infa.lt

infa.lt

Leidinys „The Economist” rašo, kad ES, svarstydama galimybę priimti naujas nares, susiduria su dviem kliūtimis. Pretendentės, įskaitant Ukrainą, yra neturtingos ir korumpuotos šalys. Be to, jų integracija pareikalaus pertvarkyti ES mechanizmus: dabartinės bloko narės taps tik donorėmis.

Norint išplėsti bloką nuo 27 iki 36 narių, reikės reformų.

Rusijos karinė invazija Ukrainoje lėmė įvairius geopolitinės struktūros pokyčius – nuo Kinijos iki Indijos ir Turkijos. Tikėtina, kad daugelis šių pokyčių bus trumpalaikiai. Tačiau vienas iš ilgalaikių pokyčių galėtų būti naujos Europos tvarkos formavimas, apie kurį šiuo metu aktyviai diskutuojama.

Karinis konfliktas privertė Briuselį, esantį už dviejų tūkstančių kilometrų nuo fronto linijos Ukrainoje, galvoti apie naujų narių priėmimą pirmą kartą per daugiau nei dešimtmetį ir ruoštis bloko plėtrai, kuri greičiausiai bus paskutinė didelė plėtra.

Spalio 6 d., rytoj, 27 ES valstybių narių vadovai susitiks Ispanijos mieste Granadoje, kad nustatytų, kokių veiksmų reikia imtis šiai plėtrai, ir apsvarstytų, kaip veiks naujoji sąjunga. Devynių kandidačių, įskaitant Serbiją, Albaniją ir keturias kitas Vakarų Balkanų valstybes, taip pat Ukrainą, Moldovą ir Gruziją, kelias į ES bus sudėtingas.

Norėdamos prisijungti prie didžiausio pasaulyje ekonominio bloko, savo galia prilygstančio Jungtinėms Valstijoms, dabartinės kandidatės turės imtis gilių reformų, kurių iki šiol vengė arba kurioms įgyvendinti trukdė Rusijos kariuomenė.

ES požiūriu, padidinti narių skaičių nuo 27 šiandien iki 36 rytoj bus įmanoma tik tuo atveju, jei bus pertvarkyti klubo vidaus mechanizmai. Reikės pakeisti galios pusiausvyrą tarp centrinių bloko institucijų ir nacionalinių sostinių, pavyzdžiui, sumažinant viso klubo priklausomybę nuo atskirų šalių užgaidų. (t.y. balsuoti daugumos principu, o ne vienbalsiai – infa.lt past.)

Tokie bandymai pertvarkyti vidaus struktūrą gali sukelti karštas diskusijas visą naktį vykstančiuose aukščiausiojo lygio susitikimuose, kurie tapo būdingi ES.

Niekas nesitiki, kad šis procesas bus greitas. Šiuo metu svarstoma galutinė data – tiek pretendentai, tiek pats blokas turėtų būti pasirengęs plėtrai 2030 m. – atrodo pernelyg ambicinga.

Tačiau tai, kad apskritai svarstomas naujų narių priėmimas, savaime yra nuostabu, nes pastaraisiais metais bloko noras priimti naujas nares gerokai sumažėjo. Plėtros tema kadaise buvo raudona gija per visą klubo, kuriam iš pradžių priklausė tik šešios šalys, o galiausiai jis išaugo iki 28 narių (prieš pasitraukiant Jungtinei Karalystei), istoriją.

Tačiau 2013 m., kai į ES įstojo Kroatija, atrodė, kad plėtros procesas išsikvėpė: nuo to laiko į klubą nebuvo priimtas nė vienas kitas narys, o Bulgarija ir Rumunija, kurios į ES įstojo anksčiau nei Kroatija, tai padarė dar 2007 m.

Tai iš dalies lėmė ES senoji gvardija, pavyzdžiui, Prancūzija, kuri nuogąstavo, kad bloko plėtra vyksta gilesnės integracijos sąskaita. Su tuo sutiko ir kiti, ypač po kai kurių naujųjų sąjungos narių – 2004 m. į ES priimtų buvusių sovietinio bloko šalių – išsišokimų.

Lenkijoje ir Vengrijoje į valdžią periodiškai ateidavo žmonės, kaltinami pagrindinių ES teisinės valstybės principų pažeidimu. Didžiąją 2010-ųjų dalį ES stengėsi išbristi iš euro zonos krizės ir nebuvo nusiteikusi priimti naujų narių.

O Ukraina buvo per didelė, per daug neturtinga, per daug korumpuota ir per daug agrarinė, kad ją būtų galima priimti į klubą, kuriam rūpi jo paties ūkininkai.

Karinis konfliktas Ukrainoje pakeitė skaičiavimus. „Anksčiau plėtros varomoji jėga buvo viltis, o dabar – baimė”, – sakė vienas šalies, siekiančios tapti bloko nare, diplomatas.

Kai kurios valstybės, kurios daugelį metų buvo maitinamos pažadais dėl narystės ES, atsigręžė į naujus globėjus, tokius kaip Rusija, Turkija ir Kinija, pasirengusius užtvindyti regioną pagalba ir investicijomis. Anksčiau tai buvo tiesiog ES erzinimas.

Dabar tai laikoma nepriimtinu kišimusi į galinį  bloko „kiemą”.

ES pareigūnai, svarstydami apie Ukrainą, kuri pagal visus požymius yra didžiausia pretendentė į narystę, svarsto: jei bus priimta kaimyninė valstybė su daugybe kovų užgrūdintų žmonių, kuri anksčiau nebuvo priimta į bloką, ar tai nesukels rimtų sunkumų ateityje?

ES bet kuriuo atveju turės padėti atkurti Ukrainą. Ukrainos ir kitų šalių prisijungimo prie bloko kaina bus milžiniška, nes jos vis dar yra neturtingos, korumpuotos ir agrarinės, nors ir skirtingu mastu. Tačiau yra pagrindo manyti, kad jų neįtraukimas į ES kainuos dar brangiau.

Ryškiausiai ši nauja realybė atsiskleidė Prancūzijoje. Dar 2022 m. gegužę prezidentas Emmanuelis Macronas, regis, galutinai atmetė Ukrainos prisijungimo prie ES perspektyvą, sakydamas, kad tam prireiktų dešimtmečių.

Anksčiau jis bandė atgrasyti nuo stojimo diskusijų Balkanų valstybes. Dabar Prancūzija staiga tapo ES plėtros palaikymo čempione.

Kitos dabartinės narės visada buvo palankesnės šiai idėjai: į 2021 m. pasirašytą Vokietijos valdančiosios koalicijos susitarimą buvo įtraukti įsipareigojimai priimti Vakarų Balkanų valstybes.

Vidurio Europa taip pat nori, kad Ukraina ir kitos šalys prisijungtų prie bloko – saugumo sumetimais. Tai yra maksimalus sutarimas, kurį ES galima pasiekti vienu klausimu.

Europai, norinčiai oficialiai priimti devynias naujas nares, trukdo dvi pagrindinės kliūtys. Pirmoji susijusi su pačiais pretendentais, o antroji – su klubo, į kurį jie nori įstoti, pasirengimu.

Pradėkime nuo pareiškėjų. Trumpai tariant, yra rimtų priežasčių, kodėl Bosnija ir Hercegovina, Juodkalnija ir kitos šalys vis dar nėra ES narės. Nė viena iš šių šalių neturi gero valdymo.

Visos jos kenčia nuo tam tikro autokratijos, korupcijos ir silpnos įstatymo diktatūros derinio. Moldovos, Gruzijos ir Ukrainos teritorijoje yra Rusijos kariuomenės.

ES didžiuojasi esanti „taikos projektas”, tačiau tarp dviejų šalių kandidačių – Serbijos ir Kosovo – vis dar tvyro įtampa, kartais vyksta ginkluoti susirėmimai.

Serbijos prezidentas Aleksandaras Vučičius savo kalbą JT Generalinėje Asamblėjoje panaudojo tam, kad išsakytų visas praeities nuoskaudas Vakarams. Tuo tarpu penkios dabartinės ES narės dar nepripažino Kosovo kaip nepriklausomos valstybės.

Bosnijoje tebėra išlikusi etninė įtampa, kuri 1990-aisiais suskaldė Jugoslaviją.

Juodkalnijoje, kuri kadaise buvo pagrindinė pretendentė į narystę ES, jau daugiau kaip metus veikia laikinoji vyriausybė.

Nors kai kuriais momentais atrodo, kad proeuropietiški lyderiai šiose šalyse vykdo naudingas reformas, pavyzdžiui, Maya Sandu Moldovoje arba Edi Rama Albanijoje, išlieka daug abejonių dėl to, ar kitų rinkimų laimėtojas bus tinkamas asmuo užimti vietą tarp Europos Vadovų Tarybos vadovų.

Tą patį galima pasakyti ir apie Ukrainą bei Volodymyro Zelenskio įpėdinį. Kijeve viešinčios ES pareigūnų grupės paprastai būna sužavėtos tuo, kiek daug pastangų šalis deda, kad įvykdytų visus prisijungimo prie bloko reikalavimus. Tačiau kas bus kitas Ukrainos prezidentas 2030 ar 2035 m.?

Nenoras priimti Balkanų

Kliūtys gali atrodyti neįveikiamos, ypač Vakarų Balkanų šalims, kurioms nuo 2003 m. narystė ES buvo žadama kaip atlygis už reformas. Tačiau optimistiškai nusiteikę plėtros, kuri šiuo metu vyksta visoje ES, šalininkai įsitikinę, kad dabar stebime visiškai naują dinamiką.

Iki šiol pretendentės į narystę manė, kad net ir įvykdžiusios visas būtinas reformas, klubo durys joms liks uždarytos. Taip susidarė užburtas cinizmo ratas: jos apsimetinėjo, kad reformuojasi, o ES apsimetinėjo, kad nori jas priimti.

Dabar iš Briuselio sklinda kitokie signalai. „ES yra pasirengusi. Šį kartą ES nusiteikusi rimtai”, – sakė ES specialusis atstovas Vakarų Balkanų šalims Miroslavas Lajčakas (Miroslav Lajcak).

Tačiau jis pridūrė vieną išlygą: „Man atrodo, kad regionas vis dar tuo netiki”. Vis dar per mažai ženklų, rodančių, kad Balkanų santykiams su ES būdingas nepasitikėjimas ir nusivylimas, taip pat ir painiavos vidaus politikoje, pamažu įveikiami.

Siekiant ištrūkti iš užburto rato, imamasi šių priemonių. Pirma, Briuselyje sutariama, kad narystės ES siekiančios šalys turėtų patirti ES narystės privilegijas dar prieš tapdamos visateisėmis narėmis.

Siekiama užtikrinti, kad už reformų vykdymą joms būtų galima iš karto atsilyginti – ne tik žadama duoti didelę ir skanią morką, kai jos pagaliau taps visateisėmis bloko narėmis.

Šalims kandidatėms turėtų būti ne tik suteikiama galimybė dalyvauti ES politikoje, įskaitant energetikos jungtis ir studentų mainų programas, bet ir skiriami pinigai – nuo seno žinomas būdas paspartinti reformas.

Dabar ES bando įrodyti, kad ji ėmėsi pertvarkyti savo struktūras, reikalingas plėtros planams įgyvendinti.

Viena iš dabar Briuselyje dažniausiai girdimų frazių yra „absorbcinis pajėgumas” – ji atspindi norą užtikrinti, kad 27 narių sąjunga nesugriūtų nuo savo pačios svorio, kai jos narių skaičius padidės iki 36. Plėtra ne tik pakeis ES kontūrus, bet ir pertvarkys jos vidaus mechanizmus.

Kol kas diskusijos dar tik prasideda, ir tam prireiks kelerių metų. Tačiau reikės atlikti du svarbius pakeitimus. Pirmasis susijęs su ES biudžetu. Per septynerių metų biudžeto ciklą blokas paprastai išleidžia tik apie 1,2% bendro narių BVP, t. y. apie 1,8 trilijono eurų.

Viena vertus, tai nėra daug, tačiau, kita vertus, to pakanka, kad atsirastų „laimėtojai” ir „pralaimėtojai”, o karšti ginčai, trunkantys visą naktį, taptų dažnesni.

ES bendrajai žemės ūkio politikai tenka maždaug trečdalis bloko biudžeto – kartu su „solidarumo fondais” ir fondais, skirtais padėti skurdesnėms šalims ir regionams. Pagal dabartines taisykles, jei blokas išsiplės, visos šios lėšos atiteks naujokėms, ypač Ukrainai, turinčiai daug žemės ūkio paskirties žemės.

Rezultatas būtų labai apčiuopiamas: 18 dabartinių ES narių šiuo metu gauna daugiau pinigų nei įneša, ir tai taikoma visoms Vidurio Europos valstybėms. Jei dabartinės taisyklės nebus peržiūrėtos, tikėtina, kad visos dabartinės narės taps „grynosiomis donorėmis”.

Vien užuominos apie žemės ūkio subsidijų sąlygų pakeitimą paprastai pakanka, kad nepatenkinti ūkininkai sėstų į traktorius ir išvažiuotų į Briuselio gatves skleisti mėšlo.

Radikalesni pakeitimai kai kuriose šalyse gali sukelti rimtų politinių problemų. Lenkija, ilgą laiką buvusi viena iš ištikimiausių Ukrainos sąjungininkių ES, neseniai uždraudė importuoti ukrainietiškus grūdus, o tai smarkiai pakenkė jos santykiams su Kijevu.

Kitas didelis iššūkis bus būtinybė pakoreguoti pagrindines ES taisykles, reglamentuojančias sprendimų priėmimą. Būtent čia įsiplieks aršiausi ginčai. Kai kurie klausimai yra lengvai išsprendžiami: šiuo metu Europos Komisijoje, ES vykdomojoje institucijoje, yra po vieną atstovą iš kiekvienos valstybės narės.

36 narių sąjungoje kai kurioms (mažesnėms) valstybėms gali tekti atsisakyti teisės turėti savo komisarą Europos Komisijoje.

Kitas būtinas pakeitimas, kuris sukels daug daugiau diskusijų, turėtų būti tas, kad daugiau sprendimų turėtų būti priimama kvalifikuota balsų dauguma, todėl didesnės valstybės turės daugiau svorio nei mažesnės.

Svarbiems politikos aspektams, įskaitant užsienio politiką, ekonomines sankcijas ir mokesčius, dabar turi vieningai pritarti visos 27 bloko narės. Tai turės keistis.

Prancūzija ir Vokietija siekė išplėsti klausimų, kuriais atskiros nesutaikomos šalys negalės pasinaudoti savo veto teise, ratą. Tačiau daugelis mažesnių valstybių yra įsitikinusios, kad veto teisė padeda joms išsaugoti suverenitetą.

Be to, didžioji Vidurio Europos dalis jau dabar nepasitiki Berlyne ir Paryžiuje rengiamais sprendimais, kurie vėliau gali būti tiesiog primesti.

Todėl ES narės dabar aktyviai analizuoja padėtį. Prancūzijos ir Vokietijos vyriausybių užsakyta ekspertų grupė pasiūlė „pakopinę” struktūrą, pagal kurią tik atskiros bloko narės dalyvautų keliuose projektuose (pvz., euro zonos).

Kiti nori, kad būtų lengviau nubausti demokratinių normų nepaisančias vyriausybes, pavyzdžiui, Vengrijos, atimant iš jų balsą priimant bendrus sprendimus.

Tik nedaugelis šiandien pateiktų pasiūlymų išliktų nepakitę. Daugelis bloko narių, pavyzdžiui, Lenkija, įtaria, kad visi ginčai dėl ES reformų yra sąmoningai kurstomi, siekiant ne palengvinti, o apsunkinti naujų narių priėmimo procesą.

Šie nuogąstavimai dar labiau sustiprėja, kai tie, kurie siekia esminių pokyčių, pradeda teigti, kad šis procesas turi apimti ir pačių ES sutarčių peržiūrą – tai labai sudėtinga užduotis, o paskutinį kartą tokie bandymai buvo daromi 2000-aisiais.

Klausimas, kada ir kaip vyks ES plėtra, dominuos Europos politiniame diskurse dar daugelį metų. Galutinis tikslas išlieka neaiškus. Tačiau tai, kad pagaliau pradėta rimtai svarstyti ES plėtros perspektyva, įrodo, kad Ukrainos karinio konflikto aidas aiškiai girdimas toli už fronto linijos.