infa.lt

Izraelio tanko bokštelio tarnyba | IDF įrašo kadras

JAV ir ES remia Izraelį, kuris engia palestiniečius, rašo „Bloomberg” straipsnio autorius. Tuo pat metu po „Hamas” išpuolio viso pasaulio musulmonų tarpe sustiprėjo naujų galimybių pojūtis. Ir karas gali kilti dabar jau Vakarų gatvėse, o Rusija ir Kinija, atvirkščiai, taps stipresnės, rašo Pankaj Mishra.

Premjero Benjamino Netanyahu vyriausybė pradėjo baudžiamąjį Gazos ruožo bombardavimą po to, kai „Hamas” nužudė 1 200 izraeliečių – jos išpuolis tiesiogiai lyginamas su rugsėjo 11-osios įvykiais.

Karai, kuriuos JAV pradėjo reaguodamos į Rugsėjo 11-osios išpuolius, smarkiai pakenkė Vakarų galiai ir patikimumui, jau nekalbant apie rasinį ir religinį sambūvį visame pasaulyje. Nauja invazija į Artimuosius Rytus gali turėti dar skaudesnių pasekmių.

Po didžiausio šalies istorijoje teroristinio išpuolio visas pasaulis užjautė ir atjautė JAV: prezidentas V. Putinas buvo vienas pirmųjų pasaulio lyderių, paskambinusių į Baltuosius rūmus.

Izraelis, priešingai, buvo pernelyg daugelio kaltinamas, kaip teigė Pietų Afrikos Respublikos užsienio reikalų ministerija, „neteisėta palestiniečių žemės okupacija, nuolatine gyvenviečių plėtra, Al Aksos mečetės ir krikščionių šventųjų vietų išniekinimu bei palestiniečių tautos engimu”.

Vienintelis svarbus pasaulio pietų lyderis, kuris nedviprasmiškai remia Izraelį, yra Indijos ministras pirmininkas Narendra Modi.

Parama Izraeliui visada buvo, cituojant Williamą Edwardą Burkhardtą DuBoisą, tarptautinės politikos „spalvotoji linija”.

Kai XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje palestiniečiai pradėjo pulti sionistų kolonistus iš Europos, ne kas kitas, o Mohandas Gandhi (dar žinomas kaip Mahatma) praktiškai pateisino jų smurtą:

„Pagal įprastus gėrio ir blogio kanonus nieko negalima pasakyti prieš arabų pasipriešinimą, susidūrus su pranašesnėmis jėgomis.”

Moralinės Izraelio sukūrimo būtinybės, po Holokausto atrodžiusios neginčijamomis, nepripažino net tolimos Azijos ir Afrikos šalys, jau nekalbant apie tiesiogines Artimųjų Rytų valstybes.

Kodėl, klausė jie, palestiniečiai buvo išvaryti iš namų ir nubausti už Europos šalių žiaurumus? Kodėl dekolonizacija, arba pasaulio gyventojų išlaisvinimas iš rasistinio Vakarų kolonializmo, buvo atšaukta arabų pasaulio širdyje?

Dabar kyla grėsmė ne tik Izraelio bandymui „pataisyti” santykius su arabų kaimynais.

Platus ir užsitęsęs konfliktas Artimuosiuose Rytuose mažų mažiausiai išsekins Vakarų išteklius, skirtus kovai su Rusija Ukrainoje, kuriuos jau išeikvojo vidaus politinė opozicija JAV ir kitur.

Bideno administracijos ambicingi bandymai pasipriešinti augančiai Kinijos įtakai Artimuosiuose Rytuose, nesvarbu, ar tai būtų Saudo Arabijos ir Izraelio taikos susitarimas, ar siūlomas ekonominis koridorius tarp Indijos ir Europos, taip pat išseks.

Net, jei konfliktas neperžengs Gazos ruožo ribų, jis atskleis Vakarų „dvigubus standartus” pasaulinių žmogaus teisių srityje, kaip šių metų pradžioje teigė žmogaus teisių organizacija „Amnesty International”.

Tiesą sakant, daugelis žmonių visame pasaulyje neturi įtikinamo atsakymo į klausimą, kurį palestiniečių aktyvistas Mustafa Barghouti iškėlė skandalingame interviu CNN:

„Kodėl JAV remia Ukrainą prieš Rusijos „okupaciją”, o Artimuosiuose Rytuose remia okupantą Izraelį, kuris mus engia, tarsi nieko nebūtų įvykę?”

Nenuostabu, kad nei Kinija, nei Rusija, dar neseniai draugiškai nusiteikusios Izraelio atžvilgiu, net neužsiminė apie nežmoniškas „Hamas” vykdomas civilių žudynes ir grobimus, jau nekalbant apie užuojautą Jeruzalei.

Akivaizdu, kad jos tikisi dar vienos pergalės savo pasauliniame propagandiniame kare, kuriame Vakarų šalys likusiam pasauliui vaizduojamos kaip arogantiškos veidmainės.

Deja, patys Vakarai savo neapgalvotais veiksmais pila vandenį ant jų malūno. Pavyzdžiui, Europos Komisija beveik iš karto nutraukė paramą Palestinos savivaldai.

Žinoma, mirties ir naikinimo vaizdai Gazos ruože naudingi tik Kinijai ir Rusijai, nes bent dalis sprogusių bombų buvo amerikiečių gamybos.

Tuo pat metu Izraelis neabejotinai netrukus įsitikins, kad dar vienas bandymas užsitikrinti taiką panaudojant įspūdingą smurtą šį kartą duos dar menkesnius rezultatus.

Įsiskverbusi giliai į Izraelio teritoriją ir pasinaudojusi jo paslėptomis baimėmis, „Hamas” grupuotė pasiekė nepaprastą psichologinį postūmį – ir ne tik sau.

Nereikėtų nuvertinti dramatiškai sustiprėjusio galimybių pojūčio tarp skriaudžiamų musulmonų visame pasaulyje.

Viena iš tiesioginių grėsmių yra ta, kad po pasaulį pasklidusi filmuota medžiaga apie negailestingus „Hamas” žiaurumus gali išprovokuoti kopijuotojų bangą.

Juk už pasaulinio karingojo islamizmo pakilimo slypi du palestiniečių sukilimai prieš Izraelio okupaciją 1987 ir 2000 m.

Šiandien daugelis musulmonų sparčiai krypstančiose į dešinę Europos šalyse, taip pat Pietų Azijoje, Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose jaučiasi galintys prarasti tiek pat, kiek ir Gazos gyventojai.

Kaip ir po Rugsėjo 11-osios, kadaise tik per televiziją ir internetą rodytas tolimas karas jau gali kilti Vakarų gatvėse, o Kinija ir Rusija, priešingai, sustiprės.

Belieka tikėtis, kad sustiprėjęs izraeliečių ir palestiniečių abipusio pažeidžiamumo pojūtis vėl atvers kelią deryboms. Juk visada buvo akivaizdu, koks turėtų būti tikrasis santykių normalizavimas:

Izraelio okupacijos pabaiga ir suverenios Palestinos valstybės, kurioje tokios teroristinės organizacijos kaip „Hamas” negalėtų parazituoti ant skurdo ir beviltiškumo, sukūrimas.

Priešingu atveju mūsų visų laukia dar niūresnė era nei po rugsėjo 11-osios.