infa.lt

Palestinietis – Subombarduotas Gazos ruožas

Ar kada nors buvo skirta daugiau laiko ir pastangų taikai pasiekti, kad ji duotų tokį menką rezultatą? Prieš tris dešimtmečius Amerika pradėjo prižiūrėti izraeliečių ir palestiniečių derybas.

Tačiau Šventoji Žemė tebėra ginčijama dviejų tautų, kurios negali susitaikyti gyventi kartu. Gegužės mėnesį vykusios kovos, per kurias žuvo 242 palestiniečiai ir dešimt izraeliečių, nedavė jokių rezultatų, išskyrus tai, kad atlaisvino dirvą kitam kovų raundui, rašo „The Economist” leidinys.

1993 m. Oslo susitarimais nustatytu taikos procesu siekiama sukurti dvi valstybes, kurios sutinka sutarti, pasitelkiant apsikeitimą žemėmis, saugumo garantijas, susitarimą dėl Jeruzalės pasidalijimo ir ribotą „teisę sugrįžti” palestiniečiams.

Izraelis turėjo tapti klestinčia demokratija ir prieglobsčiu žydams, o palestiniečiams buvo pažadėta savivaldos teisė. Kartais taika būdavo labai arti, bet po to vėl nutoldavo ir kildavo abipusiai kaltinimai.

Tačiau šiandien dviejų valstybių „procesas”, užuot tapęs keliu į taiką, užkerta kelią į ją. Visi apsimeta, kad taika vis dar yra darbotvarkėje, nors iš tikrųjų taip nėra. Tai yra nesantaikos formulė.

Beveik viską, kas svarbu, galima atidėti, žadant, kad vieną dieną tai bus išspręsta susitarimu, kuris nuolat yra už horizonto. Tai taip pat yra formulė, kuri pagal nutylėjimą veda į vieną valstybę.

Mintis, kad dviejų valstybių sistema yra žalinga, palestiniečiams nebus naujiena. Pagal ją gyvybingos, vientisos ir suverenios Palestinos vizija nutolo. Palestinos teritorija Vakarų Krante yra archipelagas besiplečiančioje Izraelio gyvenviečių, kurios pagal tarptautinę teisę yra neteisėtos, jūroje.

Gazos ruožas yra vieniša sala, atkirsta Izraelio ir Egipto blokados. Palestinos savivaldos institucija turėjo būti laukianti vyriausybė. Jauni palestiniečiai į ją žiūri kaip į Izraelio okupacijos atstovę, nors ir giria Gazą valdančią smurtinę islamistų grupuotę „Hamas” už tai, kad ji pasipriešino Izraeliui.

Vietoj sustingusių dviejų valstybių pastangų naujoji palestiniečių vizija – reikalauti individualių teisių vienoje valstybėje. Gazos ruože ir Vakarų krante gyvenantys palestiniečiai piktinasi, kad jiems reikia Izraelio leidimo (kuris dažnai nesuteikiamas) keliauti pas savo šeimas.

Neseniai vykusias kovas pakurstė ginčas dėl nuosavybės Rytų Jeruzalėje, kur dauguma palestiniečių yra tik „gyventojai”. Net Izraelio arabai skundžiasi nelygybe ir sukilo per kovas Gazoje.

Dėl to Izraelis atsidūrė keblioje padėtyje. Per pastaruosius 30 metų vienam gyventojui tenkantis BVP išaugo daugiau nei perpus. Nuo „Hamas” išpuolių daugiausia saugo „Iron Dome” priešraketinės gynybos sistema.

Susiskaldžiusi ir silpna palestiniečių vadovybė tinka ministrui pirmininkui Benjaminui Netanyahu, kuris nerodo didelio susidomėjimo palestiniečiais. Ir ne tik jis: konfliktas nebuvo labai svarbus nė vienuose iš keturių rinkimų, kuriuos Izraelis surengė nuo 2019 m.

Tai negali tęstis ilgai. Oslo figos lapelis leidžia Izraeliui teigti, kad okupacija bus panaikinta galutiniu susitarimu. Būdamas laikinai vadovaujanti valdžia, jis neturi pareigos išplėsti visas teises į Vakarų Krantą. Tačiau praėjus 54 metams po šešių dienų karo laikinos okupacijos idėja skamba vis tuščiau.

Netekę vilties, kad pavyks susitarti, Izraelio kritikai pradėjo kalbėti apie „vienos valstybės realybę”. Tai kelia iššūkį Izraeliui: kadangi Šventojoje Žemėje gyvena tiek pat žydų, kiek ir palestiniečių, jis negali išlikti ir žydų, ir demokratiškas, nuolat kontroliuodamas visą šią teritoriją.

Daugelis Izraelio politikos kritikų, tarp jų ir kai kurie liberalūs žydai, dabar elgesį su palestiniečiais lygina su apartheidu.

Palestiniečių teisių reikalavimas susilaukia atgarsio užsienyje, taip pat ir Amerikos Kongreso salėse. Sujungdamas Izraelį su Respublikonų partija, B. Netanyahu padėjo palestiniečiams tapti Amerikos kultūrinių karų dalimi. Demokratų partijos progresyvistai ėmė skelbti, kad palestiniečių gyvybės yra svarbios.

Amerika yra svarbiausia Izraelio sąjungininkė. Tiesa, Amerikos pagalba yra mažiau svarbi nei anksčiau, o Izraelis dabar daugumą pažangių ginklų gamina pats. Jis palaiko santykius su daugiau šalių, įskaitant savo arabų kaimynes pagal Abraomo susitarimus.

Vis dėlto, jei jis nutols nuo Europos ir Amerikos, ir pereis prie tokių šalių kaip Rusija, Kinija ir populistinė Indija, tai bus smūgis Izraeliui, kaip Vakarų, liberaliam ir demokratiniam idealui.

Dar svarbiau yra tai, kad dėl B. Netanyahu „priešiškumo sprendimams” jo šalis turi mažiau galimybių nei bet kada anksčiau susitarti dėl ateities su palestiniečiais.

Dėl jo palankumo žydų kraštutinei dešinei didėja sprogimų tikimybė, net jei tai skatina kovojančius palestiniečius, kaip matyti iš pastarojo meto bendruomeninio smurto Izraelio miestuose.

Siena, kuria Izraelis atskirtas nuo Vakarų kranto, dar labiau padidino arabų ir žydų nepasitikėjimą. Gyvenvietės, dėl kurių anksčiau buvo galima derėtis, tapo nuolatinėmis kliūtimis taikai.

Status quo gerai pasitarnavo Izraeliui, tačiau nėra tvarus. Anksčiau ar vėliau ateis laikas, kai reikės rasti naują gyvenimo šalia palestiniečių formulę.

Oslo laikymasis, nors praktiškai jis yra pažeidžiamas, skatina vienos valstybės realybę, nes sunkiau įgyvendinti dvi valstybes.

Užuot primetus taiką vienu diplomatinio genialumo smūgiu iš viršaus žemyn, realesnis tikslas būtų kantriai ją kurti iš apačios į viršų. Pagrindinis principas turėtų būti dėmesys palestiniečių žmogaus ir pilietinėms teisėms.

Izraelis nesuteiks palestiniečiams visų teisių rytoj. Tačiau jis gali padaryti savo arabų piliečius lygesnius skirdamas išteklių jų bendruomenėms. Jis gali padaryti Jeruzalės administravimą labiau integruotą, kad ginčai dėl tvoros neperaugtų į karą.

Jis turi prisiimti didesnę atsakomybę už kančias Vakarų Krante ir Gazoje – ir dėti daugiau pastangų, kad jas sušvelnintų.

Dėmesys teisėms taip pat didina Palestinos vadovų atskaitomybę. Jie negali lengvai reikalauti iš Izraelio teisių, kurių nesuteikia savo žmonėms. Mahmoudas Abbasas jau 17-us metus eina prezidento pareigas ketverių metų kadenciją.

Jo partija „Fatah” yra sklerotiška. „Hamas” pamina savo žmonių, įskaitant moterų ir mažumų, teises. Geresni palestiniečių lyderiai yra būtina taikos sąlyga.

Akivaizdu, kad Oslo atsisakymas susijęs su rizika. Nebūdami suvaržyti, Izraelio kolonistai gali toliau veržtis į Palestinos teritoriją. „Hamas”, siekianti sukurti vieną valstybę, kurioje palestiniečių būtų daugiau nei žydų, gali padvigubinti savo pasipriešinimą. Tačiau šiandieninis kelias yra dar rizikingesnis.

Taika visada prasideda nuo tikrovės pripažinimo. Ji įsitvirtina gerinant gyvenimą ir atnaujinant politiką. Tai gali virsti kažkuo nauju.

Tuomet vieną dieną šalys gali vėl pradėti kalbėti apie susitarimą – vienos ar dviejų valstybių, – reziumuoja leidinys.