nenutraukiau renginio, tačiau toliau uždavinėjau jai klausimus ir sekiau ją iki jos automobilio, nors ji bandė mane ignoruoti. Galiausiai ji atsakė į mano klausimus, o aš visą pokalbį užfiksavau vaizdo įraše.

Tiesos ir karo nusikaltimų išryškinimas per konfrontaciją

Konfrontacija su politiku ar gydytoju tikrai gali sukelti bangas socialinėje žiniasklaidoje ir prisidėti prie svarbių pokalbių apie karą, žmonių sekimą, vaikų išnaudojimą ir pan. Tačiau tai taip pat siunčia žinią politinei klasei, kad žmonės nesiruošia tyliai sėdėti, jiems ir toliau siaubiant planetą.

Kai 2009 m. pabaigoje pradėjau savo aktyvisto kelią, kairieji aktyvistai buvo nusiteikę prieš karą ir nenorėjo nieko kito, kaip tik patraukti George’ą W. Bushą atsakomybėn už karo nusikaltimus, įvykdytus po rugsėjo 11-osios. Visur, kur tik buvo Bushas, buvo tikėtina, kad bus protestuotojų.

Bėgant metams, kai buvusio prezidento B. Obamos konstitucionalisto taikdario kaukė buvo nuplėšta ir atskleidė Bušą 2.0, aktyvistai pradėjo konfrontuoti su juo viešų kalbų metu.

Iš tiesų, dažniausiai dabar jau nebeveikiančiose interneto svetainėse, tokiose kaip War Criminals Watch, buvo reguliariai skelbiama informacija apie būsimus viešus Bušo ir Obamos administracijos narių renginius.

Vienas iš pirmųjų piliečių žurnalistų ir aktyvistų, populiarinančių konfrontacijas „YouTube” amžiuje, buvo Lukas Rudkovskis (Luke Rudkowski) iš organizacijos „We Are Change”.

Praėjus metams po rugsėjo 11-osios išpuolių, Rudkowskis ir kiti Niujorko aktyvistai pradėjo konfrontuoti su įvairiais valdžios pareigūnais, dalyvavusiais atstatymo darbuose, įskaitant buvusius merus Rudy Giuliani ir Michaelą Bloombergą.

Per pastaruosius 16 metų Rudkowskis ir įvairūs „We Are Change” skyriai susidūrė su politikais visame pasaulyje, įskaitant liūdnai pagarsėjusios Rotšildų šeimos narius. Konfrontacijos neabejotinai įkvėpė nesuskaičiuojamą daugybę jaunų aktyvistų ir piliečių žurnalistų padaryti tą patį savo vietovėje. Aš save priskiriu prie tų, kurie įkvėpė veikti.

Deja, panašu, kad 2020-ųjų aktyvistai daugiau dėmesio skiria kovai vieni su kitais dėl tariamų politinių nesutarimų ar mėgstamos politinės marionetės, užuot nukreipę savo pyktį ir nusivylimą į viršuje esančius nusikaltėlius.

Tikiuosi, kad su tokiais aktyvistais kaip aš, Alexas Rosenas ir kitais, kurie vis dar mato būtinybę konfrontuoti su įtakingais politikais, akademikais ir intelektualais, atgims tokio pobūdžio aktyvizmas ir (arba) partizaninė žurnalistika.

Laimei, panašu, kad vėl atsiranda susidomėjimas konfrontacijomis arba bent jau mandagiais, bet priešiškais interviu. Vos kelios dienos prieš tai, kai Alexas Rosenas nutraukė Hillary Clinton pasirodymą Sheilos Jackson Lee mitinge, antikariniai aktyvistai susidūrė su Clinton Kolumbijos universitete vykusiame renginyje, pavadintame „Kad žmogaus teisės taptų gyvos”.

Incidento vaizdo įraše matyti, kaip Robertas Castle’as ir Simonas E. Milleris (Robert Castle and Simon E. Miller) susiduria su H. Clinton, užduodami klausimus apie jos paramą karų Ukrainoje ir Izraelyje finansavimui.

Ši sąveika buvo peržiūrėta daugiau nei 100 000 kartų „X” tinkle ir paskatino kritiškai suabejoti karo naratyvu. Be viso to, trečiadienį šimtai Kolumbijos universiteto studentų išėjo iš dvi valandas trukusios H. Clinton paskaitos.

Akivaizdu, kad konfrontacijos, klausimai ir protestai gali turėti įtakos ne tik naujienų ciklui, bet ir mus supančiam pasauliui. Tai gali atrodyti akivaizdu, bet verta tai pakartoti:

Jūsų veiksmai gali teigiamai paveikti jus supantį pasaulį. Mes nesame pasmerkti kęsti daugiau karų, sekimo, pilietinių laisvių pažeidimų ir ekonominio pavergimo.

Norinčius pasipriešinti pasaulio Klintonams, Trampams ir Obamoms raginu užsiregistruoti į universitetų, ne pelno siekiančių organizacijų ir nevyriausybinių organizacijų, kurios organizuoja paskaitas, pristatymus ir iškilmingus renginius, kuriuose dalyvauja politikai elektroninio pašto naujienlaiškius.

Paprastai taip sužinau apie būsimus renginius, kuriuose dalyvaus tokie asmenys kaip Henris Kisindžeris (Henry Kissinger) ar Piteris Hotesas (Peter Hotez).

Jei nuspręsime imtis aktyvios veiklos ir aktyviai dalyvauti mus supančiame pasaulyje, galėsime pasėti – ir pasėsime – sėklas savo draugų ir šeimos narių protuose ir širdyse.

Jei atsisakysime ramiai stebėti, kaip įtakingi asmenys skleidžia melą, skatina karą ir mirtį ir aktyviai siekia atimti iš mūsų laisves, galėsime juos tiesiogiai įvardyti.

Svarbiausia, kai susiduriame su šiais norinčiais tapti tironais ir metame jiems iššūkį į akis, sugriauname iliuziją, kad jie yra visagaliai.

Taip sugriaunama prielaida, kad mums lemta gyventi kaip pėstininkams melagių ir vagių žaidimuose. Ne – kai žmonija pakyla, kai nusprendžiame pareikalauti savo galios ir garsiai sušukti: „Aš nesitrauksiu tylėdamas.

Neleisiu, kad jūsų nusikaltimai tęstųsi net nesulaukę pasipriešinimo”, mes palaikome „laisvės ir teisingumo visiems žmonėms” dvasią.